Mėnesį laiko praleidome nedideliame kalnų kaimelyje Schilpario Šiaurės Italijoje, Lombardijos regione. Kaip, kodėl ir už kiek atsidūrėm čia, pasakojimas buvo praėjusį kartą. O dabar apie tai, ką nuveikti Lombardijos regione Italijoje kai bikini jau per vėlu, o sniegas dar nepasirodė?
Italijoje įsitikinau, kad kalnai yra išlepinti savo grožio ir minimaliu turizmu. Jei ir turi kokio kosminio grožio vietą, gal kažkas uždės “lankytinas objektas”, gal pažymės kokią pikniko vietą, o gal ir ne. Ne taip kaip turistų intensyviai drožiamos jūros pakrantės, kur kartais tūkstančiai atsiliepimų apie „rojų žemėje“ ir tik pamatęs galvoji… „vaje…“. Tai visus lankytinus artimiausius objektus rinkomės iš vietinio miestelio gido, iš google maps (bet veiksminga paieška buvo tik naudojant italų kalba) ir, žinoma, patikimiausias būdas pamačius kokį ženklą stabtelėti ir tada jau vietoje bandyti ieškoti žmonių atsiliepimų, bet šiaip Google nebuvo šioje vietoje dosnus idėjomis ir pasiūlymais, viską teko pasiknaisioti patiems. Per visus skirtingus kanalus suradom labai įdomių, bet tuo pačiu ne visada užakcentuotų objektų, kuriuos išsaugosiu, jei kas nors susigundys po kalnus keliauti vasaros metu.
Pats artimiausias Schilpario miestelio objektas buvo gigantiškas suolelis. Tiesa sakant, šiame krašte jie labai populiarūs, praktiškai kiekviename rajone rasite milžinišką suoliuką arba kitaip Panchina Gigante . Gera dalis, jie visada įtaisyti magiškose panoraminėse vietose, be to, puikiai dera su tuo jausmu, kai tu tarp kalnų ir taip jautiesi beviltiškai mažas ir nereikšmingas, užsilipi ant tave dar labiau sumenkinančio suoliuko, o gražu, kad net ašara gali nubraukti. Beje, jie labai patogūs, teko knygą paskaityti popietę.
Dar vienas artimas miestelio įspūdingas objektas tai – Vo krioklys (Cascata del . Apie pusvalandis nuo miestelio einant miško takais palei kalnų upę kai kur ne kur tolumoje ir taip sušmėžuoja ne vienas krioklys. Nė vienas neesam buvęs Kanadoje, bet ėjom ir beveik vienu kartu pasakėm, kad atrodo, kaip kad Kanadoje (suprask rodo filmuose), Kalnų šlaitai apaugę tankiais eglynais, kalnų upė, tolumoje skirtingose vietose išnyrantys kriokliai. Bendrai kalbant pėsčiųjų takas driekiasi visur, kur bepasuksi, ir vaizdai niekada nenuvilia. Kiekviename išsišakojime galima rinktis bent keletą skirtingų atstumų ir trukmės variantų.
Tiesa nors su gigantišku suoleliu šis krioklys įeina į viena maršrutą pažymėta pėsčiųjų keliu bet vienoje atkarpoje kelias baigiasi, tai einant pirmąjį kartą, teko ir su ožkom ir asiliukais prasilenkti ir stačiais šlaitais paslidinėti ir pasikarstyti 🙂
Gyvenant Schilpario, net menkiausius lietus, paleisdavo visas kalnų upes, todėl kartais garsas atitikdavo autostrados ar gero greitkelio ūžesį, bet aišku po lietaus, vaizdas pasivaikščiojimui ir pakvėpavimui pats geriausias.
Apie 10 km kilometrų nuo Scilaprio atsiveria dar daugiau neįtikėtinų vietų. Keletą radau, per hikerių programėlę, keletą radau ieškodama itališkais pavadinimais. Vienas labai labai įspūdingas maršrutas tai senovinės Gleno užtvankos griuvėsiai kalnuose.
Ją vieną pirmųjų įsidėjau į savo lankytinų sąrašėlių, nes akis užkliuvo už kažkokių siurealistinių vaizdų. Taigi pirmiausia, neapsigaukite 10 km šiose aukštumuose atstumas raitomas kartais ir pusę valandos, tad pavažiuoti teks. Pirmoji dalis einant į šią vietą, tokia visai sakyčiau reikalaujanti ištvermės, ne kartą teko padusus prisėsti, aišku, ta plieskianti saulė ir vakarykštis vynas nepadėjo. Bet apie pusę valandos paėjus pėsčiųjų serpantinu (tiesiog zigzaguojant į kalną), belieka dar apie puse valandos eiti gana lygiu patogiu keliu, įrengtu ant kalno atbrailos. Pasikartosiu buvo kosTmosas. Viskas. Vaizdai, kriokliai. BET kai prieini užtvaka, apskritai noris išsižioti. 1916-1928 metais pastatyta, 1928 (vos po atidarymo), prisipildžius 80% vandens, sugriuvo ir 4,5 mln kubinių metrų vandens paleido dideliu greičiu iš ~1500 m aukščio virš jūros lygio, nušluodama 3 kaimus ir 365 žmones nuo žemės paviršiaus. Apskritai labai siurrealistinė vieta. Nesuvokiamo mąstelio žmogaus statinys primenantis visus mistinius filmus, žiedų valdovus, trolius ir ką tik nori.
Už užtvankos griuvesėlio guli magiškos spalvos ežeriukas, kuriame vienintelis garsas, vandens čiurlenimas ir visokie klykiantys ereliai sukantys ratus virš galvos. Čia užsikorę gailėjomės, kad atėjom per vėlai ir neleisim visos dienos, ir kalbėjom, kad norėtųsi ir palapinę pasistatyti nakčiai.
Į priešingą pusę važiuojant apie 8 km pasiekiamas kelias – kalnų perėja Passo di Campelli . Vėl gi, kažkaip teko visaip googlinti prisitraukinėti kiekvieną tašką iš arčiau eiti per atsiliepimus ir akis užkabino gal viena graži nuotrauka, daugiau nuotraukų buvo su Madonos skulptūra, nei su pačiais kalnai. Daug nesitikėjau, nes gražiom foto internete jau esu pakankamai didelė, kad nepasitikėti. Bet taip sutapo, kad tingėjom kažkur važiuoti ir sakom, reikia „imti šitą“ artimesnį objektėlį. Plius taip pasitaikė, kad kalnų viršūnės buvo tik ką pasicukravusios baltai ir norėjos pačiupinėti pirmąjį sniegą. Neturiu daugiau ką pasakyti, apart to , kad KOSTMOSAS kaip buvo gražu. Aš ėjau ir šnekėjau, kodėl šis objektas nėra „must see“, kodėl jį reikia išknisti taip sunkiai pačiam, ar vietiniai tai slepia nuo turistų?“
Jei įrašytumėte Dolomitai jums išmestų pasakiškus vaizdus ir pagrindinus lankytinus objektus rytiniame Italijos kampe. Šitie atrodė, kaip anie iš paveiksliukų ir vėl eini žmogus ir prisimeni, visus gražiausius ir fantastiškiausius vaizdus, kuriuos matei mistiniuose filmuose ir atrodė, kad “…tikrai specialiji efektai…”. Nors tą dieną temperatūra tvyrojo vos 5 laipsniai ir sniegas, tačiau ėjom ganėtinai sukaitę vos su sportiniais megztukais, nes tas sausas kalnų oras suteikia visai kitokį „reel feel“ temperatūros pojūtį… sakyčiau, kad lapkritis, čia nuostabiausias metų laikas vaikštinėjimui ir kopinėjimui.
Dar vienas objektas, tai visai netyčinis, vienos iš savaitinio apsipirkimo pavadinimu “pakeliui į Lidl’ą“ rezultatas. Apie jį apskritai neradau nieko internete. Tiesiog važiuojant pakeliui, pamatėm automobilių stovėjimo aikštelę, su suoliukais virš kalnų upės kažkokiom meškiukų skulptūrėlėm ir nusprendėm pasivaikščioti, nes buvo gal pirmoji savaitė ir dar pažindnomės su aplinka. Google, nieko ypatingo pažymėta “iškylavimo vieta”. Išlipus iš mašinos pamatėm, kad eina tolyn takas ir paėjom. Ir išėjus iš nedidelio pėsčiųjų tunelio, radom apžvalgos aikštelę (su stikliniu dugnu) virš kalnų upės maždaug apie 80 m aukštyje (tikrai nerekomenduoju bijantiems aukščio). Pažaidę „Titaniką“ kur reikia laikyti rankas ištiesus į šonus, judėjom toliau.
Pirmoji pėsčiųjų tako dalis sutvarkyta, saugus takas visai nieko, bet ne taip įspūdingai matosi tarpeklis ir apačioje stūkstanti kalnų upė. Tada geroji kelio dalis baigiasi. Prieini draudžiamus pėsčiųjų ženklus, ramia sąžine pereini ir atsiduri nesutvarkytoje dalyje. Čia turėtų būti negaila batų, nes vienas upeliukas teka tiesiai per taką, sukeldamas tešlyno efektą, kai kur nubyrėje rieduliai, kai kur apsauginio bardiūro iš vis nėra ir nuo garmėjimo 80 metrų žemyn tave skiria tavo koordinacija… BET čia ir gražiausioji dalis, nes esi siauriausioje ir stačiausioje laukinėje vietoje.
Tačiau, ne viskas tik cukriukai ir gėlytės, būta ir nenusekusių turistavimų. Kai nusprendėm, kad būsim šiaurės Italioje, tikrai ne paskutinėje vietoje atsidūrė Como ir Gardos ežerai. Nors planuoti nemėgstu, bet net neplanuojant, internetas jau buvo prikišęs į galvą vaizdų kaip ten bus gražu. Ir nebūtų gyvenimas įdomus, jei jis neturėtų humoro jausmo. Taigi išsiruošėm savaitgalio ekskursijai į Gardą pažiūrėti. Atvažiavom į Sermione miestelį. Tik išlipus iš mašinos, kol aiškinomės kaip susimokėti už stovėjimą išmania programėle prisikniso lenkas benamis, pamatęs numerius reikalavo su juo kalbėti lenkiškai arba rusiškai. Kadangi reikalavimų decibelai augo, Simas neapsikentęs aiškiai pasakė, kur jam reikėtų eiti toliau ir ką daryti su jo pageidavimais. Sakyčiau, tai buvo ženklas į puikią kelionės pradžią.
Sustojom gana toli, nes visur buvo kamščiai, važiuoti keletą kilometrų google mums suskaičiavo gal 40 min, nutarėm, kad gi graži vieta, tai ar mes ne pasivaikščioti čia atvykom? Tada nuėjus gal penktadalį kelio paaiškėjo, kad visgi ežeras nėra apeinamas perimetru, nes nemažai vilų ir viešbučių turi savo krantines, todėl galiausiai eini pagrindine gatve, kartu su jūra automobilių ir žmonių. Ledai ir kava būtų išgelbėję situaciją, bet surpirse surprise, kažkurioje atkarpos dalyje kavinės, ledainės ir desertinės tieisog baigiasi, nes viskas yra tik viešbučiai ir vilos ir nieko nelieka kaip pėdinti pirmyn. Todėl su kiekvienu žingsniu nepasitenkinimas proporcingai augo. Kol pasiekėm ir Sermione senamiestį. Sausakimšas, kaip jūros šventės įkarštyje. Daugybė turistų, realiai reikėjo būti budriam, kad kas nors į tave neįsitrenktu su ledų kaušu. Man tarpužingsnyje (žengiant koją) susipjovė du šunys, nes na, tai va toks srautas… Sermionės širdyje netrūko nei kavinių nei valgyklų, bet mes turim tokią suformuotą per laiką nuomonę, kad jei staliukų yra daugiau nei 30 gerai nebus (mes tokias vietas vadinam kodiniu pavadinimu “šeryklomis“) Galiausiai nemeluosiu, pasidavėm, „ką mes čia kam bandom įrodyti?“ mes nemėgstam mėsmalių apsisukom ir grįžom atgal, tik šį kartą, kelionę susitrumpinom miesto autobusu, kuris dėl mums nežinomu priežasčių (gal kad žmonės netilpo į autobusą), o mes buvom paskutiniai įtilpę pavežė nemokamai. Sakant tiesą, reikėtų paminėti, kad buvo lapkričio pirmoji, galimai Helovynas ir vietinių išeiginės (kurias buvom pamiršę įskaičiuoti į planą) turėjo šitam beprotnamiui įtakos, BET pats miestelis, nesužavėjo, daug demonstratyvios prabangos. Ir man asmeniškai tie demonstartyvūs uždaryti vartais, auksuotos raidės, kažkokių VIP‘ų automobuliai, judantys per žmonių jūra, lėčiau nei patys žmonės , nepriminė Italijos, kurią aš pažystų, o labiau ruzija.
Žinoma, Garda yra milžiniško dydžio, tai jei keliaujant savo transportu, atokesniuose kaimeliuose ant skardžių gyvenimas visai kitoks. Tačiau mūsų Lago d‘Iseo pasirodė kur kas ramesnis. Jaukesnis mažesnis, miesteliai autentiškesni ir nematyti ruzų pasaulio atvežto „aukso suvokimo“ kaip ir negirdėti okupantų kalbos. Todėl iki Como net nebesvarstėm važiuoti. Ir jei rinkčiaus gyventi manau tai daryčiau tik aplink mažesnį, ramesnį ežerėlį.
Dar vienos kelionės metu netyčia pastebėjau prie kelio kažkokį traukinuką ir susiradau, kad šalia Schilpario yra angliakasių muziejus, kur realiai leidžia pasivaikščioti ir pasivažinėti angliakasių vežimėliu. Atsiliepimai patys geriausi, deja, mes nespėjom ten apsilankyti. Jei kažkam pasiseks ten lankytis, rekomenduoju išbandyti, nes šitoje dalyje žmonės menkniekių neliaupsina.
Dar vienos “ekskursijos į Lidlą” metu pasivažinėjom palei Lago de’Iseo (namų ežeriuką). Negaliu pasakyti, kaip čia atrodo vasara, galbūt žmonės viską užkemšą, bet miesteliai pasirodė jaukūs tikroviški.
Lovere – didesnis miestas gyvas veiksmo ir žmonių net ir rudens metu. Toliau tiek palei vandenį tiek aukštai ant skardžio išsidėstę kaimeliai tylesni, ramesni, tačiau net ir lapkričio mėnesiais neužkaltais langais. Bet be miestelių, tai čia visiškai nuginkluojantis, palei ežerą vingiuojantis kelias, kuris tikra pasaka pasivažinėti.
Dar mėnesį leidžiant laiko Schilaprio buvau susidėjus lankytinus taškus perimetru iki 20-30 km (nes gi kas čia tas tėra), bet supratus, kad čia su mašina reikės gerokai ir ilgokai vinguriuoti vis siaurėjančiais keliukais, visgi apsiribojom savo apylinkėmis, ir net jų nespėjom išnagrinėti.
Paskutinį prieš išvažiuojant ėmėm savo kaimelio kalną, kuris į mus visą laiką žiūrėjo ir kvietė pro langą. Į kalną yra įrengtas pėsčiųjų takas, bet buvo taip statu, kad stojom gaudyti oro kas 50 metrų ir bandėm vis skirtingas taktikas. Be to, kad dar viena popietė praleista kalnų apsuptyje su panoraminiais vaizdais linksma, kad eini per ganomas pievas. Realiai čia kiek kur keliavom visada teko sutikti draugų tai karvės, asiliukai, ožkos, avys, kartais žirgai ganomi dideliuose plotuose. Prieini vartelius kur rašo “prašome nepalikti atidarytų”ir supranti, kad šnopuojantis eržilas, gali bet kurią minutę pribėgti pasisveikinti (kas aišku taip ir įvyko).
Taip lapkričio gale visiškai viena diena prieš užpustant miestelį (taip rodė orų programėlė) atsisveikinom su apartamentų šeimininke, kuri įdėjo į kelią biskočių (itališki sausainiai) ir pažadėjo priimti mus grįžti bet kada. Taip palikom Schilpario ir užbaigėm savo gražaus ofiso ir gyvenimo kalnuose etapą.
O dabar dar trumpai apie kainas. Nes man atrodo, kad vienintelė prasmė kitiems skaitant kitų žmonių kelionių istorijas yra ta, kad jie taip pat kada nors gali planuotis tokią kelionę. Taigi bendrai, šiose veitovėse ne sezono metu brangiausia yra nakvynė. Jei ketintumėte pamiegoti po keletą dienų skirtingose vietose tikrai neapsimokėtų, nes kainos prasideda nuo 60-70 eurų už naktį ir kaina krenta tik nuo apsistojimo trukmės. Tai šitą reikėtų įsvertinti ir turbūt rinktis vietą mėnesiui ir tieisog lėtai pagyventi. Taip pat kalnuose intensyvus turizmas po 100 km pirmyn atgal, man atrodo, nelabai veikia, nes keliai nors ir geri, bet kartais labai labai vingiuoti. Tačiau nuraminimui, galiu pasakyti maistas gėrimas čia tikrai pigūs, vynas ar prosecco kavinėje kartais pigesnis už colą, (pigiausiai mokėjome vietiniame bare 1 eurą už taurę), taip pat ir maistas, bent jau su 2022 metų lietuviškomis kainomis tikrai nesikandžioja ir dviese mes bare išleisdavome apie 20 eurų, restorane apie 40. Apsipirkinėjimas kalnuose esančiuose mini marketuose žinoma nepigus, nebent imate vietinės gamyklėlės gamintus produktus.Visumoje mėnuo čia gaunasi šiek tiek brangesnis nei Lietuvoje, bet kai tokie vaizdai apie tai net negalvoji, tad jei turite galimybe taip pagyventi, sakyčiau griebkit ją negalvodami. Tik ne kartą rašiau ir pabaigai užakcentuosiu, rekomenduoju tai daryti ne sezono metu, spalio galas čia buvo nuostabus.
