Kai gyvenom laive, ne kartą garsiai sakėm, kad vienas didžiausių džiaugsmų tokiame gyvenimo būde mums – tai, buvimas, vis kitoje vietoje, su savo namu. Smagu Graikijos turguje pirktas gėrybes gardinti su Madeiros ir Ispanijos kaimeliuose pirktais prieskoniais, visuomet gulti į savo patalus ir turėti savo taures, sėdėti savo terasoje ir mėgautis vynu gražiausių (ir negražiausių) kaimų centruose. Nevargti su namų paieškų platformomis, ir nensuivilti, kai viskas buvo nufotografuota tik iš gražiojo kampo. Tačiau, toks gyvenimas turėjo ir nemažai minusų. Visgi neapgaudinėjant savęs ir skaitančių, su laivu tiesa ta, kad tu pasieki vietas, kurios kitiems nepasiekiamos, bet dažnai nepasieki tų, kurios visiems prieinamos (nes kartais ir tokių norisi). Paprastai kalbant esi labai apribotas ir viską (matematiškai) susumavus – tas gyvenimas laive gaunasi ir brangus, ir labai ribotas. Skeptikams, pabrėšiu – gyvenimas apvalius metus, ne savaitė ar mėnuo. Todėl finale, nusprendėm, kad visgi norėtumėm namų stabilių, o buriavimą geriau palikti ateičiai, bet dabar ne apie tai. Laivą pardavėm, ne itin sėkmingai, ne pinigine prasme, o ta, kaip viskas baigėsi po to… Jei netyčia pražiopsojot, visa istorija čia.
Taigi, pirmieji metai nuo 2018, kai mes ne ant vandens ir ne ant kažkieno / savo laivo. Corona mūsų nostalgiškiems protams priminė, ką reiškia žiemoti Lietuvoje ir žinojom, kad mes kaip ir paukščiai, tikrai kelsim sparnus žiemoti kitur. Tai kaip čia atsitiko, kad iš visų pasaulio kampelių, vėjas mus nubloškė į Italiją?
Kodėl Italija?
Per visus plūduriavimo, keliavimo metus, Italija mūsų širdyse yra okupavusi kampelį ir kad ir kur atvyktumėm, mums visada „…ne tas…“. Kaip ir visi padorūs paukščiai, ketinom kelti sparnus į tolimus ir egzotiškus kraštus, bet dėl emigravusių ir po Aziją išsitaškiusių orkų ir apskritai karinės padėties, nusprendėm, kad tokiam ilgam laikui išvykti nesinori, o blaškytis tarp pasaulio kraštų su tiek bagažo kas mėnesį, per sudėtinga. Plius nuotoliniai darbai, pastatyti tik ant WIFI ryšio antenų, taip pat pristabdė mūsų norus, kur galiausiai visus taškus ant i sudėjo pomagistrinė praktika Europoje. Be to, vienas iš didžiausių Italijos pliusų, per vieną para ji yra tiesiog pasiekiama automobiliu. Taip vėl susikrovę savo pusę gyvenimo į Boružę (mašinos vardas) išjudėjom į Italiją.
Pagrindinis planas
Nuo denio gal ir nulipom, bet vandens atsisakyti niekaip negalim ir nenorim, todėl galutinis tikslas – praktika vėžlių gelbėjimo centre ir kaitavimo spotas Sicilijoje. Sicilijos Marsala yra apvalius metus vėjuota, viena geriausių kaitavimo vietų Euopoje, plius, kadangi ji fiziškai arčiau Afrikos nei Europos, tai ir klimatas jaukesnis nei žemyniniame, pavyzdžiui, Ispanijos krante. Tačiau nebūtumėm mes, jei savo planų nekeistumėm ir neperkurtumėm per naktį, nes kaip čia dabar gaunasi, pervažiuosi visą Italiją, nepatyrinėjus…? Taip nutarėm mėnesį praleisti Šiaurės Italijoje ir su pilna bagažine kaitavimo įrangos atsidūrėm 1200 m virš jūros lygio.
Pasiruošimas kelionei
Iš to, kad nemažai turim patirties įvairiuose AirB&B ir Booking nakvynėse, kur pačių prabangiausių variantų niekada nesirenkam, žinom, kad jei jau yra galimybė, geriausia pasiimti viską, ką galima pasiimti. Vadinas be įprastai kelionei pakuojamų daiktų, rekomenduotumėm vežtis savo patalyne ir rankšluosčius (nes Italijoje jie labai nemėgsta turėti įvelkamų patalynių, o tik “apsiaučiamas“, ko pasekoje atsibundi nežinia kuriame sluoksnyje). Jau buvom pradėję kalbėti, kad būtų gerai ir savo būtiniausius virtuvės reikmenis susipakuoti, kad nereikėtų kiekviename naujame taške išradinėti dviračio. (Juokingas faktas, užbėgant įvykiams už akių – po dviejų mėnėsių kelionės visgi nusipirkom, puodą, keptuvę ir skustuką, tai nuo šiol keliauja ir jie). Nepaisant, kad mums Italija asocijuojasi su atostogomis ir šiluma, vienas geriausių dalykų, ką galima čia pasiimti, tai vilnonės kojinės ir labai šilti rūbai. Nes labai dažnai, namai čia nėra pritaikyti šildymo sezonui, todėl jei lauke vaikštom po maikėm, bet vakaroti namie prisireikia pačių šilčiausių sluoksnių. Taip pat mašinoje visuomet atsiranda vietos mamos konservams, kurie keliauja kaip meilės ir rūpesčio priminimas, na, kad per daug nuo šaknų nenutoltumėm 🙂
Kaip rasti nakvyne?
Yra žmonės daug skaitantys ir planuojantys savo keliones ir esam mes. Nuo senų laikų aš mėgstu miestams ir šalims leisti mane nustebinti ir niekada neatlieku namų darbų 🙂 Nustebimas, žinoma, visada įvyksta. Ir, žinoma, ne visada į gerą pusę, bet iš klaidų nesimokau ir toliau pasiduodam tėkmei. Taigi, kirtom Italijos siena, visai vakarėjant, susiradom pirmą nebrangią nakvynę, su nedideliu nusukimu nuo pagrindinio kelio. Dėl neplanavimo pasirinkimas vyko gal iš 3 vietų. Bet pasirinkom neblogai, mus į nurodyto miestelio aikšte atvyko pasitikti, pati moteriškė ir mažyčiu automobiliu lydėjo iki savo namo pati. Kažkur kalnuose, visiškai mistiniame magiškame, ūkanotame ir vijokliais apipintame kaimelyje gavom jaukius itališkus namus. Moteris buvo labai maloni, norėjo daug paplepėti, bet mes, dar neištreniravę savo ausų italų kalbai, nebuvom puikūs pašnekovai ir išskubėjom ieškoti maisto.
Beužsidarančioje kaimo picerijoje gavom picos, kurią sudorojome automobilyje. Sutemus akis patraukė, šalia buvusio barelio šviesos, kuriame įėjus žiūrėjau į meniu lentą ir galvojau, kurioje skaičiaus vietoje yra suklysta? Gavom vyno ir prosecco po 1 eurą, ir tada perėjom ant didelių kokteilių po 3 eurus. Gerdami gal po antrą kokteilį, įsijungėm AirB&B, užsistatėm filtrus: nakvynė mėnesiui, kaina “iki” ir ieškojom kažkokio geriausio varianto. Užkliuvo vienas, gana jaukiai įrengtas, butukas, vieta atrodė, netoli kalnų, bet neatrodė labai aukštai. Parašėm savininkei ir jau kitą dieną, vykom apsižiūrėti galimai naujų namų.
Važiuodami supratom, kad tas namų rinkimasis su kokteiliais bare ir pagal Google žemėlapio ortofoto, nebūtam krašte, realybėje atrodo kiek kitaip. Važiavom tarpekliais, kilom serpantinais, raitėm siaurais keliukais, laikas kėitėsi, bet atstumas artėjo labai lėtai, jau ėmėm svarstyti, ar tik nebus vienišą trobelė viduryje niekur, bet pasiekėm Schilpario miestelį. Visur lydėjo meškų statulos, žeklai ir herbai (kad ir ką tai galėtų reikšti).
Nors diena buvo ūkanota, pusę kalnų net nesimatė, bet mažas kaimelis įsikūręs slėnyje tarp kalnų pasirodė ramus ir jaukus. O naujai įrengtas, jaukus, šiltas butas su kosminiais vaizdais astsiveriančiais pro langus, aišku užbūrė ir iš karto pasirašėm sutartį mėnesiui. Pirmos dienos buvo ūkanotos ir pagrinde matėm tik akių lygyje plaukiančius debesis. Bet Lietuvoje paliktas lapkritis, čia buvo panašesnis į rugsėjo pradžią, tiek spalvomis, tiek temperatūra.
Kai rinkomės žemėlapyje, šis kaimas neatrodė itin patrauklus, kažkokių lankytinų vietų ir rekomendacijų daug nežadėjo. Tačiau jau kai buvome vietoje, vadovaudamiesi vietiniu lankytinu planeliu (rastu apartamentuose) supratom, kad čia grynas lobynas. Pėsčiomis pasiekiami įspūdingi kalnai, kriokliai, perėjos, besiganantys žirgai, asilai ir avys visur kur pasisuksi. Mėnesį laiko grybavom kiekvieną savaitgalį aplink savo kaimą ir iš savo sąrašo pajėgėm išbraukti tik trečdalį lankytinų objektų.
Apsipirkti už normalias kainas, reikėjo važiuoti į apačią prie ežeriuko Lago d‘Iseo. Kur ir radom visus matytus atvirukų vaizdus – kalnų apspuptyje milžiniškas ežeras ir senoviniai miesteliai aplink jį. Žinoma, vasara čia turbūt gyvenimas verda, tačiau lapkritis buvo tobulas. Vaikštinėjantys vien vietiniai, nedaug žmonių, jokių grūsčių, visiška ramybė ir Itališkas Bella Vita.
Naujieji namai mėnesiui Schilpario
Schilpario ramus kaimukas, kurio ramybę drumstė tik kas valandą naują melodiją skambinantys bažnyčios varpai, karvių skambaliukai ir šionkščianti kalnų upė.
Mūsų kaime, ne sezono metu, veikė dvi kavinės, vienas baras, vienas šeimos restoranas, vienas prabangus restoranas (viešbutyje) ir vienas pub‘as. Vienas nedidelis maisto marketas, pora buitinių prekių parduotuvėlių, viena bandelinė, viena sūrių parduotuvė ir daržovių parduotuvė. Stengėmės savo dėmesį ir pinigus paskirstyti tolygiai, nes miestelis nedidelis norisi paremti vietinius, todėl praktiškai visus taškus ir aplankėm.
Kava centrinėje aikštėje su varpų muzika už eurą, aišku buvo visiška dienos meilė, kartais čia eidavom vietoje pietų pertraukos. Vieną vakarą užsukom į barelį išgerti po taurę vyno, o be vyno po 2 eurus gavom didžiulę lėkšte kumpio, duonos ir alyvuogių… Nors mes lyg ir nevalgom mėsos, bet… teko bent apragauti, nes nesinorėjo nuvilti… Kitas Pub‘as nors mylimas vietinių, bet nesukėlė didelio įspūdžio maisto prasme, nors medinis pub’as su triukšminga muzika ir vietiniais pasipuošusiais flaneliniais languotais marškiniais turėjo savo žavesio.
Na, o geriausia vieta buvo šeimos restoranas Pizzo de Camino. Ten valgėm nežinia kiek kartų. Įrengtas gyvename name per du aukštus, pirmame aukšte ale barelis, antrame – restoranas. Tačiau einant pro jį realiai matai, tokius praktiškai kambarius. Užsakymus priima Vyras (tėtis), arba jo suaugusi dukra, vyresnis anūkas valo ir nurinkinėja stalus, mažas vaikas vis ateina paklausti ko nors dėl filmukų arba saldainių, kol mama užsirašinėja užsakymą, močiutė darbuojasi virtuvėje, o kitas vyras (žentas) kepa picas. Vidaus interjeras tikrai nepataiko į mūsų restorano suvokimo rėmus, BET aptarnavimas… Kokį trečią apsilankymą, kai pamatė, kad valgau bulvytes, man patrigubino porcija (bijojo kad nelikčiau alkana), kai Simas paprašė picos mėsą pakeisti grybais, tai gavo ne picą su grybais, bet labiau grybus su pica. Viskas visada su meile ir daug, kaip namie, kad tik alkanas neliktum. Geriausia šilčiausia ir jaukiausia vieta Schilpario. Kai atvykom pirmą kartą, atrodė tuščias net išsigandom, gal tikrai prasta vieta (bet mes gi anksti vakarieniaujam), po pusvalandžio sugužėjo pilnas baras vietinių. Mūsų vakarienė su litru (kartais daugiau) vyno sukainuodavo apie 25 – 30 eurų.
Šis mėnuo kalnuose, buvo vienas patogiausių ir gražiausių vizualiai periodų mūsų kelionių maratone. Finale gavosi labai gražus ofisas, šiek tiek poilsis po beprotiškos vasaros Lietuvoje ir šviežias sveikas oras ir pasivaikščiojimai nerealios gamtos apsuptyje.
O dabar, kam įdomu kiek kainuoja:
- Mėnuo gyvenimo apartamentuose kainavo 700 eur
- Kadangi be mašinos čia nepagyvensi ir nepakeliausi tai kuras 1,74 eur/l
- Vakarienė picerijoje dviem su vynu iki 30 eur
- Kava 1-1,5 eru
- Maistas, vietinės parduotuvėlės nepigios, jos daugiau skirtos, kažką pasipildyti, bet labai skanus ir pigus vietinis sūris, o pagrindinį apsipirkimą vykdėm kartą savaitėje apačioje tai 100 eurų savaitei.
Jei neturėtumėm priklausomybės jūrai, tikrai jau būtumėm pasidavę kalnams.
