Paskutinis pasakojimas baigėsi mūsų parplaukimu ir sustojimu Astakoje, kur pats prisišvartavimas, buvo atskira istorija… Bet tęsiam pasakojimą toliau, kaip klostėsi likusi vasara.
Planas lėkti į Astakos pasiimti mamų, ant žemėlapio atrodė labai puikus, atsiliepimai apie miestelį neblogi, nemokama marina, inkaravietės, todėl Itakėje neužsibuvome. Su popietiniu stipriu pavėju, surifuota genuja, iš Itakės į žemyną parskuodėm labai smagiai. Bet čia tas smagumas, pasirodo, ir baigėsi. Tokia puiki pakrantė, Google žemėlpajyje išraižyta įlankų ir salelių, pasirodė visiškai nyki. Beveik viskas užtverta žuvies fermų (tokių pačių, kokias beveik dvi savaites valėm). Praktiškai vienintelė vieta sustoti – nemokama marina Astakos. Vos viena ir ne itin maloni inkaravietė kaimynystėje, o mamos dar tik už keletos dienų. Toje inkaravietėje buvom sustoję vos vienai nakčiai – siaubingai vėjuota, nuo kalnų parsirita švilpiantys, milžiniški gūsiai, neleidžiantys jaukiai leisti laiko kokpite. Nors inkaravietė saugi, bet nejauki, todėl lekiam į mariną. Marinoje apsistumdome su asilu, bet apie tai jau pasakojome.
Astakos perliukai
Navily Astakos apibūdintas kaip šarmingas graikiškas kaimelis.
Kas rytą atbezda į miestelį žvejai. (tai visai žavi akimirka)
Hm… Iš vienos pusės, milžiniškos stačios uolos, o papėdėje palei vandenį įsikūręs kaimelis gal būtų ir gražus, iš kitos pusės, visi kaimelio valymo įrenginiai išeina marinoje, dėl ko VISAS kaimelis įgavęs tokį labai “subtilų“ kvapą. Ir čia dar ne viskas. Tas vanduo burbuliuoja tiesiog marinoje. VISA krantinė kas keletą metrų net verda, šniokšdama ir kunkuliuodama kaip džiakuzis… Ta prasme, tas tekančio vandens purškimas, kvapo tarsi nekeičia, bet tas garsas…
Marinos džiakuzis.
Ir prie viso šio nuostabaus gėrio kur buvę kur nebuvę į Graikiją nusileidžia Europą apėmusi karščio banga (Viduržemio jūroje vasarą leidžiame jau ketvirtus metus ir tokio karščio nesam gyvenimę patyrę). Nuo uolos pučia labai stiprus DEGINANTIS vėjas. Neperdedu, lauke nesinori būti, nes oda svyla ir ausys raitosi… Windarella tiesiog perkaitusi. Jei lieti grindeles, jos gal 36 laipsnių šilumos, padėtas ant stalo minkštukų valiklis metaliniame flokone, per kelias minutes ne juokais įkaista, palietus net išsigąstu. O mes patys stengiamės nejudėti, nenumirti ir sulaukti mamų. Vieną vakarą bandom išplaukti į inkaravietę priešais mariną. Įspūdžiai taip pat ne ką geresni. Džiakuzis nors ir nesigirdi, bet tas “aromatas”, rodos jau smelkiasi net į mūsų pačių odą, o vėjo stiprumas, toks, kad neišeina net biminio (stogelio) laikyti, kad nedraskytų. Apskritai Astakos į atmintį įsirėžė savo neišblėstančiu valymo įrenginių kvapu, netvarka, nešvara, ir karščiu.
Na, gerai, buvo ten vienas dalykas geras tikrai…
Vos nepamiršau….miestelis turi du keistuolius. Visi miesteliai turi savo keistuolį, bet čia kaip ne kitur, jiems leidžiama bujoti. Jie turi tokias atšvaitines liemenes ir švilpukus. Kai kas nors atplaukia, jie abu atskuba „reguliuoti eismo“ švilpia ir rėkia, gaudo švartovus. Stebint iš šono, pirmą kartą galėtum pagalvoti, kad jie marineros, bet jie realiai nesuvokia ką daro. Jei kas nors, kuriam nors duoda virvę – šis vaikšto svarsto ar tiesiog laiko, rėkia ir švilpia toliau. Žodžiu sukelia tokį chaosą, kad net jei turite planą, kaip padarysite viską tyliai ir gražiai, greičiausiai nepavyks. Kartais jie bando paimti pinigus už vandenį ir elektrą (nors jie nemokami), kartais jie susimuša nes nepasidalina kam, kurią virvę į kurią pusę nešti, kartais išplauki ir atsišvartuoji, o jie tau šaukia kaip parkuotis, nors prie jų akių ką tik išplaukei. O visas miestelis labai pritariamai, kasdien šį cirką stebi bent 10 kartų (nes visą marina, žinoma, palei kavinių alėją) ir neatrodo, kad kam nors tai trukdo.
Kartą vienos jachtos inkarą kliudė girtų čekų čarteris (pirmą kartą mačiau, kad žmonės atplauktų prisirištų galą, liptų jau beveik grožėtis miesteliu, kai jų priekio nelaiko nei inkaras, nei jokios virvės). Realiai, ėjom visi kartu su kaimynais, aiškinti, kad jums trūksta “kažko” priekiui. Taigi, kai jie galiausiai bandė užsiinkaruoti, artojų principu, pajudino kito jachtos inkarą, tad pastarieji nusprendė persišvartuoti iš naujo. Kai jie tai darė, vienas “pseudo marinera”, pamiršęs, kad jie, tie patys čia jau stovėję žmonės, puolė juos grūsti lauk aiškindamas, kad ” negalima ten stovėti, trukdys keltui”, kadangi viskas ėjo link muštynių tai pagaliau, kažkas atėjo iš vietinių ir pasakė jam liautis rėkti ir draskytis. Atstojo. Ar reikėtų, kažką dar išskirti, kad Astakose mes nelikom sužavėti?
Mamos atvažiuoja ir nekantraujame atsišvartuoti iš čia. Ir viso torto uoga paskutinis vakaras prieš išvykimą. Atplaukia toks diedukas, metuose, bet ne per senas. Laivas kaip ir nieko, apranga ir išvaizda sakytų, kad buriuotojas. Bet kai atrodė, kad girtų, rusiško stiliaus mariakų maikėm pasipuošusių, čekų niekas neperspjaus… Šis dėdė parkuojasi galu, priekiu, šonu (suprask suka kažkokią saulutę prie krantinės), meta inkarą ant krantinės (beveik suspaudžia valtį). Visi apakę. Miestelis sujuda, šaukia, kažkas iš baro nubėga ir pas jį įlipa į laivą. Žmogus iš baro stoja prie šturvalo ir sako ką jam daryti, dėdė nesupranta absoliučiai NIEKO.Ima virvę, meta tiesiog į vandenį (kai naujasis vairininkas daro ratą marinoje, kad nusitaikyti kur stoti) paskui ją traukia, vėl meta. Visiškai be idėjos klaidžioja po savo paties laivą, kaip reta. Tada, pastebim, kad iš variklio tiesiog srovele bėga tepalai. Pagal tai, kad visiškai svetimas dėdė iš baro daro trečia ratą, bandydamas apsiprasti su vairavimu, laivas vairuojasi iš pažiūros puikiai, be jokių didesnių trukdžių į visas puses. Galiausiai prisišvartuoja. Pusę marinos paskandinęs juodo klampaus skysčio dėmėse, jis laimingas išlipa ir nueina gerti alų artimiausiame bare su vaizdu į savo „stinky pot“ (smirdantį bliūdelį). Iš veido gali pasakyti žmogus didžiuojasi. Man trūkčioja akis, aš nebegaliu daugiau čia būti, nes man jau trumpina ir žaibuoja smegenyse.
Užbėgant jūsų mintims prieš akis, pasakysiu, kad mes neapsaugoti nuo gedimų, bet tepalo dėmes aš bent jau bandyčiau sugraibyti valtele vietoje alaus gėrimo. Žodžiu mes ir kitos marinose buvusios jachtos ‘‘pasipuošėm savo waterliniją‘‘ dar viena žavia ruda linija. Kitą rytą anksti skubam išplaukti.
Inkaravietės vaizdas ir ožkų skambaliukai
Pirma diena plaukiam į artimas salas : pirmoji Kastos. Dar sezonas neįsibėgėjęs inkaravietėse yra vietos ir randame gražiausią baro terasą (ever) malūne. Malūnas ant kalno, saulėlydyje nusidažo daugiasluoksniais kalnų ir salų fonais. Užskaitom.
Vienas gražiausių barų kur teko būti ir mūsų damos
Kitą rytą sulaukę vėjuko judam link Itakės, nes norim parodyti mamoms tokią nerealią vietą kaip Itakė.
Pakeliui į Itakę vaizai, viduryje jūros
Čia gal nebūtų labai, ko pasakoti, nes buriuojam su vėju, visai pabaigoje gaunam to popietinio, tai gerai paskrodžiam bangas. Pačioje Vathy įlankoje dar neįspūtę, o mes jau vėl nuo įgūdžių nupūtę dulkes tuoj švartuosimės be jokio susirūpinimo. Bet gyvenimas sako “hold my beer” (palaikyk mano alų).
Simas užsimeta sukti Windarellos užpakaliuką, aš jau prie inkaro laukiu ženklo. Tik, kai bandau patestuoti inkarą, spusteliu mygtuką – nei cypt jokios gyvybės. Hm… pamiršau ant panelės įsijungti inkarą (dažna klaida), bėgu į vidų. Įbėgu, švieselė ant panelės dega. Hm…įjungiu, išjungiu ir jau eidama mintyse svarstau „ne tą paspaudžiau? Nedaspaudžiau?“ nueinu, bandau dar kartą nei cypt, nei klikt. Mamos šalia, mes jau turėtumėme kaip ir parkuotis šiuo metu, bet… šaltu veidu sakau Simui, žinok ten kažkas neveikia. Keičiamės vietomis – aš už šturvalo suku ratus marinoje, Simas maigo pultelį, bet niekas nepasikeičia. Grįžta atgal, sako, nieko nebus, gausi mesti iš rankos. Mamos šalia, aš vis dar ramiu veidu žiūri ir pasitikslinu „ …iš rankos?“.
Instruktažas iš Simo niekada nebūna ilgas: pasiimk pirštines ir kedus užsidėk, jei ką stabdyk su koją. Nu, tai labas…. naujos patirtys. Nusitaikom, aš atsisėdus priekyje ir kojomis įsirėžus į bortus nuimu grandinę nuo gervės, įsipyrus laikau inkarą ant rankų ir laukiu ženklo. Ženklas. Paleidžiu inkarą atšokdama, kad kur kas nors nepasitaikytų jo kelyje ir jis lekia bet kokiu greičiu žemyn. Pasiekęs dugną greitis sulėtėja. Bandau stabdyti: su koja spusteliu prie metalo grandinę – vuolia stoja! Va taip lengvai! Visiškas džiaugsmas – buvo lengviau nei skambėjo. Labai prognozuotai po truputį, per savo pado stabdį praleidžiu grandinę ir net sugebu ją pritempti, kol Simas raišiojasi galinius švartovus. Stovėsim pora dienų, tai šiandien einam į barą problemų ieškosim vėliau.
Sveika, Itake, vėl 🙂
Baras puikus, sala puiki, išnuomotu automobiliu pabuvojam ir paplūdimiuose ir kaimelyje virš debesų, labai smagus pasibuvimas (ypatingai kai be turistų). Itakė, po kol kas man viena gražiausių vietų matytų Graikijoje.
Kioni uostelis, žavus, bet jau labai mažytis įplaukti… o jau charterių charterėlių…
Bet grįžkim prie inkaro gervės. Ieškom bėdų, praeinam visus sujungimus viskas veikia. Kol nepabandom užkurti variklio. Pasukus variklį iš degimo įjungimo įspėjamojo signalo mirties suprantam, kad viskas paprasčiau nei tikėjomės, numirė akumuliatorius. Tik mus šiek tiek apgavo tai, kad buvo pastrigęs rodydamas 12.8.
Nusiperkam naują akumuliatorių ir išjudam atgal į žemyną, kur reikės paleisti mamas. Paburiuojam stabtelim Kalamos saloje. Būtų puiki sala, jei ne tikras širšynas.
Kokioje inkaravietėje besustotum, visada pasiveja 0žkų varpeliai
Naktis tarp širšių, mamų maudynės šviečiančiam vandenyje. Mūsų programa eina į pabaigą, o grasina užpūsti vėjelis, dėl ko dar ryte planuojam grįžti į savo “pamėgtą“ Astakos (nes ten likęs nuomotas automobilis). Vengdami šio miestelio žavesio, tik prisišvartavę, išskubam į mašiną ir visą dieną praleidžiame keliaudami po apylinkes. Bandom net surasti kažkada dar mano aprašytą, bet neaplankytą, krioklį, kuris surprise surprise pasirodo veikia ne vasaromis. Tiesa, važiuodami su mamomis pro mašinos langą patikriname keletą vietų inkaruotis, nes žinome, kad iš Astakų nešime kudašių kaip galima greičiau. Taigi išlydėję mūsų damas. Lekiam į Mytikas.
Mytikas nauji vasaros namai
Mytikas nedidelis kaimelis žemyne, įsikūręs visai gražiame rage, tiesiai priešais Kalamos salą. Viena geriausių užuovėjų Graikijoje, sauganti net nuo dieninio vėjo.
Mytikas iš kart krito į akį…
Uostelis nemokamas, bet mes liekam ant inkaro. Tvarkinga, švaru, geros picos vien vietiniai ir daugiausia vaikų, kiek kada esu mačius vienoje vietoje. Ir viskas visada veidu į amžinai žalią kalną. Čia kelias savaites darbuojamės, maudomės, gyvenam ir mėgaujamės gyvenimu.
Bet gyvenant inkaravietėje, šitas gaidys nuolat primindavo apie save!
Čia mus pagauna ir draugai iš Lietuvos. Draugų kruizas pilnas juoko, maudynių, nardymo rekordų (Simo 17 metrų be balionų), šiek tiek drono ir ilgų vakarų.
Chebrytė 🙂
Su jais pasiekiam Meganisi salas ir Lefkados saloje esančia Hydra miestelį. Meganisi sala užgrūsta, nes jau liepos vidurys ir sezonas įsibėgėja, daug jachtų, kateriukų, ir kitų kibirėlių, randam keletą ramių kampelių mums, tačiau net žemėlapyje itin gausus inkaraviečių pasiūlymas, labai greitai užsipildo. Nakčiai nakvynės reikėtų ieškoti iki 18 val.
Hydra, dar užgrūstesnė nei kitur, bet tuo pačiu ypatingai saugi. Nestojam kaip visi “normalūs“ ant įplaukimo, plaukiam į įlankos gilumą. Ramu, vanduo kaip stiklas, aplink žali kalnai, tolumoje žybsi miestelio šviesos ir barai. Dugnas molio į gylis visur 5 metrai, todėl inkaravimasis kosmiškai ramus. Vakaras bare. Kadangi jie turi tuos, fainus dingiam pritaikytus bariukus, kur tau padeda išlipti ir sėdi nuo vandens per sprindį ant pantono. Ryte, lekiam su panom rytinės kavos. Kuri, beje, nebuvo skani, bet vaizdas ir jausmas jai suteikė visko, ko trūko. Tiesa, dar puikus mano pasirodymas, po kavos 10 kartų užvesti variklį, kol pastebi, kad raktelis neuždėtas… (ups)
Barelis rytinei kavai
Vėl buriuojam, juokiamės, skaitom apie meškiuko Wojteko gyvenimą po armijos, iš vandens traukiam šiukšles ir plaukiam nardyti. Vėl kažkur inkaruojamės, valgom, juokiamės, plaukiojam ir vėl iš naujo :)) Tiesa, buvo labai faina, kai ant denio buvo trys tokie rimti vyrai, net užimtose inkaravietėse, kai kažkas “lipdavo ant galvos“, jie taip ramiai nueina ant priekio, pastovi ir tie kiti žmonės iš karto persigalvoja. JOKIO vargo saugoti inkarą man. Savaitė prabėga greitai ir svečius paleidžiam vėl jau namų inkaraviete virtusiame Mytike. Tada sužinom naujieną, kad Mytike nėra skalbyklos, todėl po svečių išleidimo, skalbtis plaukiam tris valandas į kitą miestelį – Palairos.
Simas išlėkė su skalbiniais miestelin, skambina “pamiršau tapkes…”
Nelabai mus ten sužavi, kadangi marinoje yra charterinės kompanijos laivų, tai ir charterių ir cirkų aplink nepritrūkstam. Kol Simas buvo išvykęs su skalbiniais, viena flotilės jachta (vadovaujant flotilės kapitonui) užsiinkaravo ant įplaukimo į uostelį, o kai vėjas pasisuko 180 laipsnių, jos užpakalis buvo keletas metrų nuo pirmųjų akmenų. :)) Simui rašau, čia iš mano kampo taip blogai atrodo ar iš tikro taip blogai? Sako: tikrai, nelabai ten jiems gerai. Vakarop ta flotilė pasipildo dar daugiau laivų. Matydami, kaip flotilės vadovas mokina žmones inkaruotis, norisi nueiti ir stipriai stipriai apkabinti per kakliuką ir nepaleisti kurį laiką. Kiekviena jachta, atitinkamai po 2-4 bandymų (kaip jau pasisekė), kabina ilgiausiomis barzdomis, itin saugomą Posidonios žolę, nukrapšto ir vėl iš naujo…. Miestelyje, labai daug turistų, tačiau aukščiau palipus visai žavus senamiestukas. Tiesa, čia pavyksta susitikti su dar vienais lietuviais, kuriuos atvedė mums Facebookas, tap pat keliaujančiais jachta, kas leidžia smagiai pavakaroti. Tik buriuotojai gali suprasti, kiek daug mus visada sieja pasakojimų ir interesų.
Vėl grįžtam į savo Mytiką. Čia sulaukiam vienintelių šį sezoną svečių, su kuriais praleidžiam dar vieną intensyvią plaukiojimo ir turistavimo savaitę.
Didžioji dalis Mytiko barų taip grynai “ant jūros kranto”
Per šią savaitę padarau du kosminio kvailumo dalykus: pirmą, pastrigus inkarui sugebu susukti savo kairį delną į inkaro gervę, antrą, nuo denio per liuką ant nugaros nukrentu žemyn, dėl ko vieną dieną apskritai nepavaikštau, paskui pagerėja. Po svečių Simas suserga, dėl ko atsiduriame Mytiko uostelyje (dėl visa ko, jei blogėtų). Visa laimė po kelių dienų gyvenimas pagerėja (netikras coronos aliarmas).
Mano nuotykių savaitė, čia ta koja, kuri dar bandė įsikibti už slenksčio kai smigau žemyn
Viena rytą kai ėmėm stigti nuotykių sudalyvaujam vienų kaimynų dingio iš po sraigto išlaisvinimo misijoje. Žmonės stumdamiesi atbulyn susuko dingio virvę (ir truputį dingio) ant sraigto . Vėjas pučia, bet visi bandom juos pagauti/palaikyti ir įstumti į vietą. Galiausiai misija pavyksta, belieka išlaisvinti dingį.
Čia kita linksma istorija, kadangi visi žmonės metuose, Simas iš karto pasisiūlo, galiu panerti išlaisvinti. Oj, sako, ne, aš pats naras…Nu ok sakom, būsim šalia, jei ką. Pareinam namo į kokpitą, sėdim, matom, kaip tas žmogus ten dūsta, miršta, spjaudosi, kitas šokinėja ant likusio dingio kampo. Tai sakau, gal tu jau eik. Simas nueina, be žodžių įlipa į vandenį ir dingis po kelių sekundžių pūpteli kaip plūdė. Visi džiaugiasi, o mes galiausiai ir vyno gaunam 🙂
Prieš ir po Simo įžengimo į areną 🙂
Čia, kad jau atsistojom praleidžiame vieną iš sezono škvalų marinoje. Taip pat, čia sukandę dantis, kenčiame dar vieną savaitę besitęsiančią karščio bangą. Klausiam ar graikams čia normalu, sako ne. Košmaras. Nei rytą, nei dieną, nei naktį niekas nesikeičia.
Kartais kai paryčiais atrodydavo, kad uždusi nuo karščio atsibundi ir tokie kaimynai prilėkę, tokia įdomi akimirka
Karštis kaip rusiškoje pirtyje, jei naktį tikiesi giliai įkvėpti orą, labiau aplanko deginamų plaučių jausmas nei atgaiva. Čia tos kelios savaitės, kai sakėm kad padarysim ir tuos, ir kitus darbus. Tai ne. Nieko nedarom, tiesiog bandom išgyventi.
Mūsų vaizdas iš kokpito Mytiko uostelyje
Artėja vienų paskutinių ir itin svarbių lankytojų metas. Atvažiuoja mano brolis su šeima ir mūsų pats mažiausias, bet aistringiausias folow‘eris Jonukas (3 metai).
Jonukas – mūsų mažiausias keleivis turėtas iki šiol
Planuojam patį sėsliausią ir saugiausią variantą nes net neįsivaizduojam ko tikėtis. Dėl tos priežasties nutariam, kad geriausia grįžti į pelkyte prie Vonitsos. Ten mums patinka, ten nėra bangų, yra vėžlių, šviečiančio vandens, draugiškos kainos, mažai turistų ir nemokamas uostelis. Anksti ryte išmiegoję, kažkur pakelyje ant inkaro, judam link Vonitsos kur reikės, parplaukti Lefkados kanalą.
Tiesa, žinote, kad buriuotojai yra draugiški žmonės ? Taip, yra, bet tik krante. Plaukdami kanale, stumdomės bortais, nes kažkas nori užlipti, kažkas tiki kad siaurame kanale yra trys juostos, vieni kitus palydim tarptautine iškalbinga ženklų kalba. Puikus plaukimas. Pasiekiam Vonitsa. Ir, OMG kodėl, kažkada palikau gerą atsiliepimą apie Vonitsą Navily???? Pilna laivų…prisiinkaravusių marinoje ir visur kitur aplink. Velniavėlė, o mums labai reikia į krantą, kad negąsdinti pačių mažiausių keliautojų.
Vėjas kaip visada ne mūsų naudai, pavėlavome valandą. Neesam gyvenime tokiu greičiu prisiparkavę. Du kartus sukom, nosį nupučia tokiu greičiu, kad net nespėjam pasisukti. Realiai, kad išlaikyti nosį į parkingo vietą įsukome kokiais 4 mazgais, ir kai liko koks metras Simas dėjo gazo, kad sustabdytų, dirbom kaip šveicariškas laikrodis tiksliai be klaidų ir laaaaabai greitai. Vyrai ant krantinės, gavo “anglių” tiesiai į veidus, bet visai nesupyko, spaudė Simui ranką, sakė Nice parking ir alum pavaišino.
Vonitsos kokpito terasa
Netrukus pasirodo mūsų šeimyna, tik šį kartą plaukiam mažai, daug laiko leidžiam vietiniam paplūdimyje ir ledainėje, taikom pramogas prie pietų miego. Naktis paskiriam saldumynų valgymams ir kortų žaidimams. Sėsliai, ramiai ir nerūpestingai, praleidžiam atostogas.
Šeimyna lekia krantan 🙂
Sezonas eina į pabaigą. Vonitsoje atrandame dinghy sailing, buriavimą greitomis vienvietėmis jachtutėmis, už juokingą kainą. Labai smagu prisitaškom kaip vaikai, gaila kad atradome tik visai paskutinėmis dienomis.
Kai jau sekančią dieną turim sulaukti tėvų kruizo, į Graikiją grįžtą Sparkle įgula. Pajuokaujam, kad iš Corfu gal prišoks (50 jūrmylių), prie šaltibarščių. Ir ką? Atsikėlę paryčiais vakarop jau džiaugiamės klegesiais pas mus.
Ir ko tik lietuviai dėl šaltibarščių nepadaro 🙂
Na va, taip kažkaip ir baigia ištirpti mūsų sezonas. Paskutiniai lankytojų sąraše – tėvų kruizas. Tėčius pasiimame Prevezoje. Labai triukšminga, mokama miesto krantinė. Mūsų akimis, kažkas panašaus į Palangą. Daug žmonių, išvada – nesužavėjo. Išplaukiam anksti. Dar pasimalam po balą, vienur, kitur. Bandom aplankyti tas mažas saleles. Bet tas laivų kiekis, atrodo, visai išbaidė mano mylimiausius vėžlius.
Paskutiniai pasispardymai pelkytėje
Dar kažkiek paburiavę paskutinę naktį ruošiamės iškėlimui, todėl prisirišam prie kranto ir kaip tyčia gaunam škvalą marinoje. Galiu pasakyti, buvo įspūdinga stebėti, džiaugiamės buvę ne ant inkaro. Ir lekiam į iškėlimą. Vėl tie patys reikalai, nurengti, surinkti, sudėti, supakuoti, išvalyti ir spėti į visai prie marinos esantį oro uostą. Dar vienas sezonas ištirpo.
Pirmasis ir paskutinis sezono škvalas
Išvažiuojam tarsi pakankamai greitai (vos trys mėnesiai), bet iš kitos pusės, net trys mėnesiai, nenutolus daugiau nei per porą valandų kelio nuo laivo, yra gana ilgas laiko tarpas. Namuose laukia pasiruošimas kitai rimtai kelionei žeme. Norim skristi namo.
Apibendrinant įspūdžius apie Graikiją
Taigi suma sumarum. Graikija tikrai turi tūkstantį salų, jei kasdien keistumėte po sąlą, nepajėgtumėte jų aplankyti nei per sezoną, nei per metus. Šiaip čia buriuoti faina, tik reikia žinoti, kur buriuoti, nes į kai kurias kryptis, visai nesiburiuoja. Vėjo daug, bet visada aplink matai krantų siluetus, tai net ir užkilęs vėjas labai negąsdina. Kitas didžiulis pliusas, daug pigių ar nemokamų marinų. Ne visos jos saugios, ne visos geros ar kvapnios ir gražios tačiau tai, kad gali dažnai užsipilti vandens nemokamai, sustoti prie kranto ir nevargti su dingiu, tikrai džiugina. Bet kažkaip baigiantis sezonui norėjom jau pabėgti iš Graikijos, ir kažkodėl viskas ėmė erzinti. Kodėl?
Nežinau, gal tas nevisavertis gyvenimas, kai žinai, kad tik pora mėnesių ir neturi rimtų planų kažkur įsikurti. Gal tas didelis charterių ir viso to, kas ateina su jais (pagėrusios kompanijos ir parkavimosi cirkai), matymas erzino, o gal tas prisirišimas prie laivo, kad vėl esi tik čia ir nieko daugiau negali. Ir, žinoma, labiausiai mus užkinso graikiška virtuvė. Jau girdžiu atšvilpiančius akmenis į mus. Bet tiesa tokia, tas maistas skanus tik savaite, na gal dvi. Vėliau tas pats per tą patį. Tos plikos be jokių prieskonių ir kitų skonių salotos paskandintos aliejuje, du šašlykų variantai (vištienos ir kiaulienos soulvakis) jei pasisekė, mėsa skani kaip gero šašlyko, jei nepasisekė, kieta ir sausa kaip tris dienas kepusio šašlyko. Visur tas pats per tą patį. Nuo tolimiausios vos gyvenamos salos iki Atėnų centro, jokio bandymo įnešti kažkokią savo virtuvės siela. Paskutinėm dienom valgėm tik namie, nes dėl gero čili pipiro atrodė galima ir į šefo gyvybę pasikėsinti. Būti atviriems, per visą sezoną, buvo labai gera karka su medumi ir salotos su mėtomis ragautos Lefke (Lefkadoje); LAAAbai skanūs užkandžiukai Vathy Itakėje, nes ten su projektu išbandėm praktiškai visų restoranų meniu, gera pica Mytike, skanios gyros Vonitsoje ir visa kita geriausia tik Windarelloje. Dėl ko Sparkle įgula, dėl šaltibarščių atvaro net 50 jūrmylių per dieną iš Korfu.
Visos vasaros meniu :))) saganaki sūris ir graikiškos salotos
Pabaigai, aš manau, kad Graikijos minusas tas, kad iš vienos pusės taip džiuginančios tobulos buriavimo vietos, salų grožis, begalybė pasirinkimo ir gera infrastruktūra pritraukia daug žmonių, kuriems nereikėtų buriuoti, o gal ir apskritai keliauti. Kaimeliai ir apylinkės keičiasi, bet tarsi niekada neišplauki iš to paties vienodo kaimo, su ta pačia virtuve, turistų mase ir kartais pačiais blogiausiais buriavimo pavyzdžiais, kokių pats tikrai nesugalvotum. Toks jausmas, kad nuviliančių žmonių santykis per keletą mėnesių buvo didesnis, nei mes pajėgėme sukaupti per 3 metus kitur. Tikiu, kad yra dar daugybė stebuklingų vietų Graikijoje, bet ilgėjausi kitų kraštų.
Buvo smagu, gražu, įdomu, bet galiausiai kažkas nebedžiugino ir kažkodėl užsimerkus visada mintyse svajojau apie Italiją ar Siciliją…
