Graikija – sezonas numeris 2, daugiau nei 3 mėnesiai nepertraukiamo gyvenimo laive po Graikiška saule, kuri šiais metais nejuokingai pasikandžiojo. Trumpai, jau ne kartą užsiminiau, kad labai daug žavėjimosi ir seilėjimosi apie Graikiją nebus, bet apie viską nuo pat pradžių.
Gegužės galas. Sesija ant nosies, universitete vyksta paskutiniai atsiskaitymai, o mes vos 4 dienos po graikiškosios sienos atvėrimo jau spaudžiam bilietus kišenėje. Oro uostas buvo neįprastai tuščias, bet tikrai ne itin ramus. Dėl labai griežtos į Graikiją patekimo tvarkos, visi, kurie praėjusią naktį nebuvo spėję užsipildyti specialios formos ir gauti quer kodą, nebuvo įleisti į lėktuvą, tai čia maždaug kas trečias žmogus iš eilės. Daug riksmų, ginčų, maldavimų, aimanų ir viso kito. Nebuvo džiugu, visoje toje masėje stovėti, bet visa laimė, mes turėjom viską, todėl kelionė klostės pagal mūsų planą. Gal net kiek geriau, nes už muitinės laukė net keletas draugų skubančių į laivus, tai kelionė nė kiek neprailgo.
Lietuvos buriuotojai skuba į Graikiją!
Pasiekus Graikijos žemę, viskas pasidarė kiek paprasčiau. Suvaržymai ir reikalavimai liko labiau ant popieriaus nei realybėje, o kur dar mūsų dirbtinos šviesos nubalintai odai saulės šiluma, gyvenimas – iš karto pagerėjo. Tą pačią dieną pasiekėm Windarellą. Pasidžiaugėm, kad atrodė kur kas puikiau, nei prieš tai žiemojusi vandenyje.
Tūpimas į vandenį turėjo būti už savaitės, o darbų sąrašėlis kaip visada be pabaigos. Be įprastinių dalykų, tokių kaip valymai, dažymai, pašveitimai, laukė rimtas reikalas -seacock’o keitimas. Tai tokia laivo korpuso anga, po vandeniu, kuri leidžia paimti vandenį iš jūros, bet kartu ir nepraleidžia, jo kai tau to nereikia (pvz. wc vandens paėmimas). Pasakysiu taip, povandeninių dalykų remontai rimtas reikalas, čia negalima suklysti. Skylė nedidelė, bet su pastoviniavimu, pasikonsultavimu, padžiovinimu ir palaukimu trukom turbūt kokias 4 dienas.
Tokia nedidelė skylutė, bet tiek daug darbo…
Žodžiu išmontuoti seną, nušveisti visus sluoksnius ant korpuso, tada padengti juos atgal ir pritvirtinti naują. Be to, papildomas darbas sąraše atsirado po nesėkmingo remonto Sicilijoje, teko iš naujo špakliuoti, šveisti ir dažyti beveik visą kokpitą.
Austarliškas remontas atlikas Sicilijoje, vaizdas po vieno sezono 🙂 Kodėl juodas špaklius, neklauskite :))
Taip pat bandėm su gelcout’u (speciali medžiaga plastikui tvarkyti) taisyti senus įtrūkimus. Galiu pasakyti, ne viskas taip paprasta ir gerai gaunasi kaip youtub‘as rodo. Išbandėm gal 3 skirtingus metodus, tiek aš, tiek Simas, negaliu pasakyti, kad kurį nors galėtumėme rekomenduoti kaip labai gerai pavykusį ar sklandų reikalą.
Suma sumarum, per savaitę, sugebėjom pakeisti vieną seackocką, pasitvarkyti kokpitą ir laivugalį (tas pats nesėkmingas remontas), atnaujinti daiktadėžes, nusišveisti ir nusilakuoti lauko stalą dar kažkokius elektros darbus, kai kur papoliruoti ir, žinoma, atlikti prieš sezoninį sistemų patikrinimą. Taigi, dienos metu dirbome, vakarais ruošėmės universiteto atsiskaitymams, paryčiais dirbom kompiuterinius darbus (va tau ir olig life).
Oh tos pusės metų Saharos dulkės…
Savaitė laiko ant žemės iškeltame laive nėra pati maloniausia būti, bet praėjo super greitai ir jau netrukus tūpėm ant vandens. Nutūpus ant vandens leido dar naktį pastovėti prie krantinės (kad įsitikintumėme, kad su povandeniniais remontais nesusimovėm) ir kitą dieną, nors ir be burių skubėjom į Vonitsą (nemokamas uostelis).
Vonitsa mūsų mylimas kaimelis
Čia turėjom dar keletą dienų užbaigti darbus – užsidėti bures, coverius ir visą kitą. Bėda su burių užsidėjimo (ypatigai priekinės burės genujos) darbais yra ta, kad ryte, dėl savo miegojimo įpročių niekada nespėjam pradėti darbų, diena tokiems darbams yra per daug vėjo, o vėjas baigiasi tik sutemus.
Dar prie darbų štai kokia pasta della casa atradome
O tai kur mes taip skubam kad sezonas tik prasideda? O gi būdami studentai privalom atlikti savo okeanografinę praktiką, kurią esam susitarę atlikti Graikijoje. Kažkokioje saloje, kažkur, kažką reikės valyti po vandeniu, tada kažkada kažkur plauksim ieškoti kur maitinasi vėžliai ir dar kažkada kažkur ieškosim saugomų Viduržemio jūros ruonių. Nuplaukti iki tos salos kaip ir netoli, bet nenorim skubėti, norim stabtelėti pakelėje pamiegoti ant inkaro, atplaukti anksčiau prieš projektą, kad spėtumėme rasti saugią vietą kur priparkuoti Windarellą.
Dvi dienos iki išplaukimo. Keliamės su žadintuvais, kad pasikeltumėme genują. Čia reikėtų priešistorės, kad mūsų furleksas ir visas profilis jau pavargęs ir jį jau reikėtų keisti, bet dėl paskutinių labai trumpų ir lėtų sezonų, vis nesinori tų 5000 eurų atiduoti. Todėl kaip visada prieš keliant burę profilį dar kartą suveržiame vis išsisukančiais varžteliais, ir genują pasikeliam kaip ir be nuotykių, tik… oh tu kurmi rūžavas, nesisuka nors tu ką. Simas traukia už virvės aš bandau padėti prie furlekso, bet nerealiai stringa. Nuo apačios nelabai kas matosi. Jaučiam bėdą, bet bėdų paieškoms nebe laikas, nes terminis vėjas jau ateina. Susukam per jėgą, kad būtų ramu, bet reikia ieškoti bėdos. Matydami mūsų nerimastingą reikalų planavimą ant denio, susidomi ir pora kaimynų. Kaip tyčia vienas dėdė yra visą gyvenimą dirbęs rigeriu, ilgai netrukus jau sėdi ant mūsų laivo ir dėliojam planą. Aš kaip greičiausia stiebo kopėja, užlekiu sufotkinu situaciją. Leidžiuosi žemyn. Akivaizdu, kad viskas profilis užvažiavo aukštyn dėl ko nebepasisuka, tai dabar klausimas kaip jį nuleisim, turim bent tris planus, laukiam vakaro. Vakaras, vėjas rimsta. Dirbam pagal planą, bet jau turim nuojautą, kaip ten viskas atrodo. Išvyniojam genują – nu tai labas. Prie viršaus profiliai prasiskyrę, ko pasekoje – burė nei žemyn nei aukštyn jau nebenuvažiuos pati. Turiu užlipti į stiebą kol dar visai nesutemo ir kol nepagavo, galingesnio besibaigiančio vėjo gūsio ir neprireikė į pagalbą pasikviesti peilio. Užvarau į viršų tokiu greičiu, kad net nejučiom nuspiriu atšvaitą nuo vantų. Visas kaimas šaukia ir bėga fotkinti (nežinau ko nematę…).
Greičiausio užlipimo į stiebą padariniai, bet nesijaudinkit, atšvaitui baigėsi blogiau :))
Ir po truputį pradedam laisvinti burę. Visa laimė, burė net prasiskyrusiam profilyje su šiokia tokia pagalba iš viršaus važiuoja žemyn, gera žinia, bent jau nieko šį vakarą nepjaustysim. Kitą dieną, Simas gamina rimtus varžtus išklerusiems pakeisti, ir vėl kylam remontui.
Mes visad turim kokių nors sudėtingų reikalų ten
Jau diena, kaip vėluojam į savo „plauksim ramiai, lėtai“ planą. Na, ir po visų furlekso profilio tvirtinimo ir stiiprinimo darbų pasikelia genują. Profilis stipresnis nei anksčiau, žinoma, keisti reikės, bet vasaros sezonu, jokie darbai ant jachtų nebevyksta greitai, nes visur eilės po pusmetį. Taigi kaip visada suplukę, nusikalę, tamsoje lekiam užsiprovizinti maisto ir ryt su šviesa išjudam iš uostelio.
Ir taip, tai yra ta pati diena, kai už 60 jūrmylių kažkokioje saloje prasideda projektas kurio dalimi esam ir mes, vadinas varysim iki galo.
Va šitame stiebų miškelyje ir mes stovėjom, išplaukdami, pamojuojam
Rytas tylus, ramus paliekam balą, be didesnių nuotykių ir pirmą kartą prapalaukiam Lefkados kanalu. O įplaukimas tikrai toks įdomus, atrodo, kad tuoj išsilaipinsi žemėje.
O jums neatrodo, kad katamaranas jau išsilaipino?
Kanalas labai ramus ir žavus dairytis 🙂
Jau išplaukus iš kanalo retkarčiais dvelkteli koks gūselis, todėl pasikeliam mūsų gyvenimo mačiusią Genutę (genują). Įdienojus, jau lekiam be variklio.
Vis tik, buriavimui, Graikijos salynas yra tikrai geriausia vieta. Už nugaros likęs kanalas tarp kalnų.
Salų tarpus, atvirus į išorinę jūrą, geriau prašokti iki įsibėgėjančio vėjo, o tai ten kartais visai rimtas plaukimas gali gautis. Aišku nespėjam, tai paskutines valandas iki Itakės jau pasitaškom.
Aš laiminga, nes bus karšto vandens galvos plovimui 🙂
Plaukiam tiesiai į projekto vietą Vathy (Itakės salos sostinę), nes tyrinėjimui ar kokių nors kitokių planų kūrimui laiko nebelikę. Iš google maps, pasakysiu, tai atrodo kaip saugiausia vieta pasaulyje. Tarp kalnų kaip krateris įsikūrusi įlanka, praktiškai uždara, nes reikia net kelis kartus pasukti kad įplauktum į vidų.
Vathy įlanka
Ar gali būti saugiau? BET Navily kažkodėl sakė, kad tai vėjuočiausia vietą (hmmm… keista) ir rekomenduojama įplaukti iki 16 val., įsibėgėjant vėjui. Kaip sekėsi mums? Na, kaip visada, pavėlavom apie 20 minučių ir įplaukėm su “vėjeliu”. Jau būdami visai netoli, per projekto organizatorius suderinom žvejų krantinę prie baro, nes centrinė krantinė, labai mylima charterių, kurie visada pilni naujų cirkų. Tai kaip ir ramu. Išskyrus tai, kad vos antrasis šį sezoną švartavimasis, su inkaru (kai meti inkarą priekyje ir pririši galą), 20 mazgų šoninis vėjas tarp jachtų. PUIKU. Taip kaip mums labiausiai “patinka”. Paaiškinsiu: mes neturime priekyje jokių propeleriukų padedančių išlaikyti nosį, jachtos valdymas vyksta tik nedideliu sraigtu jachtos gale, o prie didelio vėjo nosį LABAI greitai pučia, jūs net neįsivaizduojate (jei neteko parkuoti13 metrų jachtos )kaip greitai nupučia, o tam kad turėtum kontrolę turim turėti didelį greitį, ką labia dažnai riboja vietos trūkumas. Taigi pirmuoju sykiu raitėmės tiek, kad kai jau buvom įplaukę į savo vietą nebeužteko grandinės pasiekti krantinę, antru atveju nebepataikėm. Galiausiai Simas sako: ateik palauk, biški pagalvokim. Žodžiu, pučia galingas vėjas, mes ramiai sukamės trečią ratą netoli parkavimo vietos nelabai ką planuojam nes plano nėra daug – reikia, kad pavyktų atsikvepiam, patylim. “Nu ką bandom?” ok einu į priekį. Ir iš trečio karto įsiparkuojam puikiai. Visų smalsumui turiu paminėti, nė vieno bandymu metu, nebuvo priliesta, nei tiesiogiai, nei per fenderį jokia jachta ar kas nors kliudyta. Pagaliau prisišvartavom atsidūstam, einam maudytis, ir jau keliaujam į miestą, kur vyksta projekto atidarymas.
Barelis prie kurio krantinės prisišvartavome. Vieta nerealiai graži ir nerealiai vėjuota.
Be visų nuotykių, galiu tik pasakyti, Vathy nerealiai graži vieta. Labai žalia, visa gyvenvietė įsikūrusi pakalnėje, o dar saulėlydžio apšvietime vis bandydavau nufotografuoti, bet taip nepalyginimai prastesnis rezultatas, kad net nesinori rodyti žmonėms. Miestelis kosminis. Vathy nors ir sostinė, bet nedidelis. Kadangi sienos neseniai atvertos, tai pagrindiniai turistai tik keletas laivų ir projekto dalyviai (korona leidžia kartais pasimėgauti ta tyla ir ramybe iš serijos “kaip būtų atrodę, kai dar turistai nebuvo užgrobę šios vietos”).
Vaizdas nuo mūsų krantinės. Saulėlydžio apšvietime
Projektas
Apie projektą nežinojom nieko, norėjom, kad bele būtų galima panardyti. Galiausiai paaiškėja, kad valysim kelių įlankų dugną, priekrantę ir 3 paplūdymius, nuo 10 metų apleistai žuvų fermai priklausančos pasklidusios įrangos. Pradžia kaip ir visuose panašiuose projektuose, daug žmonių, daug šypsenų, rankų paspaudimų ir panašiai. Darbai prasideda kitą rytą. Pirmasis rytas. Galingais kateriais plaukiam gal pusę valandos iki neįžengiamos pakrantės.
Healthy seas ir Ghost diving projektas
Vanduo toks skaidrus, kad matosi gal 30 metrų po vandeniu (nes vieta nepasiekiama nei sausuma, nei vandeniu). Iš pirmo žvilgsnio iš toli, savanorių daugiau nei šiukšlių ir kyla abejonių dėl mūsų paskirties, bet taip sakant kimbam į darbus ir tada jau šiukšlių pasirodo tikrai nepritrūktų nei 100 žmonių. Tiesa, kadangi dėl nuskendusių povandeninių struktūrų negalėjom priplaukti iki kranto, tai likus gal 50 metrų sako, „nu tai reikės nuplaukti iki paplūdymio patiems“. Vaizdelis tikrai kaip iš realybės šou: iš katerių pabyra žmogeliukai į gana vėsų vandenį ir makaluodami kojytėmis ir virš galvos laikydami, kas vandenį, kas kokius daiktus iriasi link kranto.
Pirmoji diena – kova tarp šiukšlių ir saulės smūgio
Pirmoji diena praeina kažkaip taip. Tiesa išlipus paaiškėja, kad visgi gal ta situacija ne tokia ir gera, nes krūmai beveik užaugę ant putplasčio, o priekrantė be kojos persipjovimo neįžengiama.
Vaizdas iš toliau geresnis nei išsilaipinus…
Antroji diena vyksta labai panašiai, valom paplūdymį, kai jauties, kad perkaitai, šoki ir plauki ir trauki šlamštą iš vandens kol sušali ir taip keiti savo veiklas. Vakare grįžtame šlapi, nes įšokimas į katerius, vis dar iš vandens įsilipus iki pusės, nusimaudome, labai dažnai snūstelim, nes fizinis darbas ant saulės alina ir vakarais jungiamės į bendra vakarienę vis kitame restoranėlyje. Vidurį projekto darbo nemažėja, o žmonių pradeda mažėti. (pirmosios dienos visada aktyviausios) Taigi likusį laiką, po truputį žmonės keičiasi, nubyrinėja, ir galiausiai kranto komandoje nebe tiek daug mūsų likę, dėl ko užsitarnaujam visų kitų pagarbą. Kas vakarą vykstančios vakarienės vis labiau suartina darosi vis linksmiau dirbti. Tiesa, vieną vakarą, šiek tiek užtrukę paplūdimyje nespėjam grįžti laiku, tai nors ir su galingais ribais, bet labai ne juokais pasitaškom ir pajodinėjam per bangas. Vieną bangą gaunam tokią rimtą, kad liekam visi sedėti iki nariukų vandenyje ir visisškai permirkę.
Ir taip kas rytą
Mano žvaigždės akimirkos kadras :)))
Ir ganėtinai nelengvas projektas galiausiai baigiasi gamtai grąžindamas tris paplūdymius, priekrantes ir šiek tiek jūros dugno. Nors aprašiau labai trumpai, bet iš principo projektas buvo labai smagus. Susidraugavome su Healthy seas (organizacija padedanti povandenines šiukšlėms rasti verslus, kurie iš to gaminą produktus), Ghost diving (techniniai narai iš dugno keliantys tinklus), Enalea (šviečianti ir mokanti žvejus įvairias atliekas grąžinti į krantą ir dėl žuvies trūkumo persiorientuoti į kitas sritis). Šios organizacijos, įkvepiančios, darančios realų poveikį ir su puikiais vadovais. O apie visą projektą buvo sukurta BBC dokumentiką, todėl galima sakyti vienas iš gyvenimo atlikti dalykų sąrašėlio galima išbraukti (dokumentiką galite pamatyti čia). Nors ne kartą rašiau socialiniuose tinkluose, bet priminsiu, kad šios akcijos metu apie 49 dalyviai. Ištraukė beveik 80 tonų atliekų ir tris neįžengiamus paplūdimius ir sunkiai apgyvenamą jūros dugną grąžino gamtai.
Buriavimas nėra labai ekologiškas, jei pagalvosi apie tai, kaip ruošiame, kuo prižiūrime savo laivus, todėl šis projektas prasidėjęs pasaulinę vandenyno dieną buvo puikus būdas grąžinti bent miligramą skolos. Dažnai sakydavom, kad mums buvo pabodęs gyvenimas laive, nes tam grožio ir atostogų ritmui, mums visada kažkaip trūksta atsvaros, prasmės, darbo, pasiekimų. Įdomu tai, kad projektas akimirkai tai davė, buvom ten kur norėjome būti, kartu su savo Windarella, bet ir veikėme geresnio tikslo labui.
Taip pat viso projekto metu, mus kaimelyje labai mylėjo. Beveik visose parduotuvėse mums vietiniai dėkojo, kalbino, buvo smagu būti tokiems mylimiems ir dar tokio grožio saloje. Po projekto, dar keletą dienų pasilikome saloje pasiilsėti ir jau ruošėmės plaukti pasiimti mamų. Numatėm, kur joms iš Atėnų patogiausi atvykti, ir radom nemokamą uostelį, kur mums bus patogu jas pasiimti ir susiruošti. Todėl keletą dienų anksčiau jau plaukėm į žemyno pusę.
Atsisveikinam su Vathy ir pavėjui su vos viena surifuota genuja lekiam pirmyn!
Ir pabaigai istorija apie neįtikėtiną anglą, kuria dalinausi Facebook‘e, bet pasikartosiu, kad vasaros įvykių nepraleisti :))
Teritorija žemyninėje pusėje prie Astakos ne itin išvaizdi, grynas graikiškas kaimas, nuplikusiuos uolos ir daug žuvų fermų, o po to kai išvalėm vieną, jos man nebeatrodo žavios. Taigi inkaravietė niekuo neišskirtinė, keletas palapinių, aukštos uolos, ožkos ir žvejojantys vietiniai. Inkaravietė plati, smėlio dugnas, tolygiai seklėjantis. Kai atplaukėm buvo tik ką užsiinkaravusi viena jachta, atsitraukėm pagarbiu atstumu ir kadangi nuo kalnų stipriai gūsiavo (4 metrų gylyje atsakingai įkasėm inkarą ir dar 25 metrus grandinės). Kaip visada Simas apnardė teritoriją, patikrino inkarą, apžiūrėjo ar bus saugu suktis ratu ir nuėjom vakarieniauti. Vakare ilgai darbavomės prie kompiuterių kai gerokai po vidurnakčio išgirdau kažką burzgiant, galvojau žvejai, (jie mėgsta užtverti inakaravietes ir kartais pagauti keletą jachtų) bet NE.
Visai pro šalį praplaukė jachta. Iš karto susinervinau, nes priekiau mūsų nėra kur: arba išsilaipini pleže, arba dedi inkarą ant mūsų. Žodžiu vos išmetus inkarą Simas švilptelėjo maloniai įspėdamas, kad jie yra netoli mūsų inkaro, mes išleidę 25 ir gūsiuoja iki 30 mazgų. Šis šūktelėjo “I think it will be okey” ir toliau vyniojo savo gyvatėlę, tada rimčiau jam pakartojome, kad jis yra gerokai per arti mūsų, o jis išleido be vėjo 30 metrų… Bet jie nesileido į kalbas ir sakė jiems viskas puiku. Simas pasakė, ką galvoja apie tokius žmones ir nuėjo į vidų.
Ilgai nelaukus atėjo ir ponas gūsis, iš pradžių dar lingavom, gal dviejų bortų atstumu, bet galiausiai jo gyvatėlė išsitiesė ir jis atsirado kokie 8 metrai nuo mūsų. Aš nutariau, kad jei žmonės man gali gadinti vakarą, aš galiu tuo pasidalinti su jais, gi negaila. Taigi jie jau buvo arti šaukti nereikėjo, užteko ramiu tonu kalbėti pasakiau, kad buriuoti su fenderiais yra gana prastas skonis apskritai, išmesti 30 metrų grandinės ir nepaspausti atbulinio įkabinant inkaro ne itin vykusi technika, o dar prastesnis skonis didelėse tuščiose inkaravietėse lipti ant galvos, o tai kad man nešaukiant galiu pusbalsiu su juo susikalbėti tik patvirtina, kad jis yra gerokai per arti, ir kai tarp mūsų liko 5 metrai, jis pasake “ok ok we are moving, you better thank me”. Nu ačiū baisiai dėkinga).
Taigi pirmoji dalis užsibaigė mano pergale, labai džiaugiausi nes proto p#***%*s pasirodo veikia!!! Jie persikėlė kažkur ne į temą dar kartą įrodydami, kad inakraviečių planavimas yra dar neišspręstas rebusas. Nuėjom miegoti. Ryte kilom anksti ir palikom inkaravietę pirmieji, Simas siūlė perplaukti jiems galvas, aš maloniai atsisakiau.
Atplaukiam į Astakos, gera žinia – marina nemokama, su vandeniu ir net elektra, bloga žinia, kai niekas neprižiūri tai nebloga ir betvarkė. Įplaukėm ramiai, termikas neįsijungęs ir svarstėm kur stoti, kelios vietos siaurokos, viena šonu, bet betonas ir akmenys nedžiugina ir apie 10 min grynai plūduriavom prieš jachtas svarstydami kur čia plaukti. Iš už molo pamačiau artėjant stiebą šūktelėjau, kad kiti atplaukia reikia arba stoti, arba trauktis. Ok ok stojam čia nakčiai bus gerai. Simas atsistojo galu priešais vieta ir ėmė stumtis atgal aš pasileidau inkarą iki vandens pasiruošus dėti IR neįtikinėčiausia dalis priekyje mūsų išgirdau inkaro garsą (ne mūsų!) , vakarykštis nesusipratimas mus pasivijo mums dedant inakarą išmetė jį prieš nosį, mus apiplaukė zigzagu ir gazais šovė į mūsų vietą, mes palydėjom jį gražiais žodžiais. Sustojom šonu, praktiškai greta. Kai jau išlipom ir norėjom pakalbėti, pakvietėm jį vardu (esam įstikinę, kad Dickhead, tikrai parašyta pase) bet pasibaidė. Buvom priėję prie jachtos dar kartą paparašyti pasikalbėti, best jis pakėlęs trapą ir užsirakinęs slėpėsi, kita rytą išplaukė paryčiais. Taip ir baigės apart psichologinio smurto nieko daugiau ir neįvyko, vėliau matėm tik ružavus flamingų triūsikus padžiautus (gal kažką reiškia).
Apibendrinant buriavime pasitaiko visko, ne taip seniai viena 33 pėdų su visais trusteriais, visiškai be vėjo neįtaikė į vietą, bet pataikė mums į šoną. Pasakai tą rusišką jaustuką ir ką padarysi kam nepasitaiko… Visi būna nepataikom, užkabinam, atsiprašom, nes būna dienų kai sufeilini nieko baisaus… Bet šitas buvo neįtikėtinas… Unikumų unikumas ir dar kartą pasakysių, NE VISIEMS REIKIA BURIUOTI, OJ NE VISIEMS.
Taip prasidėjo mūsų sezonas…antroje dalyje bus daugiau įspūdžių ir vaizdų 🙂
