Mūsų riebus ir lėtas graikiškas gyvenimas
Jau eina antras mėnuo, kai mes Lietuvoje, tai kokia čia dar Graikija!? (ir aš to savęs klausiu) Bet nors burnoje sukasi tikrai nebe fetos poskoniai, o galvas suka, ne inkaraviečių ir laivo remonto klausimai, bet negalėjau savo internetinio dienoraščio nepapildyti apie gyvenimo Graikijoje antrąją dalį, kuri buvo tokia ypatinga ir visai kitokia nei prieš tai…
Taigi pirmoji dalis Graikijoje, buvo kupina plaukimų, šmirinėjimų po įvairius kampelius, nuo rojumi vadinamos Corfu iki ožkų įlankų. Kadangi nuotykiai yra tiesiogiai proporcingi judėjimo intensyvumui, tai pirmoje dalyje, tų nuotykių ir nepritrūkome. O antroji dalis, po tokio didelio Graikijos „kabinimo pilnais šaukštais“, buvo kur kas lėtesnė ir ramesnė ir “didelius šaukštus” nusprendėme iškeisti į “desertinius šaukštelius“. Plaukėm lėtai, ramiai ir tik tiek kiek norisi.
Mūsų atrasta kitokia Graikija
Taigi išplaukėm iš Corfu sostinės Corfu (arba Kerkyros sostinės Kerkyros čia jau kaip jums noris vadinti) ir nors planas buvo plaukti į pietus, bet iš vietinių išgirdę rekomendacijas apie Benitsi miestelį nusprendėm patyrinėti ir jį. Iš buriuotojų pusės Benitsi miestelis išskirtinas tuo, kad turi gana europietišką erdvų ir gilų uostelį, BET be valdytojo, kas reiškia, kad galima ten stovėti, kiek nori NEMOKAMAI (ech, žemės žmonėms nesuprasti to džiaugsmo). Bet mus įspėjo, kad vasaros metu jis visuomet pilnas, nes italai nors ir geldeles laiko tik tam, kad turėti namus Corfu. Iš turistinės pusės (paGooglinus internete) Benitsi miestelis žadėjo būti: „..vienintelis išlaikęs senųjų žvejų miestelio senamiestį…/…labai unikalus ir autentiškas…/…vis dar pilnas senųjų gyventojų…“. Apsvarsčius – kaip ir vieni pliusai, tai kodėl nepabandžius?
Plaukiam į Benitsi!
Per kelis metus intensyvaus plaukiojimo išmokom nepasitikėti net ir oficialiais jūrlapiais ir į ypač uostelį be valdytojo (kai negali gyvo žmogaus užsiklausti apie gylius), nusprendėm patyrinėti dienos metu, o jei nesudomins dar turėsime galimybę pajudėti pirmyn. Taigi, lėtai atplaukiam apie pietus (per patį karštymetį) lėtai įsisukm į uostelį stebėdami gylmatį. Nustebina tai, kad kitaip, nei mokamose marinose, gyliai dideli, be kyšančių uolų, molai gana rimti, vanduo palyginti skaidrus, ir labai tvarkingos krantinės. BET, kadangi uostelis neprižiūrimas, tai jachtos stovi bet kaip – kas šonu, kas galu, kai kur tarp didelių įsispraudus mažytė, o tarp mažų didelė jachta, prisišvartavę kas kaip tik tilpo, o prie pat įplaukimo matyti jau net senokai priskendęs kateris. Staiga pačiame priekyje priešais akis pastebim, labai patogią, plačią ir TUŠČIĄ vietą (VUOLIA!) Pasimatuojam – telpam, tai nusprendžiam čia ir stabtelėti, bet kadangi labai karštą dar išplaukiam už uostelio vartų pasimaudyti ir planuojam grįžti tik besileidžiant saulei. Žodžiu grįžtam vakarėjant įsibraunam į tuščią vietą galu, tik mažytis minusas – nėra prie ko rištis (pasirodo ne veltui ši vieta tuščia), taigi krantinės žiedai nulaužyti, o povandeninių blokų mooringai (virvės) nutrūkusios…
Bet mes lietuviai – paprasti, prisirišam galą, prie tolimesnių žiedų, o prisidėję kransų (minkštų burbulų) ir prisilaikydami už kito laivo švartovų, iš savo rundukų ištraukiam savo virvių atsargas ir panėrę susirišam sau savo pačių švartovus prie povandeninių blokų.
Na, o pats Benitsi tai labai jau dviprasmiški jausmai. Iš vienos pusės labai gražu, spalvotų namelių senamiestis kyla šiek tiek į kalną, o visą įlanką saugo aukšti žali kalnai (tai čia buvo ta geroji dalis).
Benitsi “garsusis” senamiestis
Blogoji dalis, pagrindinėje gatvelėje pilna barų su negraikiškomis kainomis, ypatingai įkyriai pristojančių baro darbuotojų, o kur dar vaikščiojantis pinigus uždirbinėjantis asamblėlis, ir upės žmonių… Mums truputį šokas, nes prikvietėjai, kaip Egipte, upė žmonių, kaip jūros šventėje, kainos kaip Prancūzijoje, o koncertas kaip Palangos Basanvičiaus gatvėje, tai va tau ir autentika 🙂
Siestos metu, dar ramu…
Gatvę praeinam skersai išilgai kokius 3 kartus, , ieškodami bent kiek gražesnio ramesnio kampo, vis tiems patiems žmonėms aiškindamiesi, kad neketinam valgyti jų restorane. Galiausiai vakarienei išsirenkam Gyras išsinešimui ir valgom jas netoliese laivo, tiesiog ant molo (jų skonį išgelbėjo tik vaizdas).
Nebuvo blogai, skonį išgelbėjo vaizdai
Kitą dieną nusprendžiam lėtai judėti pirmyn, nes kas žino kur dar stosim. Atsirišam ir iš vandens išsitraukiam savo švartovus ir išjudam kažkur pietų kryptimi. Planuoto sustojimo ant Corfų salos uodegelės, nutariam atsisakyti, nes po Benitsi gal ir užteks tos Corfu… 🙂 Nors pakeliui, dar svarstėm aplankyti Paxos ir Antipaxos salas, bet lietuvių forume užmatyti tiesioginiai vaizdeliai iš ten, nežavi dar labiau, o žadėtas stiprus vėjas atrodo iš vis pamiršta pasirodyti, todėl nutariam paspausti iki tikslo – tai yra iki Pervezos. Mūsų taisyklė -kai visi plaukia į vieną pusę, visada plaukti į priešingą.
Teoriškai gražu, bet kruizeriui tai asocijuojasi su galvos skausmu, nepadoriais gestais ir gali būti, rusiško žodyno ištraukimu į dienos šviesą 🙂 (nuotrauka iš kažkur Facebook)
Šiek tiek liūdnas pakeleivis- atviroje jūroje sutinkame ne kokį kvapą skleidžiantį didžiulį vėžlį pervažiuotu kiautu, pagal dydį sprendžiant nugyveno ne trumpą gyvenimą…O į vakarą vėjas stiprėja ir jau matydami Prevezos sąsiaurį, lekiam visai sparčiai vien tik su Genuja. Saulei nusileidus ir beveik jau sutemus, spėjam įšokti į Pervezos sąsiaurį ir skubam čia pat išsirinkti nakvynę (pasiekti naujas vietas sutemose, praktiškai mūsų pagrindinis skiriamasis buriavimo bruožas 🙂 ). Ryte, Simas burzgia į krantą apžiūrėti marinų ir išrinkti mums žiemojimo vietą. Stiebų miškas ant žemės yra ne tas žodis kokio įspūdingumo. Dar neteko matyti tiek jachtų sausumoje, vienoje vietoje. Suderinę visus reikalus (taip, žiemosim čia), judam gilyn į Ambracian lagūną.
Sako, čia nelabai kas plaukia? Vadinas tikrai plaukiam 🙂
Ši lagūna, forumuose nėra kažkaip nei minima nei apžvelgiama, nors buriuotojų programėlė Navily sako, kad yra čia apsilankančių laivų, bet dažniausi komentarai „rami inkaravietė, geras dugnas, gerai laiko“ tarsi ir labai ir nesuintriguoja, bet giliau lagūnoje mūsų jau laukia draugai iš Sicilijos, todėl turistų mylimą Lefkada iškeičiam į niekur nereklamuojama pelkytę.
Po pietų kaip laikrodis per Pervezos sąsiaurį įsijungia karštas kaip fenas stiprus vėjas, kuris pavėjui leidžia smagiai judėti vos su viena bure. Dairausi: plaukiam nedidelių kalnų apsuptyje, vanduo labai žydras (nors ne itin skaidrus), kur ne kur kaip grybukai kyšo salelės uolos ir nedideli skardžiai ir štai įlanka. Kurioje prie pat kranto stovi tik mūsų draugų jachta, krante krykštauja vietinių balsai ir žinoma kaip visada, po vynuogių lapais pasislėpusi pūpsi vieniša taverna. Stiprus ir šiltas kaip feno vėjas, žali kalnai, ir salelės tolumoje, taverna, vanduo šiltas kaip vonioje ir…JOKIŲ CHARTERIŲ! Apsidairom, sakau jaučiu mes čia užtruksim…
Privati inkaravietė su privačia taverna…neblogai 🙂
Su draugais jau suderinam pavakarojimą tavernoje ir kol ruošiamės , puošiamės “į miestą“, mūsų dingis bando pabėgti :)) Kai rišau, viena ranka ir dar plepėdama kažkokį “mazgą nevykėlį“, Simas sako: „taigi atsiriš…“; sakau: “tai dzin tuoj plauksim…”. Tas tuoj gavos greičiau nei aš planavau 🙂 tai kol aš išsimaudžiau ir apsirengiau „išėjimo rūbus“ Simas dar ir suplaukiojo kokį porą šimtų metrų …(UPS).
Gaunu žinutę iš Elvyros su šita nuotrauka ir prierašu “ka jūs? :D”
Apie šią Graikijos pakrantę nėra ką daug pasakoti: vietiniai neišlepinti turistų dėmesio, džiaugiasi mumis, maisto LABAI daug už nedaug pinigų :)) ir žodžių visas vakaras nuotykių nuotykėlių, juokų, pasakojimų ir vyno, o naktį užbaigiame su kaukėmis maudydamiesi iliuminesenciniame vandenyje ir spygaudami kaip vaikai. Naktis be galo rami, nei vėjo nei bangų, tik nakgtį giliai įmigti trukdo aplink laivą išnyrantys ir garsiai šnopuojantys vėžliai… Kažkoks kosTmosas.
Kitas rytas. Draugai papasakoja apie puikų miestelį Vonitsa. Daug autentiškų maisto parduotuvėlių, geros kainos vieni vietiniai, o mūsų visi laivo skladukai jau ištuštėję, tad išplaukiam apsipirkti. Priešais miestelio centrą yra nedidelė sala, kurioje yra bažnyčia, o ją su krantu jungia tiltas, todėl už šio iškyšulio yra milžiniška saugi inkaravietė nuo vyraujančio dieninio vėjo, kurioje visi labai saugiai palieka jachtas. Žodžiu provizijos diena – varom krantan….
Viskas kaip ir šalia, bet mes lietuviai, visada norim truputį gudriau nei kiti 😀 vietoje to, kad plauktumėm tiesiai į krantą ir dingį paliktumėm tąpus tilto (už vėjo ir bangų) braunamės po tiltu, glaudžiai prasispausdami pro jo apatines arkas ir per seklumą po jomis persinešam dingį ir lekiam kuo arčiau parduotuvių ir išeinam apispirkinėti mieste. Prie kokių +40, sukandę dantis akmenuotom gatvelėmis tysiam maišus link savo mažylio ir jau matom bus reikalų, nes visa jūra jau baltuoja. Apiplaukti gana ilgą iškyšulį, ant tokio vėjo ir baltų bangų mūsų mažyliui tikrai sudėtinga užduotis…Todėl su purslais, surfindami pabangiui leidžiamės iki tilto, tada krantu tysiam ne tik maišus bet ir visą dingį… Žodžiu, ir karšta, ir valgyt ir norim ir dar neužteko panešioti maišų, tai dar ir laivelį pasinešiojam, aišku žmonių sutinkam… 😀
Tiltelis ir tos arkos pro kurias mes prasigrūdom su visu savo dingiu (nuotrauka pasiskolinta iš čia, nes tada tikrai ne iki nuotraukų buvo)
Na, kaip visada po Provizijos laukia puikus vakaras iš kokių 3 patiekalų ir dar viena diena mūsų tuščiame, bet tokiame gražiame užutekyje 🙂
Galiausiai išaušta didi diena- rugpjūčio 16. Jau trečiasis mano gimtadienis ant inkaro ir trečioji Simo nupinta skirtingų spalvų apyrankė. Ta proga, kad pirmą kartą, per gimtadienį yra kur išlipti, Išlipam papusryčiauti Tavernoje, o kavą dovanoja mūsų draugai. Šiandien visi ruošiamės prasiplaukti kažkur po apylinkes. Viską dar labiau pagreitina pasirodžiusi graikiškoji pakrančių apsauga, kuri paprašo šiek tiek atsitraukti nuo kranto, ir vis labiau kylant vėjui, išplaukiame gimtadieninio kaitavimo paieškoms.
Taip gražiai mus nupaparacino Elvyra iš Songbird’o 🙂 išlekiam į gimtadieninį kaitavimą
Pelkėje jau kelias dienas varvinom seilę į viduryje esantį salynėlį, mūsų apskaičiavimais, vidudienio vėjui įsijungus puiki vieta už kokio kampo pastatyti jachtą ir tuo pačiu kaituoti vienoje iš salelių, tik bėda gyliai tame archipelagėlyje labai nedideli, vos keletas atsiliepimų Navilyje, bet išbandyti reikia. Jau plaukiant vėjas (dar gi tą dieną žadėjo būti stipresnis nei įprastai) įsipučia vis smarkiau – plaukiam lėtai, anksti nusiimam bures, nes reikia budėti prie gylmačio. Šiaip tai gražu, labai gražu. Viduryje lagūnos nutolus nuo uolėtų krantų, žalios salytės kap grybukai kyšo iš vandens, vien paukščiai ir vėžliai. Vienas didžiulis vėžlys išnyra prieš laivą ir net išsižiojęs spokso į mus, atrodo tikrai jį nustebinom savo pasirodymu.
Saulėlydje žaliuoja viduryje esantis žalių salelių archipelagas
Sustojam, užsiinkaruojam nelysdami gilyn į seklumas, nes 25 mazgų vėjas, klaidų gali ir neatleisti. Tačiau mūsų nedžiaugsmui, vėjo kryptis užsisukusi nuo salų pasirodo ne visai tinkama, stovim ne užstojami, o pačioje atviriausioje vietoje į bangą ir gerokai nutolę nuo kaituotinos salos. Pastoviniavę, įvertinę galimybes išlipti, ir labai šalia esančias seklumas, nutariam, kad ramybės nebus ir pasimėgavę vaizdais išplaukiam. Plaukti atgal iš kur išplaukėm nebegalim, nes vėjas toks stiprus, kad į vėją visai nepaplaukiam, tai išvynioję, vos porą metrų priekinės burės, nešamės geru greičiu pirmyn. Pamatę pirmą įlanką stojam joje. Čia tik taverna keletas kemperių ir mažytė sausumos juosta skirianti jūrą nuo kažkokio didelio tvenkinio. Vėjo išūžtom ausim ir suveltais plaukais, judam pagaliau į krantą tos gimtadieniškos vakarienės.
Čia reikėtų paaiškinimo, kad paprastai mano gimtadienis būna tokių nesamonių diena, ji ne tik , kad nebūna ypatingai šventiška, bet dar gi ir būtinai kupina kokių nesusipratimų, bet kai tą žinau paprastai nieko daug nesitikiu, tik stengiuosi kuo ramiau, saugiau ir tyliau ją praleisti. Žodžiu, nesigavo su kaitavimu su vėžliais, stovim gana simpatiškoje vietoje vidury niekur ir einame į restoraną, sėdim paplūdimyje su vaizdu į Windarellą, kur vietinė padavėja parekomenduoja paragauti jų specialiųjų krevečių patiekalo, viskas kaip ir puiku…Tikrai?
Kol švenčiam ant kranto žiūrėdami į Windarellą, tiesiai į akį lekia , jau savo smaigalį sukdama širšė, spėju užsimerkti pasukti galvą, bet ji nors ir nepataikydama į akį, pataiko šalia jos.
Krevetės buvo skanios. Tikrai, bet finalas neypatingai sėkmingas.
Priešistorė, prieš tai, kažką mokiau, kad širšės be reikalo nekanda nereikia kreipti dėmesio…. šiai dienai mūsų santykiai smarkiai pasikeitė, esu užkėtėjusi jų žudikė ir nepatingėsiu ją surasti bet kur…
Vakarienė, baigiasi su ledo maišiuku ant akies, papildomu vynu ir užkandžių lėkšte, miela, bet kažkodėl padavėja jaučiasi kalta 🙂 gaila, bet aštriame skausme, nelabai jie mane jau bedžiugina ir tenka gana skubiai vykti į laivą vaistų.
Ryte atsibundu, sakau, Simui man atrodo aš sutinus, nes prastai matau…
Simas vos pramerkę akį žvilgteli ir sako:
-Eik tu…normaliai yra… 😀 Na, kai pamačius save veidrodyje, pradėjau abejoti jo skoniu…
Vakarop nutariam grįžti atgal link savo Vonitsos, nes laikas į parduotuvę ir ten jau laukia, kitas mūsų Facboook draugų laivas, todėl sulaukę beveik tamsos ir rimstančio vėjo išplaukiam atgal 🙂
Kitą rytą, nutariam išbandyti Vonitsos nemokamą uostelį. Įplaukiam, tvarkingai suparkuoti laivai, kai kas su inkarais, kai kas su povandeninėmis virvėmis, vieną tarpą su tokia dar sveika virve randam ir mes. Įsipaišom. Uostelis nedidukas, laivai tik vienoje pusėje, priešais nedidelis akmenų molas, sulaikantis svelo bangas, bet nedarkantis puikaus vaizdo. Nors padėjęs prisiparkuoti švedas, sakė, kad ateis, kažkas paimti 3 eurų, bet taip niekada niekas ir nepasirodė. Marina prie pilies kalno, dienos patį karštį maloniai gaivina kiekvieną dieną kaip fenas įsijungiantis stiprus vėjas, krantinėje puikūs barai su dar puikesnėmis kainomis ir ne itin gerai angliškai šnekančiu , bet labai nuoširdžiu ir atlapaširdišku kolektyvu.
Nemokamas uostelis Vonitsoje
Paatostogave pora dienų ant žemės, savaitgalį grįžtame išbandyti dar keletą inkaraviečių. Maudomės, plaukiojame, ir vienoje susipažįstame su turbūt pačiomis didžiausiomis laisvėje besiganančiomis kiaulėmis, kokias esam matę gyvenime. Simas sakė, tikrai nelips žiūrėti kiaulių – nesąmonė, bet aš mačius tik jų šešėlį norėjau pažiūrėti gyvai. Galiausiai girdžiu atšlepsi ir juokiasi, kad aš viduryje niekur ieškau kiaulių. Bet kai pamačiau tai net akys išlipo. Sustingau. Simas eina link manęs ir juokiasi, ,,…kas buvo, radai?“, aš didelėm akim, rodydama „tyliau“ ženklą nekrutu. Simas stabteli šalia ir sako „eina sau kokio dydžio…“ Tyliai stebim. Ir maždaug gero veršiuko aukščio, tik labai apvalus didžiulis gyvulys atsisuka į mus ir labai garsiai žvygtelėja, tai ta proga dar ir pabėgiojom… :))
Gaila nėra šalia žmogaus masteliui pajausti…
Paturistavę apylinkėse ir pasimaudę naktiniame planktone nutarėm, kad reikia dar šiek tiek graikiško gyvenimo ir grįžtam į taip mums patikusią Vonitsą. Tik šį kartą padarėm dar gudriau. Prisirišom savo švartovus prie blokų (kad būtumėm ramūs ir saugūs) ir prisiparkavome galu. O tai leido kokpite turėti patį gražiausią vaizdą, su augintiniais dideliais vėžliais, čia užsukančiais paužkandžiauti.
Po tiek metų plaukiojimo, supratom, kodėl laivą visgi geriau parkuoti nosim į krantinę- tas terasos vaizdas…
Vonitsa – puikus miestelis senoviškos kepyklėlės, siuvimo kampeliai, vien vietiniai, skanus maistas, geros kainos, jaukūs barai ir pilnos gatvės krykštaujančių vaikų. O vakarais tiesiog griliaus dūmuose paskęstantys šurmuliuojantys barai.
Vakare visa pakrantės gatvė paskęsta grilintos mėsos dūmuose ir kvapuose
O puikiuose vietose strigti, ne taip ir sunku… Atrodo nu dar truputį ir ryt jau tikrai plauksim… bet ateina rytojus ir galvoji „taigi sakiau, kad rytoj, vadinas ne šiandien“. Taip ir užbaigėm savo paskutinę savaitę gyvendami tikrą graikišką gyvenimą Vonitsoje.
Mes keliaujame ne dėl gražių vietų o dėl unikalių dar likusių kampelių
Apibendrinant mūsų pasiplaukiojimą po nedidelį Graikijos kampelį – iš vienos pusės Corfu lyg ir gražesnė, gal žalesnė, bet Šitoje pelkytėje, man atrodo, mes radom tikrą Graikiją, pilną vietinių, pamišusių dėl grilintų patiekalų, dideliais ne tik pilvais bet ir širdimis.
Puikus graikiškas gyvenimas, kurį dar tikiuosi pratęsim.
Mūsų storas ir riebus graikiškas gyvenime, iki greito!
O apibendrinant mūsų graikišką gyvenimą ant vandens patarimai:
- Jei nėra mooringų (povandeninių virvių) – prisiriškit jas
- Vietiniuose užutekiuose (kur maudosi vietiniai vaikai) venkite naudoti dingį su varikliu
- Venkite užsisakinėti po dvi porcijas maisto
- Niekuomet neimkite šeimyninių rinkinių, jei jumyse neteka graikiškas kraujas
- Mintinai išmokta padavėjo frazė, visisškai nereiškia, kad jis moka angliškai
- Cola yra brangi, vynas yra pigus, visada imkite vyną
- Naktį būtinai maudykitės tik su akiniais
- Gyvūnų leidžiamų garsų garsumas, tiesiogiai priklauso nuo jų dydžio
- Visada rinkitės priešingą tikslą, nei tripadvisor siūlo
- Graikija yra nuostabi ir didelė!
- Graikų pilvo apimtis paprastai proporcinga jų šypsenai ir širdžiai 🙂
