Windarella grįžta į Viduržemį!
Windarella vėl jus sveikina iš Europos vandenų! Neslėpsim smagu grįžti į vandenis dosnius krantais, marinomis ir uždaromis inkaravietėmis. Tai kaip praėjo ta kelionė namo?
Taigi, kelionę namo butų galima suskirstyti į keletą etapų:
Pirmasis etapas Gran Kanarija-Fuertoventura-
Atsisveikinam su Las Palmu ir judam pirmyn
Antrasis etapas Lanzerotė – Madeira/Afrika. O taip…būna ir taip, kad paliekant uostą neesi tikras ar atsidursi Maroke ar Madeiroje, šeimą įspėjam, kad sektų mūsų burbuliuką internete, kad žinotų kur ir kada maždaug prisirišim. Gerai tai, kad į mūsų Windarellinų šeimą prisijungia 4 nauji nariai, taigi optimalus skaičius: 6 žmonės – 3 vachtos (budėjimai) po 2 žmones, keičiamės kas 4 valandas. Atlantas šiame etape buvo visai draugiškas ir užlaikęs Lanzerotėje tik porą dienų paleidžia mus plaukti visai pakenčiamu oru. Plaukimas turėjo trukti apie dvi su puse paros.
Atlante plaukimas į šiaurę retai būna labai malonus, nes vyraujantis vėjai ir bangos būtent iš šiaurės, todėl nusiteikinėjam rimtai kelionei. Rimtas etapas vadinas ir rimtas instruktažs, naujiems įgulos nariams. Kaip vėliau šie juokėsi, kad gerai, kad tokio instruktažo jų šeimos negirdėjo,,.. tau čia ne lėktuve vienas diržas ir kaukė… “, o dar kai kalbi apie visus blogiausius scenarijus…
Apsimokinę visus blogiausius scenarijus, pagaliau atsišvartuojame ir judam pirmyn! Kol plaukiam palei salą, oras ir bangos malonūs, visa įgula smagi ir nekantrauja nuotykių… O kada gi prasidėti nuotykiam buriavime jei ne naktį? Taigi… Oras lyg ir neblogas, bet ko tais gamta ima mus “fotkinti”… Iš pradžių tolokai, tikrinam barometrus šie tyli, naktis tamsi… žaibai greit pasiveja, atsinešdami ir savo lietaus debesį. Vaizdas toks: tamsi naktis, papuolam į dar juodesnį debesį, skirtumo atsimerkus ar užsimerkus nėra jokio apskritai, aišku vėjas sukasi ir malasi, galiausiai pati net 10 sekundžių pasimetu į kurią pusę beplaukiam, šaukiu Simui ar mes neapsisukom, bet greit viską išsiaiškinu ir susitvarkom. Visa įgula kaip ir dera pirmai nakčiai sėdi kokpite, žaibai pradeda kalti taip arti, kad po kiekvieno 5 sekundes apskritai jauties aklas ir nebematai VISIŠKAI nieko… Bandom nešdintis iš debesies, bet šis greitesnis, nuleidęs porą kibiriukų vandens ant galvos pabėga… Kadangi mes ciklono akyje tai tokių “linksmų” debesų iš skirtingų pusių atsivijo gal dar trys, bet gerai, kad greitesni, nei mes, tai greit ir pabėgo. Likusią naktį lieka žaibuoti tik tolumoje…
Čia reikėtų pridėti, kad žaibai nėra malonūs ant žemės, bet dar nemaloniau atvirame vandenyje, kai turi vieną aukštą metalinį stiebą, o istorijos apie į jachtas trenkusius žaibus tikrai ne retenybė, bet džiaugiamės šį kartą gamta pagailėjo mūsų. Bet kad nakčiai emocijų nepritrūkti, nejuokais nuvilia HH (geros ir gerbiamos firmos) kelnės. Tai, ką atlaikė ir skalbimo mašinoje skalbiama Dechatlono striukė, HH dviems kelnėms ir striukei buvo neįveikiamas kiekis lietaus vandens… Kitos vachtos kolega pastebėjęs, kad mano firminėms kelnėms nepasisekė, perleido savo rūbus, ačiū tau NERIAU, o sausų termo sluoksnių atkasiau pati spintoje. Kai sakau, kad praleido vandenį, turiu galvoje ne sušlapo, bet apatiniai sluoksniai buvo gręžiami, o kad įlipčiau į kitus sausus, teko net šluostytis rankšluosčiu.
Taigi su tokiais smagumais praėjo pirma para. Pagąsdinus visus vandenyno naujokus, antrą parą leido atsikvėpti ir vos judamu ribiniu vėju judėti pirmyn. Čia pagaliau ir gamta pamalonino – pirmą kartą sutikom plaukiančius vėžlius (nes delfinai jau atsibodo), vieni buvo dideli, kiti mažiukai, bet tik pamatęs juos gyvai supranti koks sunkus jų gyvenimas. Nerangūs ir lėti, teliuškuoja savo nerangiom letenėlėmis, supasi bangose ir tikisi malonios srovės į teisingą vietą.. .
Na, štai vakarėja ir net širdys spurda Madeira jau mums mirksi savo šviesom. Tik širdyje nerimas… Kanarai įvarė kompleksą, kad uostelis gali tavęs ir neįsileisti, kas Atlanto viduryje daugiau nei graudu… Telefonų nekelia ir radijo ryšiu neatsako, varom tiesiai, giliai širdyje planuojam visus likusius scenarijus jei neįsileistų… Ir laimė, įplaukinėjant į Funšalio marina išbėga jaunas darbuotojas ginkluotas prožektorium ir nurodo kur galima švartuotis. Tokio, guvaus, paslaugaus, judraus ir greito marinos darbuotojo, nežinom ar iš vis esam matę kada nors… Kažkoks turbo įsikūnijimas, nepaisant to, kad mes buvom šešiese, šis prišvartavo mūsų laivą, net neleisdamas mums išlipti… Bandom atsiprašyti, kad taip vėlai ir neįspėję, sako : ,,.. Jo jo pas mane radijoje baterijos išsikrovė… ” na, ok rimta priežastis, bet koks skirtumas, džiaugiamės krantu ir rytą jau pasitinkame ankstyvųjų įgulos narių Madeiros turguje sumedžiotais gėriais): šviežia duona, hibridiniais vaisiais ir merlinu (čia tokia gera žuvis su spygliu).
Ankstyųjų įgulos narių medžioklės vaisiai
Trečiasis etapas Madeira – Gibraltaras/Rabatas. Šis turėjo būti pats rimčiausias, be kranto ir ryšio turėjom trukti apie 5 paras ir nors reikėjo į Europą, bet nemaža tikimybė, kad gali tekti stabtelti ir Rabate (kas skamba visai įdomiai jei neskubi). Kadangi etapas ilgas ir rimtas, buvom visiškai priklausomi nuo prognozių, praleidus gerų orų “langą” buvo galima strigti ir keliom savaitėm. Iš pradžių buvusi baimė ar užteks laiko šiai nuostabiai salai pamatyti (jei langas būtų greitas), po savaitės atostogų peraugo į nerimą ar spėsim išplaukti link žemyno iš vis. Kaip tyčia rimti ciklonai keitė vienas kitą, vienas net buvo gal ketvirtadalio Atlanto dydžio… Galiausiai nuvilnijus šiems pradėjo šmėžuoti viltis. Tiesa, dėl kintančių prognozių pradėjom ieškoti, kaip įmanoma sutrumpinti kelią link žemyno. Ir vieną bemiegę naktį kilo mintis, o jei ne Afrika, o aukščiau?
Svarbiausi reikalai prieš išplaukimą (kitą kartą pasistengsim labiau)
Taigi… visiškai Atlantui nebūdingi orai leido mums plaukti iš Madeiros į Portugaliją (į šiaurę) praktiškai palankiu vėju. Tiesa, pirma išplaukimo diena žadėjo nemaža bangą… taip taip radom ir ją. Didelis kalnas kartais iki 4 metrų atsiritantis iš priekio, buvo visai malonus pusdieniui. Kolegos džiūgauja, bando fotkinti, ech gaila, paveiksliukuose nesimato, diskutuoja, bando mus įtiktinti kad tikrai didesnės nei 6 metrai, mes liekam ties savo,,… Max 4…” :)) taip pilni įspūdžių pasiekiam paskutinę stotelę prieš ilgą plaukimą Porto Santo. Ir čia mudu kaip įgula padarom esminę klaidą… uostas neturi vietų, siūlo inkarą, gūsiai dideli iki 23mazgų, sakom neturim valtelės, pasiūlo žvejų krantinę ir mes sutinkam. Dalis įgulos iš to džiaugsmo išskuba pasiponchinti (Madeiriški kokteiliai) į miestą, mums pradeda kilti įtarimas, kad padarėm klaidą, bet vėjas nuo kranto nupūtinėja viskas bus gerai….
Žymusis žvejų gėrimas poncha… stiprus reikalas
Nu ką sudėję visus kransus (apsauginnius burbulus), sukabinę visus švartovus apsaugotus įvairiais būdais (įmautais į gumine žarnas, vamzdžius, kad nesitrintų į betoną per atoslūgį) krentam su atoslūgiu žemyn krantinės. Naktį įsitikinam , kad tikrai padarėm klaidą vėjo kryptis turėjusi mums padėti ir nupūsti pasirodo nepadeda, nes krantinė turi skyles, kuriuose susidaro sūkuriai, visą naktį prasitampom ir prasidraskom ant švartovų garsų.
Rytas. Visi praktiškai nemiegoję, neramūs ir irzlūs keliam bures ir judam pirmyn. Tik išplaukus mus pasigauna lietaus debesis, lengvai nuprausia, matyt mato, kad be miego sutinę ir pikt. Bet dvi vaivorykštes kelionės pradžioje priimam kaip gerą ženklą.
Tokiame vaizde paliekam Porto Santo mariną, tikim, kad geras ženklas 🙂
O ženklai nemeluoja, tris paras plaukiam praktiškai pavėjui, banga kartais sumėto, bet iš principo geriau nei buvo galima tikėtis ne sezonu plaukiant Atlante į šiaurę. Minusas tik tas, kad šiaurėja, naktys šaltėja, visi rengiasi kas ką turi, jau net ima keistis rūbais tarpusavyje: ‘…Imk mano kombinzoną ant viršaus bus geriau…”. Dėl tos pačios priežasties, naktį kokpite jau sėdi tik tie kurie budi, savanorių sėdėti lauke nebeatsiranda. Mano vachtos draugas atranda nepakartojamą džiaugsmą vairuoti, nors aš jau beveik pati mėgstu vairuoti, bet mano koleginas didvyriškai vairuoja po -2-3vachtas iš eilės, nesiskundžiu, nesipriešinu, miegu, lengvai drebėdama kokpite.
Paskutinė naktis artėja, atstumas sumažėjęs jau į visai padorų, visi vakarieniaujam vieną geriausių vakarienių plaukimo metu. Vyrukai džiūgauja apie geras sąlygas ir pasisekusį etapą. Aš 10 karta primenu, kad džiaugtis garsiai draudžiama kol neprisišvartavę, bet niekas neklauso…
Geriausia plaukimo vakarienė ever
Po dviejų valandų vėjas stiprėja atsisuka į nosį banga iš vis nesuprasi nei kokio dydžio nei iš kur, nors ne vachtos laikas, bet su Simu einam lauk abu, susitaikom laukia bemiegė naktis (sakiau nesidžiaugti garsiai…) . Biški pavairuojam, rifuojam bures, surifuotom burėm skrendam iki 9 mazgų. Šlapi ir bemiegiai, bet džiaugiamės, kad sparčiai judam ir artėjam link didžiųjų laivų kelio, kurį kirtus mus sveikins krantas, todėl nei gūsiai, nei kartas nuo karto ant galvos užpilančios bangos jau nebeliūdina.
Nindzės
Kol vienas kolega jau nusprendżia, kad laivas turbūt lūš pusiau ir vertėtų miegoti su liemene, kitas atsimatuoja, kad virstant laivui per kajutkompanija gali būti skausminga skristi eina miegoti į kajutę, mes viršuje tryse matuojamės kaip įsipaišyti į tą laivų kamštį.
Lyrinis nukrypimas: yra jūroje tokie keliai, nepažymėti nei bordiūrais nei ženklais, bet pažymėti jūrlapiuose (dažniausiai ant kampo arba sąsiaurių), kuriuose tvarkingai juda didieji, komerciniai laivai. Čia jachtom ne vieta, jos gali juos kirsti stačiu ir greičiausiu kampu, bet tik taip kad nemaišytu didiesiems laivams. Tokių kelių per savo kelionę kirtom ne vieną ir ne du, bet o bet tačiau… Priartėjus pasirodo, kad šis turi 4 (!!!) juostas, kuriuose jie juda nenutrūkstamai, laivai judantys po 15 mazgų kas 3 jūrmyles, nesibaigiančia eilute, tai kaip peršokti su savo 5-6 mazgais??? Vieną juostą prašokę ilsimės ant “žalios vejos” (taip praminėm tos autostrados tarpines saugumo juostas). Taikom taikom, matuojamės, skubam ir galiausiai suprantam, kad neprašoksim… Keletas riebių nekartotinų Simo žodžių ir “…. Xxxxxx… Sukamės…” ech ta tyli neviltis… Už 5 valandų žadėtas Portugalijos krantas virsta “… Gal Cadiz’as..”, vyrai taip pat tyli bet neviltis matyti.
Na, kaip yra taip, 15 min ir susitaikom su papildoma puse paros kelione… apiplaukinėjam tą laivų kamštį. Aušta… lyg negana būtų liūdesėlio, bangos užmeta dar nuo saves tai per sprandą, tai per veidą (jei nespėjai pasilenkti).
Druskos kiekio nuotraukos neatskleis, bet paskutinė para druskos negailėjo
Visa laimė atsimatuojam, kad beveik pakeliui galim stabtelti Valdemosa marinoje (Portugalija), lekiam čia. Aš einu miegoti, vyrų akyse vėl spindi šypsenos.
Mano asmeninė “vietų nėra” paranoja baigiasi tik tada kai atsiranda ryšys ir prisiskambinam į mariną. Ir štai vėlyvą pavakarį vėl džiaugiamės krantu, keliam taures, mes už gana gerą ir sėkmingą plaukimą ir buriavimą, mūsų nauji draugai už išgyventą Atlantą ir įspūdžius. Įgula skrenda namo.
Pirmas rytas visada atrodo maždaug taip
Tiesa, apie šio etapo įgulą/šeimą/draugus… Taip, daugumai Atlante buvo pirmas kartas, todėl dažnai ir ilgai juokėmės vieni iš kitų komentarų ir baimių… Bet iš tikro su mumis buvo ir mums padėjo labai šaunūs vyrai. Visi kėlėsi į vachtas, vairavo, šalo, tempė virves, gamino maistą, net ir kovodami su savimi, todėl esam už tai jiems dėkingi. Be jūsų šis etapas būtų buvęs kur kas sudėtingesnis (kad ir kokie mes faini dviese) 🙂 Jums ponchos ir arbatos mūsų namuose visada užteks 🙂
Tai kur tie nuotykiai?
Paskutinis etapas Portugalija-Gibraltaras. Išmojavom įgulos namus ir jau kėlėm bures dviese. Taip sutapo, kad mūsų draugai atrodo išsivežė prastą orą. Taigi mes turėjom tokį buriavimą, apie kurį būtų galima pasakyti “Už tokį buriavimą mes ir kovojom”. Bangavimas nulinis, vėjas silpnas, toks, kad net pasikeliam genakerį. Simas eina miegoti, aš pasileidus muiką atidainuoju iki 4 ryto, paryčiais keičiamės.
Gibraltaras jau visai čia pat!
Ryte valgom tikrus sekmadieniškus kapitono pusryčius, Simas eina pamiegoti aš pirmą kartą per pusmetį išsitraukiu maudymkę… Tarifą praplaukdami mojuojam draugams, o Gibraltarę pasitinkam vieną gražiausių pastarųjų saulėlydžių ir miegam ant inkaro saldžiausio miego.
Grįžtam vėl į draugų glėbį…
Rytas prisiregistruojame Ispanijos žemyne… Gera sugrįžti!
Jokių filtrų, inkaras, mes ir saulėlydis 🙂
