Roma – Maljorka

Pastaruoju metu istorijoms nelabai lieka laiko nes esam visai intensyviai užsiėmę mūsų namo pervarymu į šiltesnius kraštus.
Taigi, po paskutinės 300 jūrmylių kelionės Sicilija – Roma, nusprendėm, kad daugiau nei 1500 jūrmylių pervaryme papildomos rankos visai praverstų.
Šiais stebuklingais Facebook’o laikais žmonių paieškos kur kas supaprastėjo, pora skelbimų ant sienos ir įgula sukomplektuota.
Taigi paskutinė savaitė Romoje buvo baisiai intensyvi, keičiam rigą, užsakinėjam įvairius trūkstamus daiktus ir tikimės, kad niekas nesuvėluos. Taip pat stovėdami trečiu bortu išgyvenam vieną stipriausių Italijos audrų, kuri nusiaubė Romą ir visiškai nugriovė Italijos šiaurėje esantį Rapala uostelį su šimtais laivų. Tiesa mes stovėjome upėje su 8 švartovais, o per 40 mazgų gūsius laivas linkdavo taip tarsi buriuotumėm jūroje, bet grėsmingiausia dalis tai buvo tik garsas – kai stiebų miškas ima visas ūžti nuo drebėjimo, tai jauties kaip tikrame uragane.

Taip atrodė Italiją nuniokujusi audra iš mūsų namų

Taigi, penkiu žmonių įgula pilnai susikomplektavo penktadienį  ir tikėjomės šeštadienį pajudėti. Bet visą laiką nemelavusios prognozės, kurias sekėme visą sezoną sutrikdė mus, rodydamos visiškai priešingas prognozes ne tik kad stiprumo, bet ir vėjo krypties. Kadangi viena iš jų rodė visai prastus popierius nusprendėm nerizikuoti ir pradėti kelionę pora dienų vėliau. Vėliau pasirodė, kad šis sprendimas buvo net labai teisingas, nes viduryje jūros išvengėm 4 metrų bangų. Ostia – Romos priemiestis ir  viena baisiausių ir nejaukiausių vietų kokias esam aplankę Italijoje, bet pliusas tas, kad turguje prieš  darbo pabaiga galima gauti pigiausių vaisių ir daržovių turbūt visoje Europoje nepriklausomai nuo to kas tai per vaisius ar daržovė, kaina – 50 centų už kilogramą, o vynas iš bačkos 2 eurai už 2 litrus, tai provizijai šis kaimas kuo ne idealus.
Kadangi pirmadienį jūra rimo, o mus spaudė ir sekančios prognozės ir laikas, reikėjo judėti… Kadangi upės žiotyse labai žymus suseklėjimas (iki kokių 4 metrų) žinojom, kad išplaukimas nebus malonus, bet nesitikėjom, toooookio… Žodžiu, lietuviškai neapsimetinėjant, kad “toks ir buvo planas”, tai buvo vienos nejaukiausių minučių ever… Bangos po 3 metrus visa jėga lūžtančios arba prieš pat laivo nosį, arba ant jos…Su visa jėga stabdydamos laivą. Vienu metu laivas buvo net pilnai sustojęs, bet gerai, kad dar buvo likę gazo kur spustelti (bangų laivo sustabdymas yra labai ne koks ženklas)… Apie apsisukimo ir grįžimo galimybes net nešneku, tokie dalykai nei svarstomi, nei įmanomi. Per pirmąsias penkias minutes gavom praktiškai visą įmanoma vandenį ir į kokpiktą, ir ant galvų. Kadangi saulei šviečiant kapišonai nebuvo paruošti, tai vanduo sėkmingai rado priėjimą šturmovkės viduje iki pat apatinių visiems įgulos nariams. O dar prieš akis laukė beveik 20 valandų kelionės ir naktis. Buvo labai šalta, kadangi bangų kryptis nebuvo mano mėgstamiausia tai viduje stengiaus neužtrukti ir bandžiau miegoti kokpito (lauke) viduryje, užmigdavau tik tada kai pavargdavau drebėti. Taigi taip mes šauniai pristatėm ir parodėm buriavimo “malonumus” naujiesiems buriavimo entuziastams. Bet labai džiugu, kad apart šalčio jiems su jūrlige sekėsi tvarkytis net geriau nei mums.

Taip lauktoji Sardinija ir pagaliau puikus oras

Rytas pagaliau išaušo, gražus ir ramus ir jau su varikliu pagaliau pasiekėm Sardiniją.

Vienas geriausių pirkinių laivui buvo elektrinis oro šildytuvas…ypač pasitarnavęs po pirmojo šlapio etapo

Nelabai, ką galiu pasakyti apie Sardiniją nes čia tik stabtelėjome praleisti naktį, miesteliai gražūs bet ne sezonu tušti. Viename uostelyje buvo taip tuščia, kad net neradom kam sumokėti pinigus. Tiesa čia Bonifacijaus kanale visiškai netikėtai net nepastebėję pagavom du tunus ir vakare jau mėgavomės restoraniniais patiekalais (taip pat mūsų naujojo draugo nuopelnas).

Pirmu metimu vyrai pagavo vienas kitą

Antrasis kur kas sėkmingesnis

Nesuvaidintas vyriškas džiaugsmas 🙂

Tuno rezultatas. Gera turėti tokius įgulos narius…

Taip atėjo laikas atsisveikinti su Italijos krantais ir leistis į beveik namais virtusias Balerų salas.

Ankstyvas išjudėjimas ir dar patinę veidukai…

Šis plaukimas Sardinija – Menorka buvo vienas ilgesnių truko apie 45 valandas, pirmoji dalis buvo labai puiki, silpnas vėjas, tunas, kurį per nepastebėjimą dar pavilkom gerą pusvalandį ir kai traukėm, jis jau atrodo buvo nuskendęs (ups…) 🙂  Gana rami naktis, plepesiai, žvaigždės, vėjas ir minkštos bangelės.

Mazgelių pamokos pakeliui

Žodžiu viskas taip gerai, dėl ko taip ir pamilsti buriavimą. Bet kaip visada po tokių minčių, kad per gerai nebūtų, prasideda nuotykiai… Šioje vietoje man atrodo įvyko vienas juokingesnis dalykas… Žodžiu vėjas sukilo reikia rifuoti bures, vyrukai jau prie stiebo, tvarkosi su grotu bet vėl kažkokiu būdu išskrenda genujos šotas (virvė) lauk. Sugaudau ją, tamsoje šliaužiu aplink laivą perimetru ją painiodama su prožektorium dantyse, vyrukai rėkia, kad burei kažkas negerai reikia taisyti, kažką bando padaryti, aš ant laivo priekio bandau išnarstyti virve, bangos lūžta ant denio.. Ir šalia kojų užmeta kalmarą, pasiimu kalmariuką ir šliaužiu į galą, naktinė žvejyba pavykusi, pagaliau ir aš kažką pagavau… 🙂

Galiausiai dėl sąlygų rimtėjimo mano ketinimas pamiegoti baigėsi giko šoto (virvės) laikymu.  Paryčiais paiškėjo, kad atsidūrėme ciklono viduryje. Vėjas vis keitėsi, malėsi, bangos šiaušėsi škvalai sukosi aplink sėdi, linguoji ir lauki kas čia gausis. O gavos toks nelabai fainas reikalas malamės 50 jūrmylių nuo Menorkos, o vėjas (toks nevaikiškas) pučia tiesiai iš ten kur mums reikia plaukti, pasisukti su burėm neįmanoma, su varikliu į bangas neįlipam. Šitoje vietoje tylus nusivylimas nes, kad ir ką bedarytumėm malamės prie Menorkos bet pataikyti galim tik į Barseloną, aš jau skaičiuoju mintyse ar visko užtektumėm iki jos, aogailestauju, kad nesutiksim Maljorkos draugų. .. Galiausiai vėjas parimsta ir nusprendžiam skubiai kurti varikli ir taikyti į artimiausią kampą. Saloje atsiduriame jau apie vidurnkatį kur uostelį pasiekti, reikia puse jūrmylės plaukti upe aklinoje tamsoje, kurios bujai net nešviečia. Priplaukę uostelį susitaikom su faktu, kad vietos nėra ir išmetam inkarą. Šitą mūsų parkavimąsį būtų galima pavadinti aklosios navigacijos pratybomis, kurios su įgulos pagalba praėjo idealiai.

Šiek tiek vaizdų iš naktinių plaukimų, o jei dar parkuotis nežinomoje vietoje…

Galiausiai kitą rytą oras puikus išjudam į Menorkos pagrindinį miestą.

Įplaukinėjame į dar neatrastas žemes

Čia viskas gražu  ir gerai,  tuoj parkuosimės ir Simui bebandant įsistumti tarp pantonų galu, staiga laivas nebeturi eigos, pajunginėja bėgį pirmyn – atgal niekas neiskeičia. Marinera (uostelio darbuotojas) mums mojuoja ir šaukia, kad plauktumėm čia, mes šaukiam, kad sorry stosim ten kur pavyks. Aišku kaip ir priklauso tokiomis akimirkomis vėjas užstiprėja mus jau neša geru greičiu (ypač gerai greitis jaučiamas kai bandai sustoti prie krantinės). Gerai, kad mes ir krancai (tie minkšti burbulai saugantys laivo bortus) paruošti parkavimui, tai nors pataikom tik prie antros krantinės, bet ir pastarosios, ir laivas, ir žmonės visi sveiki ir neapgadinti! Nors jau tyliai pergyvenam, kad pametėm sraigtą (Simas su marinera aptarinėja, nardymo galimybes uostelyje), galiausiai paaiškėja, kad tik trūko gazo trosas (nors vyrukai jau spėjo panardyti šaltame vandenyje). Visumoje įvertinus kaip viskas galėjo būti ir koks galėjo būti gedimas apsidžiaugiam, kad visgi mums sekasi! Tik to pasekoje, laive atsiranda papildomos motoristo pareigos, kai parkuojantis kas nors tampo gazo virvutę laivo viduje.

Pagrindinį Menorkos miestą Mahon atradinėjam tik naktį

Tokiu būdu išlekiam į Maljorką.

Dažniausias maisto pavyzdys perplaukinėjimuose

Pagaliau vėl gražus ramus pavėjinis plaukimas ir štai mes 4 kartą šiais metais Palmoje, tik šį kartą jau su savo namu prisišvartuojame pačiame jos centre.

Šiame etape ir atsisveikinam su laiminguoju vobleriu, kuris pretendavo būti įrėmintas. Sudie drauge, būk laimingas atviruose vandenyse!

Kadangi visuose mini etapuose kažkas strigo, lūžo, gedo tai čia laukė gan dvi intensyvios tvarkymosi dienos, bet kaip namie viskas draugų pagalba vyksta sklandžiai ir greitai.
Su Palma atsisveikinti buvo gana liūdna ir todėl, kad mums ji taip patinka ir deja bet mūsų dviems įgulos nariams teko mus palikti. Per pora savaičių gana gerai ir linksmai pagyvenom, bet tikimės dar juos pamatyti kituose uostuose!

Ankstyvos dar nesufokusuotos akys. Iki pasimatymo kituose uostose!

Šiaip iš principo apibendrinant kelionę sukorėme apie 600 jūrmylių kaip ir dera ilgam keliui buvo šiokių tokių nesėkmių ir nusivylimų (teko siūti genują, pakeisti gazo ir pavarų trosus, netekom vienos meškerės ir dviejų voblerių), bet iš esmės galime pasidžiaugti, kad šiame etape, oras buvo geras, praktiškai nelijo, negavom jokių didelių netikėtų oro staigmenų, turėjom nuostabią įgulą, žvaigždėtą dangų, naktinius plepesius, juoką, žuvies ir kitų mini smagių smulkmenėlių, kurių net nesuvardinsi, už tai esam laimingi ir dėkingi.
O dabar mes jau pajudėjom į kitą etapą Maljorka – Gibraltaras, bet apie tai vėliau.

Gerų akimirkų vistiek daugiau…

Pabaigai, šiek tiek deserto tiems, kuriems nepabodo skaityti, šiek tiek apie mūsų jausmus ir mintis. Vienas dažniausių ir nedrąsiausiai užduodamų mums klausimų – kaip mes jaučiamės taip gyvendami ir ar nesigailim/nesiilgim namų.
Norėtųsi sakyti, kad be galo mylim jūrą, vėją ir bangas ir, kad kitokios mintys nekyla ir mes tik kaifuojam nuo to ką darom, bet… gyvenimas nebūna nei vien baltas, nei vien juodas… Kai išeidinėjom Romoje per lūžtančias bangas Simas (kaip pats juokėsi vėliau) jau mintyse pardavinėjo laivą, kai tą naktį užmigdavau tik pavargus nuo drebėjimo tikrai bandžiau prisimimti, kodėl man tai patinka… Kai sustojom Menorkoje ir galvojom, kad pametėm sraigtą galvojom “Dabar jau strigom ilgam…”. Taip, vis dar  būna tų tarpusavio susižvalgymo didelėmis akimis akimirkų, kurios vadinasi “… ką mes čia darom?… “. Bet finale žinoma, kad gerų akimirkų vistiek yra daugiau ir mes džiaugiamės tuo ką darom, ir ko pasiekėm bei tikimės, kad viskas  ateityje bus to tik geriau ir geriau. Taigi nė vienas kelias į tikslą turbūt nebūna be sunkumų ir dvejonių, bet ne veltui mes ten veržiamės, galiausiai supranti, kad  buvo verta ir kitaip jau nebeįsivaizduojam savo gyvenimo.

Taigi jei turite savo bet kokių svajonių, nuoširdžiai patariu jų imtis, nes net ir nepavykusios istorijos lieka labai gerais prisiminimais, tik niekuomet nesitikėkite, kad viskas bus paprasta ir lengva.

Iki pasimatymo Gibraltare!

2019-10-30T22:45:31+00:00

About the Author:

2 Comments

  1. Vilius January 7, 2019 at 11:22 pm - Reply

    Idomu skaityti, bet net akis skauda nuo srifto mazumo, rekomenduoju didinti sriftus, kad butu patogiau skaityti, isaugs Jusu blogo skaitomumas ir isbuvimo laikai.

    • Vita January 8, 2019 at 2:10 pm - Reply

      Ačiū už patarimus ir rekomendacijas, bandysim 🙂

Leave A Comment

Share via
Copy link
Powered by Social Snap