Welcome to Ibiza :)

Welcome to Ibiza 🙂

Vienas teisingiausių posakių gyvenime, kuris man tvirtinasi nuolatos, o aÅ¡ lipu ir lipu ant to paties “grėblio” tai -norėk atsargiai, nes norai pildos. Taigi ir pakartojau keletą kartų “atsibodo Alikantėje, noriu greičiau plaukti, pasiilgau nuotykių…” Mhm… kokios rÅ«Å¡ies nuotykių nepatikslinau… kažkas virÅ¡uje sako “… praÅ¡om…” ir nuotykiai prasidėjo… 🙂

Pirmiausia, tai prieÅ¡ iÅ¡vykstant iÅ¡vakarėse mÅ«sų kapitonas pareiÅ¡kė, kad palieka laivą… taip,  iÅ¡vakrėse… 🙂 tuomet dvi dienas atidirbę “krizių valdymo centre” nutarėm, kad mes pajėgsim iÅ¡siversti su Å¡ia dičke dviese… taigi ant Simo pečių nugulė ne tik laivo valdymo atsakomybė, bet ir visas dokumentizmas ir visos dar neiÅ¡spręstos sistemų problemos, kurių uoj kaip netrÅ«ksta, o prie mano “neribotos apimties pareigų” prisidėjo ir kapitono padėjėjas.. tai skaitykim, kad padarėm  greitą karjerą 😂 iÅ¡plaukimą Å¡iek tiek atidėjom, nes atradom nemažai palaidų galų pvz: akumuliatoriai visi seni ir nesikrauna… (va iÅ¡ kur tas kartais atsirandantis senų kiauÅ¡inių kvapas!), mÅ«sų pavarų dėžė tepalų nemačius taip pat nuo nežinomų laikų, navigaciniai prietaisai irgi labai moteriÅ¡ki veikia tik pagal nuotaiką… Pasiruošę tiek, kad galėtumėm pervaryti laivą gavom vieną žmogų t.y. papildomas rankas naktiniam plaukimui.

Taigi visą dieną lakstę su paskutiniais svarbiausiais reikalais 1 nakties jau atsišvartavome

AtsiÅ¡vartavimas pavyko puikiai Simas vairavo taip, tarsi tokią vairuotų į dieną 3 kartus. Taigi oras buvo palankus ir pati kelionė nesudėtinga, tik naktį labai reikėjo saugotis beÅ¡viesių žvejų…

Kapitonas

Ir jo padėjėja naktinėje vachtoje…

O po ilgos dienos ir dar ilgesnies nakties,vakare jau prie Ibizos krantų sutikom savo valtelę su laivo savininke, Å¡efu, kuris turėjo padaryti vakariene mums ir vietiniu kapitoniuku, kuris turėjo pasirÅ«pinti valtelės atvarymu ir pirmu vakaru nežinomoje vietoje (vėliau suprasit kodėl jį taip vadinu). Sustojus pirmoje inkaravietėje (matomai, maisto ir miego trÅ«kumas darė savo) aÅ¡ buvau tokia desperatiÅ¡kai nusivylus ir su tokia tragedija žiÅ«rėjau į nuo vieno ant kito Å¡ono besivartantį laivą ir sakiau Simui “ant ko mes čia ***** *** pasirašėm”….

Tiesa greit nutarėm keisti vietą, nes buvimas ten buvo tiesiog neįmanomas… o kai dar ir pavalgėm apskritai gyvenimas pagerėjo ir praÅ¡viesėjo…

Gyvenimas gerėja…

Jei jau taip nuoÅ¡irdžiai apie nuotykius, tai ant laivo užlipęs kapitoniukas (kurio pareiga buvo tik 2 valandų pagalba mums pavargusiems) jau buvo spėjęs pasireikÅ¡ti, kiek metų ir kur plaukioja ir koks jis Å¡aunus freelanceris, kaip visi jo nori ir bla bla… o už 5 minučių Simas nemiegojęs su 24 (iÅ¡ tikro 27) metrų ilgio ir 100 tonų laivu (tarp prabangių katerių) jau žvejojo “pabėgusią” valtelę, kurios Å¡aunusis kapitonas net nemokėjo pririÅ¡ti…vėliau dar paaiÅ¡kėjo kad per valandą laiko su savo itin patyrusiu vairavimu jis užpylė ir valtelę,  ir variklį, nes nesugebėjo jo pastatyti į tinkamą padėtį. Po tokio dar vieno viską iÅ¡manančio  žmogaus ant laivo, paprašėm, kad daugiau mums pagalbos, nepasitarus su mumis, nebeieÅ¡kotų 🙂

Tada sekė pirma naktis ant inkaro… nežinomoje vietoje, su dar neiÅ¡mėgintu inkaru, beeet jau sugebėjom prieÅ¡ naktį ir gaisro aliarmą iÅ¡bandyti… ir visą naktį suveikinėjo inkaro aliarmas tai vis tikrinom ar neslenkam… tai pasigirti, kad labai pailsėjom negalėčiau…

Cala comta, pirmoji mÅ«sų inkravietė Ibizoje…

Gyvenimas “ant inkaro” neblogas reikalas kol vėjas neužpučia, o kai užpučia, tuomet nuolatinis budėjimas…kad nenutrÅ«ktų, kad netemptų, ir kad neatsirastumėme ant kito laivo ar dar geriau ant uolos. Koks tai jausmas? Tai nuolatinis gilus mažytis nerimas, kuris kartais perauga į didesnį (na bent jau man…) o Å¡iaip, gyveni ant vandens, bet matai žemę… ir kasdieną pažvelgus per mÅ«sų iliuminatorių taip ir suskamba galvoje daina “zemlia v iliuminatorie…” Vienintelis mÅ«sų susisiekimas us krantu ir “kojos” yra Å¡i valtelė, su kuria taip pat nuotykių netrÅ«ksta:

Nors tiesa pasakius,tą kartą iÅ¡silaipinti Žemėje nepavyko…

Visą likusią savaitę pas mus dienomis atvažiuodavo mechanikas, su kuriuo  tvarkėmės svarbiausius reikalus, dienos buvo gražios, o naktim toliau sėkmingai budėdavom. Kažkam iÅ¡ aukščiau labai patiko mus pakankinti… tai jei viena naktį iÅ¡gyveni su vienokiu vėju ir įsitikini, kad inkaras laiko, tai sekančią naktį dar prideda porą metrų vėjo, bangų ar naujų garsų… taip nuosekliai kilom kol pasiekėm audros lygį ir po visos įtemptos savaitės, dirbant dienom ir budint naktinis, pirmos darbo dienos su ekskursija ir visiÅ¡kai nemiegotų 2 parų po jos, kai jau atrodėm ir elgėmės kaip sulėtintam filme plaukėm slėptis į uostą.

Jei kyla klausimas kodėl anksčiau to nepadrėm tai tokio dydžio laivui ne visi uostai sezono metu randa vietą, o kitas dalykas, gan įspÅ«dingos kainos – už vieną naktį pigiausiame Sant Antonio uoste nei daug, nei mažai 500 eurų (praleidom dvi naktis). Parkuotis liepe į mums netinkančią vietą… kad ir kiek aiÅ¡kinom, kad 100 tonų laivui su 3 metrų grimzle 3,2-3,6 gylio vietoje ne vieta… netikėjo, pažadėjo buksyruoti… jau laukiau to vaizdo, bet nereikėjo, kai pamatė mus jau mojavo, kad stotumėm kitur tai iÅ¡ esmės su pora naujų žilų plaukų prisiparkavom idealiai 🙂

Tada dvi naktys miego, parduotuvės, sėkmingai praeita inspekcija ir gautas leidimas charteriuoti laivą ir netgi pagaliau Pica ant kranto!!! 🙂 Miesto beveik nematėm ir “I took a pill in Ibiza…” paryčiais nedainavom, bet OMG (o mano dieve angl.) kai ką atmatyti  norėtųsi iki Å¡iol…tiek praktiÅ¡kai nuogų girtų merginų (dažniausiai anglių) dar neteko matyti… kai prieÅ¡ einant į miestą sakiau Simui “žiÅ«rėk užsidėjau ryÅ¡kesnę maikutę, pasiruoÅ¡iau miestui” jis man sakė “čia ją nebent nusiimti reikia…”. Tai  gal aÅ¡ per sena bent Sant Antonio nesužavėjo, veikiau atvirkščiai… bet akiratis prasiplėtė smaaaarkiai… pykti negaliu 😀

Welcome to Ibiza…

Tai va pralaukę audras uoste, buvo laikas kilti į prieÅ¡ingą salos pusę…

Žadėjom plaukti dviese, bet mechanikas nusprendė plaukti su drauge, nu ok, o ko ne graži trečiadieninė romantika… bet buvo banguota… todėl draugė greit jau gulėjo be gyvybės ženklų. O mudviem reikėjo atvairuoti (navigaciniai prietaisai su autopiltotu nusprendė nebeveikti) tik 6 valandas…

Dirbam…

Kad nuotykių nepristigti mÅ«sų dėdė mechanikas matomai jautėsi blogai dėl draugės, tai likus valandai iki tikslo nusprendė ją pametėti iki kranto. Toje vietoje seklus paplÅ«dymys tai bandėm aiÅ¡kinti, kad visas tas reikalas truks ilgiau negu mums atsidurti galutiniame taÅ¡ke, bet jis nepasidavė… nu ka… iÅ¡muojavom… laukiam… matom valtelė krante, niekas nejuda visas pusvalandis, vartomės ant bangų ir tada Å¡iaip ne taip susisiekę per raciją suprantam “apvertė, iÅ¡metė į krantą užpylė, plaukit ką nors sugalvosiu” nu ką ir plaukiam.

RuoÅ¡iam bujaus pasigavimo planą (bujus tai toks burbulas kuris pririÅ¡tas už kokio povandieninio betono luito, prie kurio priplauki ir “prisegi” savo laivą) …. ir kaip visada, kad nevyktų viskas per nelyg sklandžiai… 🙂 o bujaus prieÅ¡istorė tokia: su vietiniais savaitę laiko aiÅ¡kinamės, kad”ar tikrai tas bujus laikys tokio dydžio laivą” nes vietiniai plaukiotojai nėra tokio nei girdėję, nei matę… aiÅ¡ku pinigus paėmė… atplaukiam į vietą… bujus ant 4-5 metrų ribos tarp 12 metrų talpiai suglaustų jachtyčių…

MÅ«sų bujukas, kurį patikrinus paaiÅ¡kėjo, kad bent jau laivo užpakalis tikrai ramiai sėdėtų ant žuvyčių ir žolių…

IÅ¡metam savo inkarą vėl ir pasiliekam tarp dičkių , toooli nuo kranto…SiÅ«buojam ir laukiam savo mechaniko su valtele ir tas klausimas… o kas bus rytoj?

P.s. Kadangi šį įrašą paraÅ¡iau pora dienų anksčiau, kol buvo įkvėpimas… tai įvyko nei daug nei mažai… iÅ¡gyvenom audrą ant inkaro, pagal prognozes turėjusi bÅ«ti ramiausia naktis ir diena mus pasodino į Å¡kvalo vidurį, kur, visą naktį iÅ¡ visų pusių keitėsi vėjo kryptis ir vis nauji žaibai…visą naktį atsisupom su laivu nuo iliuminatoriaus iki iliuminatoriaus (jie yra maždaug pusantro metro virÅ¡ vanens lygio)… Per vieną, net bandant užmigti gavau tiesiai į veidą sÅ«raus vandens dozę, bet Å¡iuo metu slepiamės kitoje saloje ir bandom iÅ¡sivalyti laivą, kuris viduje atrodo kaip po karo…

Ne mūsų daryta nuotrauka, bet  šitas žavus ryškuolis visą naktį trankėsi tiesiai virš galvos 🙂