Welcome to Ibiza 🙂

Vienas teisingiausių posakių gyvenime, kuris man tvirtinasi nuolatos, o aš lipu ir lipu ant to paties “grėblio” tai -norėk atsargiai, nes norai pildos. Taigi ir pakartojau keletą kartų “atsibodo Alikantėje, noriu greičiau plaukti, pasiilgau nuotykių…” Mhm… kokios rūšies nuotykių nepatikslinau… kažkas viršuje sako “… prašom…” ir nuotykiai prasidėjo… 🙂

Pirmiausia, tai prieš išvykstant išvakarėse mūsų kapitonas pareiškė, kad palieka laivą… taip,  išvakrėse… 🙂 tuomet dvi dienas atidirbę “krizių valdymo centre” nutarėm, kad mes pajėgsim išsiversti su šia dičke dviese… taigi ant Simo pečių nugulė ne tik laivo valdymo atsakomybė, bet ir visas dokumentizmas ir visos dar neišspręstos sistemų problemos, kurių uoj kaip netrūksta, o prie mano “neribotos apimties pareigų” prisidėjo ir kapitono padėjėjas.. tai skaitykim, kad padarėm  greitą karjerą 😂 išplaukimą šiek tiek atidėjom, nes atradom nemažai palaidų galų pvz: akumuliatoriai visi seni ir nesikrauna… (va iš kur tas kartais atsirandantis senų kiaušinių kvapas!), mūsų pavarų dėžė tepalų nemačius taip pat nuo nežinomų laikų, navigaciniai prietaisai irgi labai moteriški veikia tik pagal nuotaiką… Pasiruošę tiek, kad galėtumėm pervaryti laivą gavom vieną žmogų t.y. papildomas rankas naktiniam plaukimui.

Taigi visą dieną lakstę su paskutiniais svarbiausiais reikalais 1 nakties jau atsišvartavome

Atsišvartavimas pavyko puikiai Simas vairavo taip, tarsi tokią vairuotų į dieną 3 kartus. Taigi oras buvo palankus ir pati kelionė nesudėtinga, tik naktį labai reikėjo saugotis bešviesių žvejų…

Kapitonas

Ir jo padėjėja naktinėje vachtoje…

O po ilgos dienos ir dar ilgesnies nakties,vakare jau prie Ibizos krantų sutikom savo valtelę su laivo savininke, šefu, kuris turėjo padaryti vakariene mums ir vietiniu kapitoniuku, kuris turėjo pasirūpinti valtelės atvarymu ir pirmu vakaru nežinomoje vietoje (vėliau suprasit kodėl jį taip vadinu). Sustojus pirmoje inkaravietėje (matomai, maisto ir miego trūkumas darė savo) aš buvau tokia desperatiškai nusivylus ir su tokia tragedija žiūrėjau į nuo vieno ant kito šono besivartantį laivą ir sakiau Simui “ant ko mes čia ***** *** pasirašėm”….

Tiesa greit nutarėm keisti vietą, nes buvimas ten buvo tiesiog neįmanomas… o kai dar ir pavalgėm apskritai gyvenimas pagerėjo ir prašviesėjo…

Gyvenimas gerėja…

Jei jau taip nuoširdžiai apie nuotykius, tai ant laivo užlipęs kapitoniukas (kurio pareiga buvo tik 2 valandų pagalba mums pavargusiems) jau buvo spėjęs pasireikšti, kiek metų ir kur plaukioja ir koks jis šaunus freelanceris, kaip visi jo nori ir bla bla… o už 5 minučių Simas nemiegojęs su 24 (iš tikro 27) metrų ilgio ir 100 tonų laivu (tarp prabangių katerių) jau žvejojo “pabėgusią” valtelę, kurios šaunusis kapitonas net nemokėjo pririšti…vėliau dar paaiškėjo kad per valandą laiko su savo itin patyrusiu vairavimu jis užpylė ir valtelę,  ir variklį, nes nesugebėjo jo pastatyti į tinkamą padėtį. Po tokio dar vieno viską išmanančio  žmogaus ant laivo, paprašėm, kad daugiau mums pagalbos, nepasitarus su mumis, nebeieškotų 🙂

Tada sekė pirma naktis ant inkaro… nežinomoje vietoje, su dar neišmėgintu inkaru, beeet jau sugebėjom prieš naktį ir gaisro aliarmą išbandyti… ir visą naktį suveikinėjo inkaro aliarmas tai vis tikrinom ar neslenkam… tai pasigirti, kad labai pailsėjom negalėčiau…

Cala comta, pirmoji mūsų inkravietė Ibizoje…

Gyvenimas “ant inkaro” neblogas reikalas kol vėjas neužpučia, o kai užpučia, tuomet nuolatinis budėjimas…kad nenutrūktų, kad netemptų, ir kad neatsirastumėme ant kito laivo ar dar geriau ant uolos. Koks tai jausmas? Tai nuolatinis gilus mažytis nerimas, kuris kartais perauga į didesnį (na bent jau man…) o šiaip, gyveni ant vandens, bet matai žemę… ir kasdieną pažvelgus per mūsų iliuminatorių taip ir suskamba galvoje daina “zemlia v iliuminatorie…” Vienintelis mūsų susisiekimas us krantu ir “kojos” yra ši valtelė, su kuria taip pat nuotykių netrūksta:

Nors tiesa pasakius,tą kartą išsilaipinti Žemėje nepavyko…

Visą likusią savaitę pas mus dienomis atvažiuodavo mechanikas, su kuriuo  tvarkėmės svarbiausius reikalus, dienos buvo gražios, o naktim toliau sėkmingai budėdavom. Kažkam iš aukščiau labai patiko mus pakankinti… tai jei viena naktį išgyveni su vienokiu vėju ir įsitikini, kad inkaras laiko, tai sekančią naktį dar prideda porą metrų vėjo, bangų ar naujų garsų… taip nuosekliai kilom kol pasiekėm audros lygį ir po visos įtemptos savaitės, dirbant dienom ir budint naktinis, pirmos darbo dienos su ekskursija ir visiškai nemiegotų 2 parų po jos, kai jau atrodėm ir elgėmės kaip sulėtintam filme plaukėm slėptis į uostą.

Jei kyla klausimas kodėl anksčiau to nepadrėm tai tokio dydžio laivui ne visi uostai sezono metu randa vietą, o kitas dalykas, gan įspūdingos kainos – už vieną naktį pigiausiame Sant Antonio uoste nei daug, nei mažai 500 eurų (praleidom dvi naktis). Parkuotis liepe į mums netinkančią vietą… kad ir kiek aiškinom, kad 100 tonų laivui su 3 metrų grimzle 3,2-3,6 gylio vietoje ne vieta… netikėjo, pažadėjo buksyruoti… jau laukiau to vaizdo, bet nereikėjo, kai pamatė mus jau mojavo, kad stotumėm kitur tai iš esmės su pora naujų žilų plaukų prisiparkavom idealiai 🙂

Tada dvi naktys miego, parduotuvės, sėkmingai praeita inspekcija ir gautas leidimas charteriuoti laivą ir netgi pagaliau Pica ant kranto!!! 🙂 Miesto beveik nematėm ir “I took a pill in Ibiza…” paryčiais nedainavom, bet OMG (o mano dieve angl.) kai ką atmatyti  norėtųsi iki šiol…tiek praktiškai nuogų girtų merginų (dažniausiai anglių) dar neteko matyti… kai prieš einant į miestą sakiau Simui “žiūrėk užsidėjau ryškesnę maikutę, pasiruošiau miestui” jis man sakė “čia ją nebent nusiimti reikia…”. Tai  gal aš per sena bent Sant Antonio nesužavėjo, veikiau atvirkščiai… bet akiratis prasiplėtė smaaaarkiai… pykti negaliu 😀

Welcome to Ibiza…

Tai va pralaukę audras uoste, buvo laikas kilti į priešingą salos pusę…

Žadėjom plaukti dviese, bet mechanikas nusprendė plaukti su drauge, nu ok, o ko ne graži trečiadieninė romantika… bet buvo banguota… todėl draugė greit jau gulėjo be gyvybės ženklų. O mudviem reikėjo atvairuoti (navigaciniai prietaisai su autopiltotu nusprendė nebeveikti) tik 6 valandas…

Dirbam…

Kad nuotykių nepristigti mūsų dėdė mechanikas matomai jautėsi blogai dėl draugės, tai likus valandai iki tikslo nusprendė ją pametėti iki kranto. Toje vietoje seklus paplūdymys tai bandėm aiškinti, kad visas tas reikalas truks ilgiau negu mums atsidurti galutiniame taške, bet jis nepasidavė… nu ka… išmuojavom… laukiam… matom valtelė krante, niekas nejuda visas pusvalandis, vartomės ant bangų ir tada šiaip ne taip susisiekę per raciją suprantam “apvertė, išmetė į krantą užpylė, plaukit ką nors sugalvosiu” nu ką ir plaukiam.

Ruošiam bujaus pasigavimo planą (bujus tai toks burbulas kuris pririštas už kokio povandieninio betono luito, prie kurio priplauki ir “prisegi” savo laivą) …. ir kaip visada, kad nevyktų viskas per nelyg sklandžiai… 🙂 o bujaus priešistorė tokia: su vietiniais savaitę laiko aiškinamės, kad”ar tikrai tas bujus laikys tokio dydžio laivą” nes vietiniai plaukiotojai nėra tokio nei girdėję, nei matę… aišku pinigus paėmė… atplaukiam į vietą… bujus ant 4-5 metrų ribos tarp 12 metrų talpiai suglaustų jachtyčių…

Mūsų bujukas, kurį patikrinus paaiškėjo, kad bent jau laivo užpakalis tikrai ramiai sėdėtų ant žuvyčių ir žolių…

Išmetam savo inkarą vėl ir pasiliekam tarp dičkių , toooli nuo kranto…Siūbuojam ir laukiam savo mechaniko su valtele ir tas klausimas… o kas bus rytoj?

P.s. Kadangi šį įrašą parašiau pora dienų anksčiau, kol buvo įkvėpimas… tai įvyko nei daug nei mažai… išgyvenom audrą ant inkaro, pagal prognozes turėjusi būti ramiausia naktis ir diena mus pasodino į škvalo vidurį, kur, visą naktį iš visų pusių keitėsi vėjo kryptis ir vis nauji žaibai…visą naktį atsisupom su laivu nuo iliuminatoriaus iki iliuminatoriaus (jie yra maždaug pusantro metro virš vanens lygio)… Per vieną, net bandant užmigti gavau tiesiai į veidą sūraus vandens dozę, bet šiuo metu slepiamės kitoje saloje ir bandom išsivalyti laivą, kuris viduje atrodo kaip po karo…

Ne mūsų daryta nuotrauka, bet  šitas žavus ryškuolis visą naktį trankėsi tiesiai virš galvos 🙂

2019-10-30T22:46:56+00:00

About the Author:

2 Comments

  1. Andrius January 18, 2019 at 2:12 pm - Reply

    Koki jus menesi cia buvot,kad nepataiket ant oru.Siap cia rami vieta,jei pucia visada rasi uozuoveja,sala nedidele.

    • Vita January 20, 2019 at 3:36 pm - Reply

      Ibizoje praleidome nuo birželio iki rugpjūčio. Orai ten geri ir labai geri, tik minusas tas, kad oras ant kranto ir gyvenant ant inkaro labai skiriasi… Pvz. jei liepą ant kranto išlipus galima ir ištirpti, bet ant inkaro ir vėjas ir banga visiek atsiveja 🙂 Pasislėpti tikrai yra kur, tik bėda, kad su dideliu ir nemanevringu laivu tai trunka ilgai ir lėtai, o ir į seklias inkaravietes giliai neįlysi… 🙂

Leave A Comment

Share via
Copy link
Powered by Social Snap