Pirma stotelė – Tarifa

Pasakius kur vykstame dvi dažniausios reakcijos (ne vėjo ir burių žmonėms) “kas kas?? Tenerifė??”, (vėjo, burių ir bangų fanatikams) “kaip faina ir aš…”.

Taigi trumpai… Tarifa – turbūt pats piečiausias Europos taškas, kurį iš vienos pusės skalauja Viduržemio jūra, iš kitos – Atlanto vandenynas, o Marokas, jei ne vanduo, tai pėsčiom būtų pasiekiamas. Dėl tokios įdomios geografinės padėties, čia nuolat pučia stiprūs vėjai (pagrindiniai Levante ir Ponente), todėl čia tikra surferių, kaitiorų ir burlentėjų meka.

Nuotraukoje matyti Atlantas, o tolumoje už molo Viduržemio jūra.

Žvilgsnis į Tarifą nuo molo

Eilinė žiemos diena paplūdymyje

Spalvos čia užburiančios, vandenyno žydrumą keičia, auksiniai paplūdymiai, pereinantys į vešliai apaugusius žalius kalnus.

Tinkamas drėgmės ir saulės santykis leidžia viskam žaliuoti

Čia visada kas nors plaukia…

Net ir be saulės gamta hipnotizuoja

Nesididžiuoju savimi šioje nuotraukoje, bet vaizdas už nugaros buvo vertas patekti į puslapį

Galiniame kieme, labai patogu tvarkyti įragą

Ir dar šiek tiek spalvų magijos…

Neesu ta, kuri nuolatos įsimyli bet kurią naują vietą, bet Tarifą pamilau, dar nuo pernai metų, kai ją pasiekiau po ilgooos kelionės net ir su didele temperatūra. Pagrindinė savybė, kuri mane čia taip sužavėjo, tai, kad Tarifoje be galo daug atvykėlių (sezono metu, sako, čia tikra nesibaigianti jūros šventė), bet niekuomet nedrįsčiau šios vietos pavadinti turistine, nes gyvenimas čia atrodo toks natūralus, tikras ir gyvas, be perdėto rūpesčio švara ir butaforiniais papuošimais, be senojo rusiško popso fragmetų baruose ir milžiniškų viešbučių teritorijų.

Nors ne sezonas veiksmas miestelyje vyksta.

Toks jausmas, kad vaikams surfinimas įtrauktas į privalomuosius dalykus mokykloje….

Jei vėjo yra, kitos sąlygos nebesvarbios…

  Net ir parduotuvės nuolatos primena “ko čia susirinkome”…

Specializuotų mokyklų taip pat netrūksta…

Viskas čia yra surferiams ir apie juos ,  tai nuolatos primenanti atributika yra visur… nuo miestelio įvažiavimo ženklo iki kiekvienos parduotuvės ar baro….

Gal kavos? 

O gal vandenyno?

Aš darausi priklausoma nuo tokių interejero detalių…

Eilinė gatvės vietelė…

Kadangi pati rimtai “sergu” vėjo liga, tai dar vienas mane žavinti dalykas čia, tai ištisas sporto žvaigždynas. Iš čia yra kilę arba bent jau kartais atvyksta treniruotis jėgos aitvarų pasaulio čempionai, tai yra unikali galimybė ne tik pamatyti jų treniruotes gyvai, bet kartais tyliai pasidžiaugti, kad “daliniesi” viena teritorija (net jei tas buvimas,  parodo liūdną realybę, kaaaaaip toooli tu esi…). Čia lietuviam paprasčiau paaiškinti, ar nenorėtum tu pamėtyti į krepšinį, vienoje aikštelėje su Lebronu Jamesu? 🙂 (foto nebus, nes jų nemedžioju ir nefiksuoju).

Ne visos istorijos čia pasibaigia laimingai, bet tai dar kartą pakartoja, gyvenimas yra trumpas…

Ir galiausiai… Tarifa turi labai žavinga nedidelį ispanišką senamiestį, kuriame niekada neatsibosta slampinėti ne vėjo dienomis.

Viena pagrindinių senamiesčio gatvelių

Jaukios senamiesčio gatvelės ir jų balkonų ir laidų chaosas

Ar man vienai kalėdinės dekoracijos nesiderina šiame fone?

Šis vaizdas niekuomet neatsibosta, gaila, kad nevalgomi…

Balkonai, balkonėliai…

Ir senamiestis laukia vėjo…

Kai žalumai ant žemės vietos nebėra…

Ir koks senamiestis be uostelio…

Be visų pliusų visuomet galiu paminėti ir keletą minusų. Pirmas ir labai ryškus, po kol kas nėra tiesioginio skrydžio iš Lietuvos, todėl kelionė prailgsta ir savaitgaliui čia “neprilėksi” (tinkami oro uostai būtų į Malaga ir Sevilla). Kitas ryškus minusas, šiame krašte namai neturi šildymo ir pastatyti taip, kad vėsintų, o ne laikytų šilumą, todėl jei žiemą temperatūra svyruoja apie 8-14 laipsnių, tai apie lietuvišką radiatorių gali tekti prisiminti su didele nostalgija. Taip pat tokioje vietoje drėgmė yra milžiniška, todėl kartais jausmas toks, kad guliesi į drėgną lovą, o jei dar buvo nelabai šilta diena, tai atsigulus tikrai nepasijunti kaip pietuose…

Vėjai dideli, tai ir orai permainingi, ne visada čia saulė šviečia…

Kaip ir sakiau jei vėjo yra, kitos sąlygos nesvarbios…

Pabaigai mano asmeninė nuomonė, kodėl ir kam verta čia atvykti:

  • Jei visuomet žavėjaisi filmais apie surferius ir Havajus, bet dar ne surfini, o iki Havajų skristi brangu ir toli;
  • Jei nekaituoji, bet svarstai, kad reikėtų pradėti, bet trūksta motyvacijos;
  • Jei kaituoji ir galvoji, kad tu esi super kietas ir viską darai žiauriai gerai;
  • Jei tau patinka vėjas, smėlis ir sūrus vanduo plaukuose, ausyse, akyse ir visuose kituose …yse;
  • Jei nori pamatyti kaip iš tikro atrodo vėju, jaunyste ir gyvybe alsuojantis miestas;
  • Jei galvoji, kad tu esi per senas užsiimti kažkuo apie ką seniai tyliai svajojai;

Kam nederėtų čia važiuoti:

  • Jei trokšti gulėti prie baseino ir kepti su kokteiliuku rankoje;
  • Jei tikiesi didelių viešbučių resort’ų su viskas įskaičiuota;
  • Jei laisvi žmonės su dredais ir banglentėmis tau šlykštūs;
  • Jei tu alergiškas suktinės kvapui;
  • Jei neapkenti, vėjo ir vandens;
  • Jei tikiesi ramiai skaityti knygutę paplūdymyje;

Hasta luego!

2019-10-30T22:49:24+00:00

About the Author:

Leave A Comment

Share via
Copy link
Powered by Social Snap