Sicilija – Graikija, kodėl ta Graikija taip toli?

Kažkaip paskutiniu metu veiksmo daug ir nėra kada nei rašyti, nei įkvėpimo gaudyti, bet žinau, kad jei greitu laiku neparašysiu nauji nuotykiai užgoš senuosius ir tada jau viskas nuguls tik smegenų vingiuose. Tiesa, ant laivo būnu gana prietaringa, stengiuosi neaptarinėti nesigirti, kol tas nepraėjo, nes kai tik pasigiri žiūrėk ir baigiasi laimė, todėl sąžiningai etapus aprašinėju tik jiems pasibaigus.

Taigi nuotykiai prasidėjo išvykimo vakarą tik pakilus nuo mamos sofos. Pradėjo kilti angina, o su ja ir temperatūra. Prieš lipant į mašina jau buvo likusi vos mažytė vienintelė padala, nuo maksimalaus leistino temperatūros kiekio (37,5)…o kai viršyji tai ir žinok…Rygos ligoninė, Sicilijos kamera? Nežinia… tikrai nebuvo džiugu, pilnomis kišenėmis paracetamolio, kad galėčiau numušinėti temperatūra ir kaukėmis laukė ilga kelionė. Sudėtingos sveikatos kelionės nepalengvino ir naktinio autobusiuko Klaipėda-Ryga dydis, stačios sėdynės ir ilga kelionė, Lietuvos kaimelių ir Latvijos keliais, besikratant kol bandai kažkaip stačiu kampu įsistaisyti sėdynėje ir ant Simo kelių. Bet pasiekus Rygos oro uostą, gyvenimas pagerėjo, niekur neužstrigau ir jau netrukus tuščioje salėje laukėm skrydžio.Tiesa, tikėjomės pirmą kartą gyvenime pasimėgauti tuščiu lėktuvu ir sėdynėmis (nes nu visas internetas taip gyrėsi). Tai taip neįvyko. Lėktuvas buvo pilnutėlis ir dar įdomesnė airbaltico politika pasirodė, kad pandemijos metu porą išskiria  per kelias vietas ir būtinai tave priglaus prie kokio nepažystamojo, bet kadangi visą kelią buvau smigus nuo vaistų, tai skųstis kaip ir negaliu. Visa laimė, nusileidus Sicilijoje, gyvenimas iš karto pagerėjo. Šiluma užgožė visus ligos simptomus. Tuomet trumpa naktis ir ankstyvas rytas, po kurio laukė laivo iškėlimas. Plaukimas į doką, buvo labai lėtas, tai gerai, kad ten pat plaukiantis kateris nutarė pagelbėti ir patempti. Mūsų Windarellos dugnas po daugiau nei pusę metų atrodė kaip skrajojančio olando, tikrai labai įdomi įvairiaspalvė ir įvairiaformė augmenija, kuri dar gi moka spjaudytis. Iškeltame laive pagyvenome savaitę laiko, tikrai ne pats patogiausias gyvenimas: jokio wc ar vandens naudojimo, jokio kriauklės naudojimo ir dar įlipimas kopėčiomis kaip į antrą aukštą ir žinoma itališkas svilinantis karštis ant asfalto.

Darbai su italais tikrai nevyko sklandžiai (ko ir buvo galima tikėtis), vyrai kaip ir daug dirbantys (pykti negali), bet sukainavo nemažai mūsų pačių darbo ir nervų. Galiausiai savaitei praėjus, laukė nuleidimas ir paskutinių darbų užbaigimas jau marinoje. Išplaukimas tuoj pat po nuleidimo, žinoma,taip pat neįvyko. Kainavo nemažai pinigų, dar nemažiau nervų ir pykčio, bet pagaliau Windarellos šonai vėl kaip nauji (kur uraganas buvo išlaužęs profilius).

Tik palik ir ji jau prissiaugina kokių nors augalėlių

Taigi, turėjom išplaukti pirmadienį… ketvirtadienį, penktadienį, bet su atsakingais italais šiaip ne taip galėjom tai padaryti tik šeštadienį. Nors dirbom tikrai daug, bet viskas vyko kaip sulėtintam filme, net neįtikėtina kaip viskas greitai pasimiršta, kiekvienos virvelės, burės pervėrimas, vyko iš dviejų, trijų kartų…Pakabini visą grotą ir randi kokį kampą, kuris turėjo įsimauti pimasis…vėl iš naujo… Kol galiausiai versdamiesi per galvą, matydami paskutinius palankių vėjų atodūsius išsiruošėm šeštadienį. Nors turėjom išplaukti ryte, bet paskutiniai darbai, vandens užpylimai, išsiregistravimas iš namų marinos ir provizija ir žiūrėk jau po pietų… Visiškai nusikalę, ne iki galo pasiruošę jau atsisėdom kokpite svarstydami neplaukti, bet prognozės nieko gero nežadėjo, o likti dar savaitei marinoje su liepos karščiu visai nežavėjo, taigi išplaukėm vakarėjant.

Pirmas plaukimas – ne auštant, o temstant

Išplaukėm be autopiloto (nes šis atsisakė atsibusti po žiemos ir neturėjom laiko taisyti), be dingio (nes jis sugalvojo truputį atsiklijuoti per žiemą), be groto rifų (nes neturėjome laiko suverti papildomų virvių) ir be kitų daugybės smulkmenų… Dar gi, pasirodo, kad bangos visai nemažos laukė už  molo, tai tas „pavalgysim“ plaukdami irgi nepavyko, nes nesinorėjo žaisti virtuvinio aštunkojo „pagauk daiktą“ žaidimo. Visa laimė, kad net iš atminties išsitrynus gausybei dalykų, vestibiuliarinis apartas pasirodė, kaip net nebuvo nustojęs buriuoti, jei aiškiau – bloga nebuvo ir ant nemažų bangų. Visai temstant turėjom pasiekti inkaravietę, kad neplaukti naktį, bet tuomet, kaip visada mūsų nuostabai pasirodė, kad ji neįmanomo bangavimo ir turėjom tęsti kelionę pirmyn ir naktį. Žodžiu autopilotas neveikia, vėjas, beveik pasibaigė, liko tik kalatuojančios bangos ir naktis. Aš tikrai buvau pamiršus, kaip neįtikėtinai sustoja laikas naktinėse vachtose. Naktį pakeičiu Simą, mintyse jau sudainuoju dvi dainas, apsvarstau kelis dalykus, o pažiūrėjus į laikrodį net trinu akis „kaip tai tik viena minutė praėjo???“. Autopiloto neturėjimas, neleidžia atsiplaiduoti ir naktį, todėl būtina nuolatos vairuoti, o tarpais atrodo kad laikas tuoj pradės eiti atgal. Jaučiu, kad pati sugebu praplėšti akis tik kai vairas pats pasuka mano rankas… Nors paprastai sunkiai užmiegu, bet Simui pakeitus mane, lūžtu kokpite sekundžių greičiu. Paryčiais Simas, žadina „Mažai, gal nesikankinam ir sukam į šitą inkaravietę šalia“. Esame pačiame piečiausiame Sicilijos kampe ir ten kažkokia neįtikėtinai stabili ir saugi Portopalo inkaravietė apsugota, praktiškai iš visų pusių. Kažkoks nakties stebuklas, kurio nepamačiau anksčiau, tikrindama žemėlapį…. Negalėdama atplėšti akių ir suprasdama, kad jau dabar mano vachta, greit sutinku ir pagaliau sustojam. Išmiegoję keletą stabilaus, nevairuojamo miego, rytas laukia neblogas, papusryčiaujam, pasimėgaujam inkaraviete ir ruošiamės išplaukti. Tas ruošiamės išplaukti vėl toks  ne visai sklandus, nes virvės, kurias turim sutampyti groto (pagrindinės burės) rifavimui (mažinimui), tai nutrūksta, tai netelpa tai užstringa. Tada dar prieš išplaukiant Simas nusprendžia pakeisti neveikianti variklio ventiliatorių. Kadangi atsarginis ventiliatorius gautas kaip palikimas, kažkaip pritrūkom instrukcijų, kai sujungia taip kaip logiška, atrodo ne į ta pusę traukia, kai kitaip lygtai kažką suką, padiskutavę, žaisdami virš ventiliatoriaus su plaukais ir pūkeliais galiausiai sutaisę, paliekam ramybėje. Žodžiu keliam inkarą  ir jau plauksim. Kai iškėlus inkarą grįžtu į kokpitą jaučiu klaikią degėsių smarvę. Įkišu galvą į vidų, ten smarvė dar sodresnė ir šiek tiek dūmų, šoku prie vairo ir jau šaukiu Simui, „atjunk tą ventiliatorių“. Atjungti aišku nebėra ko, nes jau jis ten visas ir sudegęs. Degusio plastiko smarvę dar porą dienų vėdinom. Ir vėl su mini nuotykiais judam pirmyn – paskutinė Sicilijos stotelė Sirakūzai.

Viskas būtų neblogai, jei ne vėl netikėtai pasibaigęs vėjas, nelabai tikėtas lietus ir ilga diena vairavimo, nes autopilotas vis dar neveikia.

Autopilotas vis dar atsisako veikti

Prie Sirakūzų laukia nauji iššūkiai – tai susitarti su Harbor Masteriu, dėl savo sveikatos deklaracijų, kurias jau išsiuntėm į nežinia kurį iš penkių paštų.

Na, Sirakūzai, įsileisit?

Prasukę porą ratų prie įplaukimo, galiausiai Harbour masteris leidžia plaukti į inkaravietę ir susitvarkyti dokumentus ryt. Pagaliau ramus miegas. Sirakūzai labai gražus miestas su labai saugia inkaraviete. Ten pirmąją dieną paskiriam autopilotui ir tvarkymuisi, o antrąją dieną įsiprašom prie krantinės.

Va kokiose vietose, galima pabūti ir nemokamai

Paprasti žmonės tikrai negali suvokti džiaugsmo lygio kai gauni nemokamą mariną (kai Maljorkoje, savo virvės pririšimas prie žemės lopinėlio kainavo nuo 60 iki 120 eurų už naktį), o čia nemokamai galima stovėti net iki 5 dienų. O kai dar krantinė pačiame senamiesčio centre tai iš vis… Žodžiu pirmą kartą pasilinksmine su „inkariniu“ švartavimusi, kai meti inkarą kažkur labai toli ir tada tempi jį iki krantinės ir ten prisišvartuoji dviese. Iš antro karto pavyko, bet skamba kur kas paprasčiau nei įgyvendinama.

Pagaliau turistaujam kaip normalūs balti turistai

Taigi jau vakare kaip tu balti turistai įsimaišę į Sirakūzų gyvenimą, gėrėm Spritzą su gražiausiu įlankos vaizdu, nors kai tokia krantinė, tai gražiausias vakarojimas vistiek galiausiai buvo jachtoje. Pasirūpinę įranga autopiloto taisymui, kitą dieną išplaukėm ant inkaro, nes prie žemės, būti ir per karštą ir dar ta atsakinga šaligatvių šlavimo mašina 7 ryto gali išvesti iš proto net pačius kantriausius.

Sirakūzų vakaronė miesto centre

Atsimatavę vėjus ir bangas ir ištaikę ramiausią tarpą, taikėmės kirsti Mesinos sąsiaurį ir pasiekti jau Italijos bato pirštų galiukus. Atsimatavimas, pasirodė teisingas, į gala vėjo net ir pritrūkom, bet kartais geriau pritrūkti, nei gauti staigmenų. Šis plaukimas buvo vienas maloniausių, gal dėl to, kad jau autopilotas pradėjo bent jau kursą laikyti, o gal dėl to, kad oras geras ir mes jau pagaliau paiilsėje. Saulei leidžiantis pasiekėm pirštų galiukus ir ten naktį maudėmės, vakarieniavom  ir išmiegojom su labai romantišku vaizdu. Toliau turėjom plaukti visai priekrante, todėl atrodė, kad vėl paplauksim per naktį ir  jau būsim  visai šalia tikslo. Tai va čia ir prasidėjo saigmenos. Pasirodo ta Kalabrija turi milžiniškus kalnus ir kai kur tarpeklius, kas akivaizdu, kartais plaukiant gali įtakoti didelius vėjų skirtumus.  Puse dienos plaukėm labai lengvai pavėjui. Vėjo buvo mažokai, todėl buvom bures susirišę į skirtingas puses  (kai viena burė kairėje, o kita dešinėje) ir plaukėm taip vadinama “peteliške”. Vėjas ėmė kilti, ir jau teko nemenkai vairuoti. Kol aš nuo bortų rankiojau išsiskalbtus rūbus ir kitus daiktus dar siūliau Simui, tai gal jau užtenka ir vienos genujos (priekinės burės), bet Simas įsijautęs į greitį, džiaugėsi 9 mazgais ir nieko mažinti neketino, kol vėjas ėmė ir spyrė iš nugaros su savo kokiais 30 mazgų. Va tuomet ir pasimatė, ko dar nespėjom pasiruošti: gelbėjimo liemenės, saugos diržų virvės, aišku  dar ir šotai išsskrido ir biminis (stogelis) jau atrodė ketina plasnoti, žodžiu apturėjom kokį 20 minučių nuoširdžių reikalų….

Pusvalandis iki “spyrio” į užpakalį

Aš stojau prie šturvalo, Simas ant denio bandė nuleisti grotą, bangos taškosi vėjas švilpia, o mes tik po apatiniais – labai rimti buriuotojai, kaip tik “pasiruošę“ tokiam rimtesniam paburiavimui. Priplaukus iškišulį ir nurimus vėjui, nusprendėm nerizikuoti, nes prognozės naktį rodė visko dar daugiau ir nutarėm geriau pamiegoti ant inkaro, nes dieną su tokiais dalykais dviese tvarkosi vistiek paprasčiau. Žodžiu, visai ramiai išmiegoję, kad spėtumėm sekantį tašką (pagaliau MARINA!) pasiekti šviesoje, kilom anksti ir ėmėm plaukti. Ir tai buvo sudėtingiausias tarpas visame plaukime, o realiai ir pats sudėtingiausias buriavimas mūsų patirtyje turbūt. Vėjas taip sukiojosi, kad tarpais atrodė kad plaukiam iš vis atgal, vėliau dingęs ir palikęs tik sumakaluotas banga, galiausiai po pietų pasirodė visu gražumu. Per visą dieną, nuleidom, pakėlėm, sumažinom, padidinom ir vėl kėlėm leidom bures beveik kas pusvalandį, kaip varžybose tik be komandos, dviese ir be varžovų. Kai marina jau buvo ranka pasiekiama, likus vos 10 jūrmylių pamatėm iš toli atsivejančias baltas bangeles, kas reiškia – „ateina..“. Atsivijo stiprokas vėjas, kadangi iš užpkalio nutarėm nusileisti vieną burę ir plaukti tik pavėjui ir tai buvo protingiausias mūsų žingsnis,  nes po penkių minučių jau turėjom vėl 30 mazgų ir skridom tiesiai į mariną. Vienok, labai smagu, bet neguodė tai, kad vargu ar pavyks į plaukti. Simas dar guosdamas sakė, pamatysi ten bus ramiau, bet aišku, kokia diena, tokia ir pabaiga. –  nebuvo. Pasiekėm mariną „rimimas siekė 15 mazgų“ marina neįtikėtino mažumo ir seklumo, su dar viduryje matomai ant uolų strigusiu apleistu laivu… Įsibrovę dar pro  molą, plaukti mūsų laivo pločio akmenuotu kanalėliu su 15 mazgų nesiryžome ir išplaukėm lauk. Nieko gudriau nepavyko sugalvotI, kaip stoti ant inkaro šalia molo, nosim į vėją ir bangas. Vaizdas toks: susikrovę visus kransus (tuos minkštus burbulus) ant borto, susivynioję ir paruošę visus švartovus, linguojam atsisėdę ant denio, delnais pasirėmę žandus ir tylim, nes esam ir pervargę, ir nusivylę ir vis bandom prisiminti kur čia smagumas. Mamai parašau žinutę, kad jei laivą pirktų šiandien, galėčiau ir rūbus palikti… Vėjas nenurimsta ir liekam ant inkaro iki ryto. Ryte pabudę nuo pagaliau išaušusios ramybės, nutariam, kad į šitą nedraugišką mažą uostelį nesibrausim ir paplauksim toliau. Taip pasiekiam paskutinį savo uostelį Italijoje Crotone. Iš to džiaugsmo, kad kažkas pakėlė ragelį ir mus priima į  normalaus dydžio uostelį, sugebėjom jį net praplaukti keletą jūrmylių, tai teko grįžti, ir didi diena, mes pasiekiam žemę. Crotone, eilinį kartą sužavėjo pietų italų gerumas.

Taip kruizeriai pažįsta naujas vietas ir šalis

Pavyzdžiui, paklausus parduotuvės, kur nusipirkti tepalų, buvom iki jos nuvežti, kol su padavėju išssiaiškinom, kad mes ne tokius naudojam, šis nusiuntė savo broil, kad nupirktų iš didesnės parduotuvės, galiausiai jo tėtis sėdėjęs šalia parduotuvės mus pasisiūlė ir parvežti ir viską dar gi gavome už internetinę kainą. Taip keletą dienų apsiruošę pailsėję, ruošiamės dar vienam ilgam etapui, kuriame jau buvom gudresni ir įvertinom esančius kalnus.

Crotone romantika, nuo inkaro pusės

Galbūt dėl to  staigmenų ir neįvyko. Dar vienas vakaro sustojimas prie bato kulniuko Leucca ant inkaro ir paskutinė naktis Italijoje. Švelnus šiaurės vėjas (kuris dažniausiai ne toks švelnus) tarp Italijos ir Graikijos, neleido miegoti ir turėjom tik vieną tarpą beveik savaitėje prašokti į Graikiją. Visa laimė, šis etapas, su gerai atmatuotu vėju ir sąlygomis staigmenų nepateikė ir švelniai nuburiavom iki pat pat Graikijos pirmųjų salų.

Kartais vienintelis šešelis kurį gali rasti…

Tos atrodo, turėjusios būti „tik dvi paros“ ir s tapo kone odisėja ir plaukėm net 6 dienas. Dėl visiškai su mumis nenorėjusio draugauti vėjo plaukėm dažnai taip nepalankiai, kad atstumai neretai ir padvigubėdavo. Sėdėdami kažkuriame bato kampe, vis bandėm prisiminti, kodėl mes taip darom ir kaip mes taip sumąstom, bet taip sakant už tai dabar istorijos gavosi net daugiau nei iš Atlanto.