Kaip sklandžiai ir paprastai inkaruotis
Vienas dažniausiai pas mus naudotų žodžių sezono metu buvo inkaras/inkaravietės. Atrodo jau papasakojom apie tai, koks tas gyveninas ant inkaro, kas tas inkaras ir kaip ant jo kabėti. Šiandien nusprendėm, kad laikas papasakoti kolegoms apie pačią techniką kaip tai padaryti lengvai ir paprastai.
Taigi dažniausiai susitikus savo kolegas kruizerius vieną ar kitą minutę pokalbis visada pakrypsta apie inkaravimosi nuotykius ir kaimynų cirkus inkaravietėse. Neslėpsim ši tema tikrai labai plati, neišsemiama ir vienok labai linksma, kai visa tai liko praeityje ir baigėsi laimingai. Bet kodėl taip yra? Mes dažnai sau užduodavom klausimų “… Kaip taip?… Kodėl?… kaip žmonės įperka tokius laivus, bet neįperka kursų???… Wtf!?? ” bet jei atsitraukus šiek tiek į šalį ir nustojus laidyti juokelius, galima pasakyti, kad problema galėtų būti ta, kad kursuose, žmonės yra mokinami buriuoti, kartais net parkuotis laivą, bet inkaras dažnai lieka kažkur teorinės paskaitos ar dar blogiau vadovėlio skyrelyje. Kita priežastis Baltijos jūra, Šiaurės jūra ar Atlantas, nėra populiarios ir pritaikytos inkaravimuisi, todėl, kas mokėsi šiuose vandenyse, vargu ar galėjo turėti tinkamų progų tai pasimokyti. Bet tiesa, ta, kad rimčiau plaukiojant inkaravimasis yra rimtas reikalas ir gal kiek neteisėtai nurašomas.
Taigi, šiandien pasidalinsim savo trumpais primityviais tipsais, kaip mes inkaruojamies, negąsdindami ir nejuokindami savo kaimynų, jei tai bus jums naudinga labai džiaugsimės.
1. Vietos parinkimas. Ne kartą jau tekstuose minėta, kad svarbu pasirinkti tinkamą vietą. Tai kas tas yra “tinkama” ? Jei kalbėtumėm apie tobulą inkaravietę, ši turėtų tokias savybes: gana uždara įlanka, maksimaliai apsaugota iš visų pusių, vyraujantis vėjas nuo kranto, normalus gylis (nei per seklu, nei per gilu), smėlio, molio dugnas, na ir žinoma, kad būtų gražu. Kaip randam tokias? Pirmiausia vizualiai susirandame google maps palydove, tuomet ant jūrlapio patikriname galima/negalima, gylius ir dugną. Šiek tiek naudingos informacijos ir kruizerių patirčių galima rasti navily programėlėje. Jei viskas tinka ir patinka, plaukiam į vietą.
Rodyklės žymi vyraujančia vėjo ir bangų kryptį, tai tokios inkaravietės iš karto atmetamos.
Rodyklės – vyraujančio vėjo ir bangų kryptis, raudonai pažymėtos vietos puikiai tiks ramiam užsiinkaravimui.
2.Vietos pasirinkimas inkaravietėje. Dažnai tobuluose inkaravietėse tikėtis, kad būsit vienintelis yra daugiau negu naivu. Taigi atplaukiate, o ten gausybė kaimynų, tai kaip teisingai įsiparkuoti tarp jų? Sprendimą šiek tiek palengvina, jei yra vėjuota, tuomet galima tikėtis, kad visų kaimynų inkaro grandinės yra pilnai išsitiesusios ir faktas tas, kad (priklausomai nuo gylio) laivo inkaras yra apie 20 m nuo laivo nosies. Todėl (ypač ribotoje teritorijoje) turėtumėt vengti stotis prieš kito laivo priekį, nes galite pataikyti ant jo inkaro arba grandinės. Net jei ir atsimatuosite pakankamai, bet kai išleisitę saviškę žiūrėk jūs jau kabėsite virš jo inkaro, o tai gali sukelti problemų jei jis norėtų išplaukti, arba jau tada nesigąsdinkit jei tokiu atveju jus kaimynas pastums bumtelėdamas į galą. Dar labai svarbu paminėti, kad užsiinkaravęs asmuo turi pirmenybės teisę laisvai suptis prieš naujus atvykėlius, todėl jei užlipsit ant galvos, įvykus įvykiui būsit patys kalti. Taigi geriausiai rinktis plačius atstumus nuo bet kokių kaimynų. Bet jei vieta ribota, vienas saugiausių būdų yra dėti inkarą prie kitos jachtos užpakalio. Žinoma, nepriimkit to pažodžiui ir vistiek išlaikykit pagarbų atstumą. Jei vėjo visiškai nėra, tuomet inkaravimasis mažoje teritorijoje visiška loterija, nes inkarai gali būti priekyje, šalia ir net gale, ir atspėti kuri teritorija yra “laisva” dar sudėtingiau. Todėl saugiausia laikytis atstumų.
Preliminari užimtos inkaravietės schema iš viršaus. Rodyklės žymi vėjo kryptį, kryžiukai, vietą, kuriuose reikėtų vengti dėti inkarą, o žalios varnelės – tinkamas inkarui vietas.
3. Pasiruošimas inkaruotis. Taigi kai atplaukiam į inkaravietę ir matuojamės atstumus (būna kad tarpai atrodo didesni kol neįsipaišai į tarpą pats). Taigi sukame ratą apžiūrinėdami naują vietą. Tuo metu, kol vienas vairuoja, kitas jau ruošiasi ant priekio: atsegam inkarą, jį lėtai išstumiam (kad netrinktelėti į bortą) ir nuleidžiam maždaug iki vandens paviršiaus. Tuo pačiu dažnai esant geram matomumui galim įvertinti dugną, nes matosi ar žolės, ar akmenys, ar kokia uola. Esant žolėtam dugnui, labai svarbu išsirinkti bent mažą plotelį smėlio, kad inkaras turėtų kur įsikibti.
Net atplaukus į inkaravietę temstant per google maps nesudėtingai galima įžiūrėti žolių ir smėlio šešėlius.
4. Leidžiam inkarą. Išsirinkus tinkamą vietą, vairininkas pasisukęs laivo nosį į vėją stabdo laivą, o žmogus prie inkaro leidžia inkarą dideliu greičiu žemyn iki dugno. Stebim kada inkaras pasiekia dugną ir duodam ženklą, šitame taške užsistatom inkaro aliarmą. Jei dugno nematyti ir nežinom kada inkaras palies dugną, leidžiam inkara dideliu greičiu pagal gylio rodenis. Tiek kiek rodo gylio apytiksliai šiek tiek daugiau grandinės ir nuleidžiame. Inkaras jau ant dugno – pristabdome.
5. Inkaro grandinė. Inkarui pasiekus dugną leidimo greitį sustabdome ir nuo šios akimirkos grandinę išleidinėsim palengva ją stebėdami. Šios reikia išleisti 3-5 gylius. Taigi, jei inkarą padėjome 5 metrų gylyje, tai turėtumėm išleisti dar 15 metrų (jei sąlygos geros ir vietos mažokai) arba dar 25 metrus (jei sąlygos prastesnės ir vietos pakankamai). Šioje vietoje labai svarbu nesumesti grandinės staigiai į vieną krūvą. Ją turėtumėm išleidinėti palengva, kad ji po truputį gražiai išsitiestų į vieną lygią liniją. Paprastai mes tiesiog palaukiam kol vėjas pradeda nupūtinėti ir palengva stebėdami grandinę išleidinėjam ją ištiesdami. Jei vėjo visai nėra įjungiam lėtą atbulinę eigą ir taip palengva tiesiam grandinę.
*Šioje vietoje yra svarbu nejungti atbulinės eigos per anksti, kol inkaras ne ant dugno ir nedaryti to dideliu greičiu, nes kitaip būsit tik eiliniai artojai… Išarsit dugną, nusimuš jūsų tikroji inkaro vieta, ir jei vietos mažai galiausiai apžiūrėsit, kad jau sustojot ne ten kur planavot ir lipat ant kito laivo ir teks viską kartoti iš naujo.
Kairėje netinkamas, dešinėje tinkamas inkaravimosi pavyzdys.
6. Inkaro gervės apsauga. Kai išleidot tiek kiek suplanuota ir matot, kad viskas pavyko kaip ir tikėjotes segate apsauginę virvę t.y. metalinį šekelį į grandinę, o kitą virvės galą užvyniojat ant klampės ir išleidžiate dar grandinės tiek, kad svoris liktų ant klampės, nebe ant gervės. Kai gervė atpalaiduota, jungiam atbulinę eigą ir gerai spustelim, kad įstikinti, kad inkaras įkibęs ir mes nebejudam atgal.
*Mūsų apsauginė virvė nėra pats patogiausias ir geriausias sprendimas, galima įsigyti kablius ir internete galima rasti tinkamesnių išradimų, bet tokią apsauga apsidaryti yra greičiausia ir paprasčiausia, kai nieko kito nėra.
7. Užsiinkaravimas. Jei net su atbuline eiga nebejudam ir tik malam po savim vandenį, sveikinam užsiinkaravot sėkmingai ir su kaimynu pagarba. Belieka nueiti ant priekio ir matomai prikabinti inkaro ženklą (juodą burbulą).
Jei vis dar lėtai judate atgal, teks bandyti iš naujo ir nearkite visos inkaravietės iki pat kranto ar kliūties. Jokios čia gėdos darykite tai dar kartą. Practise, makes perfect.
Pabaigai, kas kartą užsiinkaravus, laukia maudynės (nes vasara bet kokiu atveju šokam penkis kartus per dieną į vandenį), tuo pačiu patikrinam ar inkaras tikai įsmigęs nosimi ir aplink nėra kliūčių, nepasitikrinę, laivo be priežiūros nepaliekam. Pradžioje gali būti sudėtingiau įsivertinti tinkamus atstumus tarp jachtų, bet vėliau akys įpranta prie optinių apgaulių ir viskas puikiai pavyksta, todėl nesigėdinkit persiinkaruoti kelis kartus.
O būna, kad kaimynai žiūrėk jau ir į svečius bando įsibrauti. Bet šis buvo gerietis, padovanojo atsiprašymo proga vyno ir bandelių.
O dabar pabaigai šiek tiek linksmų istorijų iš kaimynų gyvenimo 🙂 Vienas linksmiausių atvejų buvo Maljorkoje (kur inkaravietės gana užgrūstos). Į vieną atsiradusį tarpą atlekia kokių 50 pėdų jachta. Sakau atlekia, nes ji juda pro visas jachtas visai rimtu, kokių 5mazgų greičiu net nestabdydama… Pasiekus numatyto tarpo centrą ir toliau nestabdydama meta inkarą ir toliau tuo pačiu greičiu juda pirmyn. Inkaras ir grandidnė lekia didžiuliu greičiu, kaip ir pati jachta, tuomet kažkuriuo metu, inkaras pagauna dugną ir tuomet toks galingas crack bum ir gervės traškesys (kaip ant dviračio užspaudus priekininius stabdžius), tuo tarpu akinamai baltą bortą braukia skersai pertempta inkaro metalinė grandinė. Žmogus apsidžiaugęs kad sėkmingai užsiinkaravo rauna atbulinį, rauna sakau ne veltui, nes duoda normaliai gazų ir juda atbulyn kol vėl pasirodo crack boom garsai, o laivas stoja kaip už vadelių tempiant pasiutusį arklį. Žmogus ramiai sėdi kokpite ir šaltu veidu piešia tris iš eilės saulutes savo inkaro grandinės amplitude, taip galu prasisukdamas vis pro kitą jachtą ir sukeldamas normalią bangą. Aplinkinių besitaškančių jachtų savininkai išokę ant denių rėkia ir mojuoja rankomis. O pastarasis veikėjas matosi didžiuojasi savimi… Šitaip užsiinkaruoti, kad visi taip džiaugtūsi ir mojuotų, gi tikrai ne kiekvienas gali! Iš akių matosi didžiuojasi, tikras profas… Mes ir dar keletas kaimynų persiinkaruojam į šoną, nes kartais tieisog paprasčiau duoti kelią…
Būkite saugūs ir saugokitės kitų!
