Gyvenimo laive džiaugsmai ir rūpesčiai
Jau beveik mėnuo kaip ilsimės ir mėgaujamės tikru Sicilietišku gyvenimu. Žinau, kiek daug žmonių seka mus, kurie svajoja apie buriavimą, keliones laivu, nuotykius ir gyvenimą laive. Greičiausiai turite jau net kelias dešimtis savo favoritų youtub’ėje, kur galit viską matyti gyvai, spręsti problemas kartu ir įsivaizduoti save rojaus kampelyje. Nors nieko naujo nepapasakosim, bet norėtųsi pabaigus inkaravimosi sezoną ir artėjant pirmųjų metų sukakčiai apibendrinti, kaip čia mums sekėsi pirmieji metai su nuosavu namu-laivu, kas patiko ir kas nelabai.
Taigi spalio 8 dieną, bus lygiai metai, kaip Windarella tapo mūsų šeimos nare, o mes oficialiai išsikraustėme gyventi ant vandens. Jei jūsų svajojate apie tą patį, tai turėtumėt žinoti, kad tai padaryti yra dvi galimybės:
- Dirbti ir taupyti prieš imantis veiksmų ir įsigyti laivą tvirtą ir sveiką, kuris leis mėgautis tuo iš karto arba labai greitai.
- Arba pirkti laivą “projektą” (seną/daužtą/skendusi/etc.) – kai reikės dar daugiau dirbti ir taupyti jau įsigijus laivą, bet tai truks nežinia kiek metų (šis populiarus tarp jaunų maksimalistų, nes iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti pigu).
Mes pasirinkome pirmąjį variantą, nes jau pakankamai laiko sunkiai dirbom ir norėjom buriuoti, tad dar porą metų leisti dirbtuvėse visiškai nebežavėjo, o be to, ne paslaptis, kad projektai galiausiai atsieina tiek pat arba daugiau pinigų. Jei svarstote, kad pirminis variantas daug paprastesnis, nuliūdinsim – bet kokiu atveju turite išmanyti kaip greitai ir efektyviai remontuoti elektros, variklio ar kitas problemas, todėl žinių tikrai prireiks.
Naujas ar senas, tvirtas ar nelabai, gyvenant laive, remontai – neišvengiama kasdienybė.
Tą vienintelę rinkomės labai atsakingai, savim nepasitikėjon ir konsultavomės su daug patyrusiais ir išmanančiais žmonėmis, atrodo išsirinkom teisingai, nes nepaisant, kad kaimynės dažnai mus lenkia naujumu ir blizgesiu, bet pavydžių žvilgsnių ir komplimentų susilaukiam kiekviename uoste (net ir pačiuose atokiausiuose ) ir neslėpsim, tai – malonu… Taigi rinkomės “tanką”, nes vis dar taikinyje visas pasaulis, nors… Norai ir planai traukiasi proporcingai nuplauktam atstumui 🙂
Taigi apie pirminį planą ir jo pokyčius, susidūrus su realybe. Pirminis planas buvo laivas -> Karibai. Ir štai čia atsakymas į dažniausią klausimą – tai kodėl mes ne Karibuose??? Visgi mūsų Windarella nebuvo plaukiojosi tokių didelių atstumų, todėl mūsų laukė nemažai patobulinimų, kam reikėjo laiko, darbo ir žinoma pinigų. Atlantui paruoštas minimalus komplektas, galiausiai buvo išpildytas tik vasarį (jau gerokai persiritus sezonui į antrą pusę), o plaukti į Karibus prieš uraganų sezoną nežavėjo. Kitas dalykas, persiritus per Atlantą, žinojome, kad nebenorėsime grįžti ir toliau seks tik kelias pirmyn. Ir klausimas ar mes tikrai turim tiek lėšų, noro ir ar mums tai tikrai patinka, kad pirmyn judėti kokius 5 metus… Taip pat buvo liūdna taip greitai palikti nepatyrinėtą Europą, o čia tikrai yra ką veikti, net ir visam gyvenimui.
Viduržemyje, net ir stabtelėjimas nežinomoje saloje, padovanos, tikrą kultūrinį perliuką.
Architektūra, kultūra ir maistas…
Šiame plano pasikeitime, pliusų tikrai nemažai. Pirmiausia, mes vis dar Europoje ir čia į visus kampus ir užkampius skraido pigios avialinijos, dėl ko sulaukiam, artimųjų, draugų ir kitų svečių savo namuose, kas yra tikrai didžioji dalis smagumo. Kitas dalykas, Karibai turi laukines salas ir neregėta florą ir fauną, bet mes turim senąsias civilizacijas, istoriją, kultūrą ir MAISTĄ. Kas šiai dienai labai džiugina ir įtikina, kad pasirinkom teisingai. Taigi žiemą praleidę ir prasidarbavę šiltai ir jaukiai Kanaruose, parplaukėm į pradžią tai yra į Siciliją, kur viską ir pradėjom.
Maistas – mums vienas geriausių kultūrinių atradimų šaltinis
Visumoje beveik 2 metai praleisti ant laivų, iš kurių vieneri metai su nuosavu, nepertraukiamai plaukiojant ir iš to pusė metų linguojant ant inkaro jūroje. Tai kokia ta savijauta?
Tiesa, sakant pavargome. Tikrai pavargome. O į uostą plaukėme kaip į didelę šventę. Šiek tiek netikėta, gyvenant svajonėje?
Gyenimas savo mažoje nepriklausomybės saloje – laive, kai visa civilizacijai taip arti, bet tuo pačiu taip toli
Ištisi metai praleisti planuojant, skaičiuojant, rūpinantis visais klausimais ir plaukiant. Nesigąsdinkit, svajonių nemetėm ir nieko neatsisakėm, tiesiog šiai dienai labai džiaugėmis, gražiu, stabiliu uosteliu, šviežiais produktais, geru ryšiu, erdviu dušu, draugiškais kaimynais ir bendruomene, išėjimais į miestą, tada kada norim, o ne tada kada leidžia oras. Taip, komforto pasiilgome. Bet plačiau apie viską toliau.
Taigi, pradėkime nuo mūsų patirtų minusų:
Vienas didžiausių minusų žinoma, kartais užpakalį paspardanti Gamta. Gamta piktintis ar skųstis tikrai negalim, nes tiek kiek žmonės sužalojo ją, jai dar ilgai teks keršyti, bet audrų dienos ant inkaro varginantis ir gana nejaukus reikalas. Atrodo, ne pirma ir ne paskutinė, bet kai ateina vistiek nedžiugina, budi, tave per tris sekundes iki apatinių siūlelio permerkia lietus, kaimynams nesiseka, gūžčioji nuo šalia kalančių kurtinančių žaibų, lauki ir tikies, kad nepablogės ir neužsibus… Bet net jei ir nekalbėtumėme apie audras, tai tas įsivaizdavimas, kad stojam bet kur ir bet kada, ne visai tiesa. Tenka žiūrėti į sąlygas, vėjo bangų kryptį ir ar įmanoma ten stovėti, o būna, kad labai nori ten pasilikti, bet negali, nes taip varto, kad tiesiog privalai pakeisti vietą.
Audros ar blogi orai tikrai ne retas svečias…ir galvoji, o ką atneš šiandien?
Atsakomybė. Mes visi jau suaugę ir atrodo priiminėjam savarankiškus sprendimus nuolatos, tačiau ant laivo tavo netinkamas ar blogas sprendimas labai greitai gali pavirsti, ne tik į nelaimę, bet ir tragediją, todėl atsakomybės ir kylančių baimių tikrai nemažai. Ant laivo gyvenimas nuo rojaus iki pragaro gali pasikeisti per sekundę ir tai gali būti susiję ne tik su audromis, bet ir visiškai momentinėmis žiopklaidėmis. Pavyzdžiui, elementarus slystelėjimas, stabiliuose namuose ir slystelėjimas/užkliuvimas laive gali ne tik sužeisti rimčiau, bet ir kainuoti gyvybę, o pagalbos prisišaukimas ar gavimas gali tapti tikru iššūkiu negyvenamoje inkaravietėje.
Pinigai. Laivas namas reikalauja nemažai kasmetinės priežiūros, skaičiuojama kad kasmetinės laivo išlaidos (jei nenutiko rimtų nenumatytų atvejų) yra apie 10 procentų nuo laivo vertės. Į šią kainą įskaičiuojamos tik pačios pagrindinės išlaidos: draudimas, marinos ir kasmetinis sistemų servizas. Jei kas nors sugedo laive (o genda tikrai neretai nepriklausomai nuo laivo amžiaus) sumos yra NEĮTIKĖTINOS. Laivui (t.y. nerūdyjanti) varžtas gali kainuoti dešimtis eurų. Jei detalė rimtesnė/didesnė, sumos jau eina šimtais ar net tūkstančiais.
Nerimas. Ne, mes ne paranojikai viskas gerai, bet kai tu krante, o ji viena kažkur vandenyje (ypač inkaravietėje) rūpestėlis visada tyliai eina kartu. Nežinau ar dėl to, kad mes dar jauni ir reikia įprasti, nes aplink atrodo, žmonės išlipinėja ir palieka laivus ir po parą visiškai prastomis sąlygomis. Bet net ir įsitikinę, kad inkaras geras, vistiek pasimalus ilgiau ant kranto jau dirsčioji į laikrodį, kad per ilgai ji viena neužsibūtų. Nors į gimtadienį pliaže nuplaukti su laivu ir išsilaipinti su valtele buvo visai smagu 🙂
Buitis. Šis minusas, galbūt nėra jau toks ir minusas, bet būna, kai ne ta koja pataikei išlipti tai ir elementari buitis džiaugsmo neprideda. To negali suprasti mūsų draugai už ofiso kompiuterių ekranų “…kaip gali būti nesmagu varyti su valtele apsipirkti?…” O taip, kad kartais ten kur apsiperki esi pirmą kartą ir gerų vietų nežinai, arba būna, apskritai tik kiosko dydžio mini marketas, kuriame gerų produktų negausi. Jei plaukimas valtele ir smagus dalykas, tai kai pirkinių maišus tempi asfaltu prie +40 smagumas greit išgaruoja. Yra tekę net valandą plaukti varikliu be vėjo į kitą vietą, kad pasiekti parduotuvę, o ši dėl vietinės šventės pasirodė, kad nedirba, taip kad rusiškų žodžių buityje pasitaiko nemažai…
Laukiu vyro prie “mašinos”…
Kaitavimas. Kai planavom gyvenimą ant vandens, kaitavimas buvo neatsiejama savjonės dalis, atrodė, kad kaituosim kasdien iki negalėjimo. Bet kad ir kaip norėtumėme, hobis numeris vienas jau senokai verkia kamputyje, nes vis nesiseka suderinti tai laiko, tai vietos ir dėl to labai liūdna.
Dar vienas nesėkmingas bandyas, kaituoti nuo jachtos, kol vėjas galiausiai išsijungė
Sunkus pasiekiamumas. Galime keliauti kiek tik norim, stoti miegoti kur leidžia sąlygos, bet jei reikia kokio nors specialaus įrankio/daikto ar kažko, niekada šalia neturim jokių “Senukų” atitikmens, net tinkamų varžtų paieška saloje gali trukti keletą dienų, o kartais ir net po savaitės baigtis nesėkmingai. Kadangi esam gana protiškai aktyvūs ir turim idėjų, norų, planų šis plūduriavimas žydriausiuose pasaulio vandenyse, dažnai nepadeda veikti kažką tikrai naujo ir naudingo, o elementarūs darbai ir apskritai išsitęsia iki begalybių.
Šeima. Neabejotinai šis minusas visoje šioje istorijoje yra didžiausias. Nereikia tiesiogiai suprasti, kad nuolat verkiam, bet artimųjų tikrai labai pasiilgstam ir tas jausmas, kad negali būti nei sunkiais, nei smagiais momentais, tikrai nedžiugina.
Turbūt tiek tų ir minusų. Bet jaučiu jau klausimą, “…o maža erdvė? ? ..” Tai, šito visiškai nepajutom, dviems žmonėms 44 pėdų laive vietos daugiau nei pakankamai. Vienintelio ko pasiilgome, tai king size lovos, bet toks patobulinimas nesudėtingas ir laive, todėl tai tik vienas papildomas darbelis ateičiai, kai sujungsime priekines kajutes ir turėsime normalaus dydžio kambarį.
Gal laive ir vietos nėra labai daug, bet už ribų visas pasaulis…
Pliusai. Ar reikia juos vardinti? Na, greičiausiai reikia, nes kitu atveju, atrodys, kad tik skundžiamės ir dejuojam.
Didžiausias pliusas tai, žinoma,kad tai yra mūsų Gyvenimo nuotykis ir vargu ar kada dar ką nors trenkčiau bepajėgsim sugalvoti (net mudu). Per metus laiko mes pagyvenome Romoje, Kanaruose (3 salose), Madeiroje, Gibraltare, Almerijoje, Maljorkoje, Sardinijoje ir Sicilijoje ir tai yra WOW. Kai sakau pagyvenome, tai nereiškia, kad apibėgome katedras ir lankomiausias vietas. Mes gyvenome, kartais lėtai, kartais greitai, kartais lankydami naujas vietas ar draugus, kartais nejudėdami iš vietos savaite su kava, gražiu vaizdu ir mėgaudamiesi tomis gėrybėmis, kurias duoda nauji namai. Gal mes jau nebeturime to turistavimo džiaugsmo išlaidaujant ir kolekcionuojant kuo daugiau naujų potyrių, o sakinys “nu negi negaliu sau leisti, per atostogos…” jau seniai pamirštas, bet nuolatinis, naujų vietų, maistų paieškos ir atradimai vistiek yra kažkas tikrai neįtikėtinai smagaus.
įspūdžių netilptų sutalpinti net ir katalogo
Laikas kartu. Nors leidžiam 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, bet vis dar turim smagų laiką drauge. Nors bambesių ir apsišūkavimų pasitaiko (nereikia čia idealizuoti), bet ilgai laikyti pykčio neišeina, nes toli nepabėgsi ir ilgai susiraukęs nevaikščiosi, tenka taikytis. Todėl šiai dienai tikrai negraužia joks vidinis kirminas, kad skiriam vienas kitam per mažai laiko ar dėmesio ir faktas, kad senatvėje bus ką prisminti.
Muštynių pasitaiko
Kitas pliusas kurio taip norėjom tai povandeniniai pasauliai. Nors kaituoti ir nepavyksta, bet nardymas, freedivingas ir snorkelinimas pas mus jau perkopė į kitą lygmenį. Nardom praktiškai kas dieną ir asmeniškai man, povandeninis pasaulis po kol kas dažnai nukonkuruoja antžeminį.
Viena iš tūkstančių “pasivaikščiojimo” akimirkų
Šeima. Nors šeimos ilgesį, paminėjau prie minusų kaip jos ilgimės, bet prie vienų didžiausių pliusų yra jų atostogos pas mus. Nes jau kai jie pagaliau atsigabena iki mūsų, tai yra ne šiaip sau užsukimas/pasibuvimas prie stalo ar teliko, bet tai yra pats kokybiškiausias, smagiausias, pilniausias įspūdžių laikas, kuris išliks ilgam.
Nors ne visi dar išsiruošė, bet tais kurie ryžosi labai džiaugiamės
Mūsų šeimose visi drąsūs
Nauji draugai. Kai gyveni normalų gyvenimą, būna, kad seni draugai dėl skirtingų priežasčių atitolsta, o rasti naujus, ne taip ir paprasta, kai tu jau nebe smėlio dėžėje. Todėl, nauji žmonės ar svečiai, kurie su mumis gyvena ištisomis savaitėmis, greitai tampa ne tik draugais bet ir šeimos nariais, dėl ko labai džiugu.
Kiekvieni svečiai įlipa į mūsų širdis, bet, paminėti visus jau reikėtų nemažo katalogo
Ekonomika. Grįžtant prie tų pačių pinigų temos… Gyvenimas gamtoje labai priartina prie esmės, būti čia, dabar ir tau daugiau nieko nereikia. Nereikia rūbų, nes iš naktinių įlipi tiesiai į maudymosi kostiumėlį ir vakare jau tik atgal į miego rūbus. Vadinasi rūbų, batų, suknelių skirtingoms progoms, stiliams nebereikia. Maistas ir visa kita, taip pat labai gerai apskaičiuojami ir planuojami, nes nieko nenori sunkiai nešti ant pečių, ką vėliau galėtum išmesti. Tai yra vienas ekonomiškiausių ir draugiškiausių aplinkai tarpsnių mūsų gyvenime.
Sveikata. Dažnas pastebi ir patys pajutom, kad gyvename gana sveiką gyvenimą. Kokybiškas miegas, mažai streso, leidžiam laiką, toli nuo miestų ir gatvių triukšmo ir dulkių, nuolatos mirkstam sūrioje jūroje, kartais net miegam po atviru dangumi, o ryte pabundi visas padengtas rasos drėgme, o ką jau kalbėti apie vitamino D kiekį, jei pasiseka, valgom tik vietinius vaisius ir daržoves, turint galvoje, kad aš tikras ligų ir sveikatos problemų maišelis, šiais metais sirgau tik vieną kartą.
Gyvenimas atokiau civilizacijos tikrai gerai veikia sveikatą
Taigi apibendrinimui, kaip tas gyvenimas laive? Taip kaip ir gyvenime at žemės viskas turbūt priklauso nuo to, kuria koja pavyko išlipti iš lovos. Kai visi aikčioja, koks tobulas gyvenimas, noris prieštarauti, nes tikrai ne viskas čia taip “rūžava”, bet iš kitos pusės ar norėtųsi tai baigti? Tikrai dar ne dabar… Gyvenimas ant laivo sumažino mūsų greitį, nuėmė skambius pavadinimus ir gražius drabužius, bei daugybę komforto kurį turėjom susikūrę, bet grąžino į gamtą ir į laukinius nuotykius, džiaugsmą kurių ieškojom. Iki pilno gyvenimo svajonėje dar turime nemenką kelią prieš akis, tai atneša naujų iššūkių, idėjų ir planų, kas tikrai yra mūsų sritis.
Ar Jūs tam pasiruošę? Ar jums to reikia? Į tai neįmanoma atsakyti. Bet jei norite daugiau kokybiško laiko praleisti su brangiais žmonėmis, mylite gamtą, galit ramiai valanda žiūrėti į horizontą ir tuo mėgautis, ieškot nuotykių tai jums patiks. Bet reikia nepamiršti, kad šalia to, teks gerai pasukti galvą, išmokti remonto darbų, o kartais ne tik prisiminti visus žinomus ir nežinomus tikėjimus ir maldas ir prisiimti didžiulę atsakomybę gamtos akivaizdoje.
One year down, forever to go…
