Lanzerotė arba gyvenimas Marse
Nors galva ir akys apsvaigusios nuo Madeiros spalvų ir kvapų, bet norėtųsi plačiau papasakoti apie mūsų įspūdžius Lanzerotėje. Plaukdami atgal į Europą, stabtelėjome jau antrą kartą, bet šį kartą praleidome beveik savaitę, todėl ir įspūdžių daugiau 🙂
Nors laiko prasme čia praleidom visai nemažai, bet didžioji dalis dienų praleista intensyviai rūpinantis ir ruošiantis būsimai kelionei (atgal į Europą), o tai yra psichologinis, emocinis ir fizinis ruošimasis planavimas, nebaigtų darbų sąrašo užbaiginėjimas ir kartais net pokalbiai su savim…
Gyvenant ant laivo taip jau būna, kad kartais tenka rinktis darbus,o ne poilsį ar turizmą
Bet grįžikim prie Lanzerotės atradimų 🙂
Lanzerotė yra visiškai vulkaninės kilmės sala, kurios nemažą dalį sudaro nacionalinis ir natūralus vulkanų ir kraterių parkas. Saloje žalumos yra tik tiek kiek žmogus įdėjo sunkaus darbo ir pastangų. Todėl kraštovaizdį keičia tai rusvos dykumos, tai juodos lavos peizažai.
Šį kartą su Windarella buvom apsistoję Playa Blanca marinoje Rubicon. Labai gražus, naujas, baltas miestelis, visada geras oras, ranka pasiekiami paplūdimiai, bet vien turistai, beveik nevalgomas ir brangus maistas 🙂
Nors pasivaikščioti jaukus ir gražus
Bendrai jei reikėtų trumpai apibūdinti ir įvertinti Lanzerotę būtų sudėtinga… Jausmai dvejopi – tokioje saloje neįsivaizduojam gyvenimo ar ilgo buvimo, bet pamatyti buvo tikrai įdomu ir verta. O keliaujant po salą, dažnai atmintyje iškylą matytų filmų scenos, tai apie kaubojus, tai apie Marsą, tai apie dykumas.
Taigi ir ką čia nuveikus, jei jau bilietai rankoje…
Pirmiausia, vienus rimčiausių įspūdžių paliko požeminis kažkada tekėjusios lavos urvas. Tiesa, šioje vietoje yra du lankytini objektai Jameos de los Agua ir Cueva de los Verdes (Žalias urvas). Šie du objektai susiję tuo, kad iš principo tai vienas buvęs požeminis lavos urvas (kur tekėjo lava), kurio viena dalis nugriuvo ir tapo dviem objektais. Apie pirmąjį objektą Jameos de los Agua, tarsi neturiu teisės komentuoti, nes taip ir nenuėjom, bet apie, tai kodėl ten nėjom. Iš apibūdinimo žinojau, kad tai yra to paties vulkano tunelio nugriuvusioji dalis, o čia atvažiuojam ir viduryje dykumos stovi namelis, aplink kurį susispėtusi milžiniška automobilių stovėjimo aikštelė, į mažytį pastatėlį žmonės iš turitisinių autobusų “šniūrais” traukia link pastato. Priėjus prie kasos žmonių eilutė nemenka, bet visa laimė juda labai greitai. O tada staigmena, įėjimas į tą mažytį korpusą žmogui 9 eurai. Čia buvo pirmasis sustojimo ženklas, pradėjom ieškoti informacijos, kas ten mūsų laukia, informacijos jokios. Kai bandėm pasitikslinti, gal tai koks turas, paaiškėjo tik įėjimas į ta urvelį. Atsitraukiam nuo kasos. Tada įsijungiam išmaniuosius ir pradedam tikrinti google. Ir tai buvo taškas, kuris privertė mus sustoti galutinai. Taip, gražus urvas su žydru vandenėliu, bet apsuptas žmonių ir restorano staliukų, visose nuotraukose, ta pati viena anga… tada, sakom gal pabandysim rasti, kažką natūralesnio. Plius gal jei ketintumėte ten sėdėti ir žiūrėti ilgai, galbūt ir įdomu, bet turistai užtruko tik tiek kiek trunka padaryti porą nuotraukų, manau, kad pasielgėm teisingai 🙂
Bet šansą perdovanojom sekančiam objektui – Cueva de los Verdes (žaliasis urvas) ir tikrai nesuklydom.
Žaliasis urvas. Ekskursija prasideda…
Žmogui taip pat 9 eurai, bet už tai gaunate gidą, 50 minučių urve ir nesudėtingai smagią 1 km trasą.
1 km tikrai neprailgo, įveikiamas ir senukams ir vaikams
Esu buvusi urvuose ir vienareikšmiškai šitas tikrai vertas dėmesio ir net turi staigmenų, kurių aš neišduosiu.
Šita vietaprivertė visus išsižioti… bet tai jau reikėtų patirti patiems…
Po urvų buvau numačiusi lankyti šiauriausia mažyti miestelį Orzolą, mano įsivaizdavimu turėjo būti labai vietinis, tik čia viena praleista smulkmena, kad iš šio miestelio mažas keltukas kursuoja į La Graciosos salą, todėl turistų tikrai daug. Bet pats miestelis matosi originalus ir net pavyko rasti užeigėlę Os Gallegos (priešais žvejų valteles ir keltą) su neblogu aštuonkoju ir jūros gėrybių sriuba.
Lyrinis nukrypimas, jei kas nors klaustų kaip atrandame neblogas maisto vietas, tai sakyčiau sekame tokiomis taisyklėmis:
- Jokių baltų staltiesių (bent jau ne medžiaginių), vietinėse įstaigose tai tikrai paskutinis dalykas į ką jie investuoja, jei turi gerą virtuvę;
- Visada pilna žmonių, paprastai praeisi pora vietų kuriuose sėdės pora staliukų, bet ta viena vieta visada ošia nuo šurmulio.
- Jei jau prisėdote, taisyklė numeris vienas jokių vištienų ar jautienų. Mes beveik pusę metų Kanaruose, dar niekur neteko matyti jų auginamų ūkiuose, jei neaugina, tai ir ruošti nemoka, gausit kokį perkepta džiūvėsiuose kepsnį.
- Visuomet padavėjo prašykit, ką jų virtuvė geriausiai rekomenduoja. Paprastai vietoje dirbantys žmonės nuoširdžiai rekomenduoja, tai ką turi geriausio, nes nemato reikalo lankytojui palikti blogus įspūdžius apie savo vietą.
Šios keturios taisyklės paprastai Ispanijoje suveikdavo, bet žinoma, kelionės nebūtų įdomios jei kartais nepasitaikytų ir staigmenų 🙂 Jei neprivažiuosite Orzolos, La Santoje tai pat galite paragauti puikių burnoje tirpstančių kalmarų.
Grįžtant nepamirškit stabtelti Mirador el Rio bent akimis pasigrožėi La Graciosa iš viršaus, tik nevažiuokite iki galo prie restorano, kur reikia mokėti už parkingą, visa tai galima pamatyti ir nemokamai jei einat pėsčiomis.
La Graciosa iš aukštai
Jei norite aktyvesnių smagių atostogų, Lanzerotė vis dar viena iš puikių krypčių išbandyti, mokytis arba progresuoti banglenčių sporte, ir čia tiks tokie miesteliai kaip La Santa, Arrieta. O jei esate užkietėjęs keliautojas pėččiomis ir nortumėme ko nors įpatingo, apeiti Lanzerotės ir La Graciosos salą perimetru pėsčiomis trunka 8 dienas, tai ko ne įdomi idėja ieškantiems egzotikos?
Jei bėgate nuo lietuviško šalčio ir pirmiausia, ko trokštate – tai atšildyti kaulus ir įgauti spalvą, tai tam geriausias pasirinkimas būtų pietinės pusės paplūdimiai žymausias Papagayo, jei šis per triukšmingas, aplink jį nemažai mažų įlankėlių, kur galėsite mėgautis ir didesniu privatumu. Beje, čia apskritai nuostabios spalvos vanduo, dykumos kalnų ir lavos skulptūrų fone, tikrai privers atsikvėpti ir pažiopsoti. Jei turite laisvą pusdienį, galite jį skirti pasivaikščiojimui nuo Playa Blanca, pro Papagayo iki pat rytinės kraštinės.
Puiki užuovėja ir žymusis Papagayo
Jei nevėjuota, jūsų odos spalvai, paplūdimio veikloms bei pasivaikščiojimams puikiai tiks ir šiaurės vakarų pakrantės smėlio dykuma su vaizdu į Graciosa.
Dar vienas būtinas taškas, be kurio negalite išvykti ar pasakyti, kad buvote Lanzerotėje tai žymusis Timanfya Nacionalinis parkas, aš nežinau kaip atrodo Marsas ar kitos planetos, bet esu įsitikinus, kad kažkaip panašiai. Visą vulkanų ir kraterių slėnį per puse dalina kelias, viena dalis šio parko yra Nacionalinis griežtai saugomas ir aplankomas, tik numatytais maršrutais, už kuriuos reikia susimokėti (visa informacija apie galimybes ir kainas jų lankytojų centre), kita dalis – natūralus parkas, pilnas ženklų, kad draudžiama lipti, bet vargu ar bandytumėt pažeisti šiuos ženklus, uolienos tokios aštrios, kad toli niekur nenueisit. Taigi lankymo būdai du: sukate į parko muziejų, išsiaiškinate norus pageidavimus ir kainas įvažiuojate gilyn, statote automobilį parke ir autobusu pravažiuojate parką (išlipti draudžiama), bet jei svajojote pasiekti kitą planetą, tikrai verta.
Ir ko ne kita planeta? Vaizdas Nacionaliniame parke pro autobuso langą
Kitas būdas, net ir kertant skersai visą parką keliu LZ-67, gausite visai neblogą Marso vaizdą.
Visai ne laukų arimai, o visas lavos parkas. Vaizdas nuo greitkelio kertančio parką
Vaizdas pasidarys dar geresnis jei suksite vakarinės pakrantės pakraščiu link El Golfo.
Čia pirmiausia pasitiks fotogeniškos druskos kasyklos Salina de Janubio.
Nebloga vieta įsigyti ir Atlanto vandenyno druskos tiesiai iš kasyklų
Važiuojant tolyn pamatysite automobilių stovėjimo aikštelę Los Hervideros, kur lauks lavų takeliai su balkonėliais leisiantis iš skirtingų taškų pasimėgauti vandenyno ir lavos uolų dariniais. Galiausiai visai netoli miestelio dar vienas įdomus gamtos darinys Playa el Golfo. Šio maršruto geriausia dalis ta, kad vaikštinėjant po kaire visada lydi vandenyno begalybė ir žydrynė, skalaujanti juodos lavos skulptūrų parką, o dešinėje pusėje toliau karaliauja Timanfya Marsas.
Vaizdai nuo Hervideros
Ir paskutinė uoga tortui – Atlanto muziejus (Museo Atlantico). Tiesa, šitam reikalui reikia turėti nardymo sertifikatus, tokiu atveju nėrimas kainuos 67 eurus, kitu atveju, jei neturite sertifikatųturite pirkti dienos kursą su 2 nėrimais už 150 eurų. Apie ką tai? Tai vieno menininko sukurtas skulptūrų parkas, su tam tikra aktualia mintimi ir programa. Skulptūros yra lipdytos iš natūralios medžiagos su neutraliu PH tam, kad su laiku apaugtų įvairia povandenine flora ir fauna. Beje parkas yra aptvertas ir prižiūrimas laivo, tai planas sutaupyti pinigėlius ir atplaukti iki jo paslapčia gali nepavykti. Bet parkas tikrai verta dėmesio, vien dėl tokio visiškai siurrealistinio vaizdo… kaip žuvytė “bučiuoja” žmogaus lūpas (iš tikrųjų tai užkandžiauja), arba mergaitė pakibusi sūpynėse, aplink kuria lyg niekur nieko praplaukia žuvytės.
Dar šiek tiek kito pasaulio 🙂
Apie salą tokie dvejopi jausmai, kažkaip sunku pasakyti, kad ji be galo graži, nes akys ilgisi žalumos ir spalvų, bet vienareikšmiškai, sala įdomi, kai kur įspūdinga ir verta pamatymo, o akimis kartais tenka priminti, kad viskas čia tikra ir sukurta geriausio pasaulyje menininko ir dizainerio Gamtos. Vertinti kas gražiau – dykuma ar džiunglės, žuvys ar paukščiai, medžiai ar uolos, yra neįmanoma, mes galim tik stebėti ir džiaugtis, ka pasaulis toks įvairus ir skirtingas, o mes turim galimybę jį pamatyti.
Su apgailestavimu reikia pripažinti, kad kiekvienai įdomiai vietai negalime skirti visos dienos ir iš principo kiekviena išvardinta vieta, verta turbūt gero pusdienio paklaidžiojimo, o kur dar vynas stebint, banglentininkus žvejų kaimelyje ar testuojant pagal dar neragautą receptą ruošiamas jūros gėrybes… Bet savaitė praskriejo milžinišku greičiu ir laukė nauji nuotykiai prieš akis 🙂
Apžiūrėję Fuertoventura iš toli, ištyrinėję Lnzerotę ir po vandeniu ir po žemę, sulaukėm orų ir atsisveikinam su Kanarais….
