Istorija kaip du blondinai Italijoje apsipirkinėjo

 

Labai Ilga Istorija, bet galbūt kam nors bus pamokanti… apie tai, kaip du blondinai Italijoje laivą pirko….
Turbūt pusę metų nuoširdžiai atidirbom internetinėse paieškose, o laivų paieškos magija tokia: kuo ilgiau ieškai, tuo greičiau traukiasi laivų favoritų sąrašas. Jei paprastai paaiškinus: kokių 70 procentų laivų  esančių rinkoje neįperkam, 20 neatitinka poreikių/plaukiojimo regiono ir lieka tik 10, iš kurių tai burė netinkama, tai vairas, tai dar kas nors… Daug skaitėm daug konsultavomės su profais: nuo keliautojų iki profesionalių sportininkų ar pasaulius n kartu apsukusių dėdžių. Šioje srityje jau jautėmės ale apsišvietę….Per pastarąjį pusmetį jau buvom apžiūrėję rimtai 4 laivus skirtingose vietose, taip, kad darbas vyko  nuolatos…
Tą vienintelę radom Sicilijoje ir nutarėm, kad tai daug vilties duodantis šansas…. Ir ką… Po vestuvių skubiai supakavę kas tilpo į kuprines išlėkėm į laivo apžiūrą kodiniu pavadinimu “Medaus mėnuo”…
Pirmadienis atlekiam į vietą susitinkam Agentą, keliaujam į laivą… Pirmas įspūdis OMG kokia didelė, graži, mylėta ir nubučiuota… Ir vaaaaau… Abu jau tyliai tariamės kad čia jau TA.. (tik neleidžiam veidams išduoti susižavėjimo, kaip dera perkant).

 

Pora  dienų trunkam su kainos derybomis… Pasiekę gana logišką susitarimą, rašom šeimai, kad greitu laiku jau bus gerų naujienų. Savininkai malonūs draugiški… Žodžiu abu “ant bangos” ir vestuvės, ir Sicilija, ir geriausias pasaulyje maistas ir arčiau nei ranka pasiekiama svajonė, ko gyvenimas ne nuostabus.
Pietietiškai užtrukę pusę savaitės su preliminaraus kontrakto pasirašymu (2 puslapius rengė 2 dienas), jau vedam depozitą ir nekantraujam viską užbaigti… Nors esam toli nuo namų vieni tarp vietinių, bet rašomės anglišką kontraktą, viskas atrodo taip kaip priklauso, jaučiamės saugūs, nes visos netesybos tarsi būtų mums palankios ir mes finansiškai nenukentėtumėm…
Didžioji bandynų diena daugiau nei po savaitės nuo mūsų atvykimo (vietiniai baisiai užimti). Bandomasis plaukimas – Vaaaaau atrodo jauties, kad sklendi vandens paviršium, tikrai labai maloniai valdomas ir plaukiamas laivas.

Taip perkant laivą reikia ne tik surasti, apžiūrėti ir išbandyti, bet reikia gauti doką, kraną ir survėjų (atestuotą inžinierių, galintį įvertintinti laivo būklę). Mūsų survėjui akivaizdu vienas pirmesnių kartų su laivu, jei ne mūsų žinios ir mūsų pagalbos skambučiai tautiečiams, vargu ar jis apskritai būtų supratęs ką ten daryti (taip, Simas viską rodė pirštu ką fiksuoti, ką tikrinti…) O mano pirmas klausimas tik iškėlus laivą, blondiniškas toks :

– Em, o tas įlinkimas kylyje normalus reiškinys?..iš Simo veido išraiškos žiūrint į tą patį įlinkimą, nujaučiu atsakymą. Štai čia pasidaro nejauki tyla, savininkai ir toliau prisiekinėja, kad kyli taip “įbrėžė” virvė…(jo, tonas sveriantys kyliai gadinami virvėmis). Survėjus pasimetęs lygtai mikčioja, kad akivaizdus trūkumas, bet čia stovi didelėmis akimis savininkai, kartojantys, kad nesupranta apie ką čia kalba ir mes kabinėjamės be reikalo, ir survejus jau pritariamai linksi galva šalia ,,.. Čia gi biški tik..”  Žinote, ta bendra kalba, tautietiškas artumo jausmas… Mums neramu, matydami akivaizdų ir kvailai neigiama faktą pradedam nerimauti…  Nes nebežinome ar daugiau svarbių dalykų nenutylėta. Tikrinam viską ką įmanoma ir ką ne, survėjus tarpais patūpčioja aplink, žinoma, randam šiek tiek daugiau staigmenų, savininkai jau linkę išskubėti,  o mes taip ir liekam giliame susirūpinime.

Dar pora dienų sugaištame laukiant galutinės survėjaus ataskaitos, šį laiką sutartinai užpildome, vidiniu nusivylimu, diskusijomis ir geriausių ir blogiausių scenarijų aptarimais… Sulaukta ataskaita pilnai atitinka survėjaus lygį, tokią ir šiek tiek geresnę išspausčiau ir aš, na, gal geresnę…Du kartus bandom taisyti klaidas, survėjus nustebo, kai Simas nuneigė faktą, kad kylis ne aliuminis (lengviausio metalo), sunkiai sekėsi įtikinti, kad variklis dyzelio ne benzino (tokių  tipų net neegzistuoja!); o kad toks svoris neįmanomas (20 tonų) , net ir nepavyko įtikinti, jo žodžiais “aš plaukiojau daugiau negu jūs..”, kad ir ką tai turi  bendra su laivo patikra.
Laikas kalbėti su savininkais… Jau savo šviesiomis galvomis esam įsitikinę, kad jie jausis nemaloniai kalti dėl melavimo, todėl siūlome simbolišką kainos nuleidima “už nervus” ir siūlome užbaigti sandorį visgi dvi savaitės sugaištos… Deja… O kad būtų taip paprasta… Kaip netikėta! Savininkai atsisako iš vis bendrauti, o agentas nesupranta kodėl mes tokie įkyrūs .. ” taigi tik truputį įlenktas” Jokie argumentai, nei vaizdiniai, nei žodiniai negalioja, jų (tarpusavyje draugiškų italų) gal 5, o mes du šviesūs jaunuoliai jų akimis iš Antarktidos ar velnias žino kur. Dar didesniam mūsų netikėtumui mes sugebame “… savo nepasitenkinimu ir keliamomis problemomis” suerzinti agentą, kuris jau  užsimena apie depozito neatgavimą.

 

 

Įdomi savijauta ir tas keistas nepaliaujantis jausmas, kad mes turime sumokėti krūva pinigų, bet jaučiamės tarsi tik trukdytumėm žmonėm gyventi. Beja, tai kad mūsų preliminariame kontrakte parašyta, kad tokiu atveju mes esam apsaugoti pasirodo ir kažkaip nebegalioja… Agentas gūžčioja  pečiais “… Savininkas nesutinka, todėl taip nėra…” . Juodu ant balto parašyta net apgailėtinoje ataskaitoje, bet jei nesutinka, vadinasi taip nėra.  Sukandę dantis sutinkame, visgi pusė velnio ta kaina, o pažeidimai ištaisomi, taupom laiką ir nervus, perkam…
Kai jau atrodo, kad nuo nervų ir įtampos sprogs smegenys, visą tortą vainikuoja agento raginimas rašytis galutinę sutartį ir vesti pinigus, kai tuo tarpu paaiškėja, kad niekas neketina mums perduoti laivo, raktų, dokumentų (?!) Jo žodžiai:

-…perveskit pinigus ir eikit į laivą, po pervedimo laivas jūsų,ir pasitikrinsit ar viskas vietoje….

Mūsų aiškinimui, kad reikia trečio asmens pasiūlo susirasti kokį darbininką dirbtuvėse (?!) Dabar jau tikrai pasijaučiam nejaukiai.. Niekas nebenori nieko aiškinti ir tiesiog nebekalba.. Galiausiai, derybinį procesą vainikuoja tai, kad kai kurie dalykai, kurie buvo suderinti kaip įtraukti į kainą su dienomis pradeda nubyrėti, kitaip negu kaina kuri lieka stabili ir tvirta. Pardavėjų pusėje visiška žaibinės amnezijos apraiška, niekas nieko neatsimena, oficialūs laiškai, kur tai aprašyta jų pačių, tiesiog ignoruojami “.. Na, gi suklydom..”. Čia kantrybė trūko ir mūsų svajonė kad dviese suaugę ir atsakingi žmonės savarankiškai patys galime įsigyti turtą civilizuotoje Europoje žlunga… Skambinam šeimoms sakom “…viskas… Š… “

 

Tiesa, kad asmeninio savijautos dugno nebūtų per mažai mus tą patį vakarą išduria www.booking.com : pinigus  nuskaičiuoja, o nakvynės nėra ir jie nesiruošia padėti.  Sėdim be žodžių, rožinis pasaulis jau kuris laikas tapęs Valdermorto karalystę. Savyje atrandu naujų neapykantos apraiškų, nematytų pačiai iki šiol. Pervargę ir nevilties apimti, randam kitą nakvyne ir bandom nusiteikti rytojui… Bet jau slenkam ir be nuotaikos ir be žodžių….

Ir šitoje vietoje prasideda MAGIJA, pasirodo beviltizmo, paguodos skambučiai šeimai nenuėjo perniek, pasirodo sąsajų galima surasti visur (nors tuo patys netikėjom). Koks pasijauti mylimas, kai sėdint Sicilijoje ant šaligatvio per lietuvius atrandi advokatą, italą ir dar profesionalų buriuotoją, kuris susigundo padėti vien iš sportinio intereso… Kažkoks bent jau blyksnis tunelio gale.
Ryte susitinkam agentūroje, jos savininkas pasirodo turi normalesnį požiūrį į mokų klientą, jis imasi tvarkyti nesusipratimų, agento tonas ir akys nusileidžia, tyli, apgailestauja dėl nesusipratimų…  Gal jau laikas šviesesniam rytojui? Šiek tiek pagaliau civilizuotai  susiderinę klausimus tikimės, kad jau dabar tai tikrai pirksim ir užbaigsim šitą briedą…

Tik uždarius agentūros duris advokato skambutis:

-…Peržiuūrėjau visus dokumentus, galiu parašyti laišką už jus?

– Ką tik nori…
Šitoje vietoje suvoki, kad yra kaip yra ir bus kaip bus, laikas pasiimti popcornų ir stebėti,  kas bus toliau 🤔 bet kad gyvenimas įdomesnis  už kiną, o posūkių statumas pralenkia fantazijos ribas tai tikrai…

 

Kaip žinia viskas baigės ne taip ir blogai.. Nes laivas jau mūsų, nors finansiškai niekas ir nepasikeitė… Tačiau, atsiradus jam reikalai laaabai užspartėjo, pasikeitė požiūris, tonas ir sprendinų greitis. Taip pat kaip būdamas profesionalus buriuotojas jis nepatingėjo apskambinti kolegas, iškasė bendrų sąsajų su labai gerbiamu laivų kūrėju, kuris pats buvo anksčiau atlikęs apžiūrą mūsų laivui. Todėl, bent jau gavome patikimą informaciją skirta ne kvailiems turistams. Taip pat jam pasirodžius horizonte vėl atsirado galimybė atsisakyti sandėrio ir atgauti depozitą, kas šiek tiek nuramino.
Taigi apsvarstę visus už ir prieš šiek tiek atsipūtę nusprendėm, kad laivas nekaltas dėl viso šito nerimo, nervų ir nesusipratimų, todėl taip ji jau mūsų!