Namai namučiai
Ilga tyla užsitęsė… O užsitęsė, nes viskas pakrypo ne į gerąją pusę… Kadangi istorijų ir įvykių gausybė, tai tieisiog trumpai sugrąžinsiu eiliškumą…
Darbas laive: mus inkaro gyventojus užklupo audra, per kurią, nebuvo įmanoma išsilaikyti su inkaru toje vietoje, todėl teko plaukti į jūrą ir sukti mažus ratus slepiantis nuo bangų už salos net 5 valandas…Nors mes išgyvenom audrą be jokių nuostolių (aplinkui buvusiems ne taip pasisekė…) bet nuo tos akimirkos viskas kaip nuo pakalnės pasileido žemyn ir vis su didesniu pagreičiu….
Orų prognozė (tamsiai raudona yra daug…), slėptis nėra kur
Taigi, ne kartą minėjau, kad mums žadėtas “naujai rekonstruotas” laivas iš vidaus ne toks ir naujas… nes pasirodė “ir to nedarėm”, “to irgi nedarėm”, “to netikrinom”, pabaigoje jau apskritai buvom pradėję abejoti ar buvo kas nors daryta…
Taigi, paaiškėjo, kad keičiant korpuso mediena, pagrindinė kylio – priekio detalė nebuvo keista… ir žinoma senas patriušęs medis ėmė po truputį leisti vandenį… Kadangi gyvenom ant inkaro apkrovos tai daliai buvo milžiniškos, o dar pasitaikančios mini audros jam tikrai buvo ne į sveikatą…Na, ka pasitaiko… viskas kaip ir suprantama jokios tragedijos… Tragedija pasirodė tada, kai laivo savininkė kategoriškai atsisakė plukdyti laivą į doką (taisyklą) ar mariną ir vis dar siekė “pasidžiaugti juo kuo ilgiau”, taip keldama pavojų visiems… Smulkmenų ir detalių negaliu labai aprašinėti, nes ir taip dar atsiranda grąsinimų, kad aplinka nesužinotų tiesos 🙂 taigi praktiškai po 3 savaičių karo ir pykčių, iškovojom krantą ir saugiai pasiekėm Alikantę (apie tą “saugiai” taip pat negaliu plėtotis, bet situacija buvo įtempta), pasiekę krantą išsivadavom iš mus pančiojusio kontrakto.
Aišku praradimas mums, nes pagal mūsų planą negalėjome išbaigti kontrakto iki pabaigos, bet užbaigę šia beprotybę, apie kurią šiandien nesinori nei kalbėti nei prisiminti buvom be galo laimingi.
Geriausias gimtadienis ever…
Žinoma, ilgomis naktimis, dar gyvendami ant laivo, nusprendėme, kad užteks šito chaoso ir laikas mūsų pačių laivui. Pradėjom rinktis ir ieškoti savojo, keletą variantų skridome tiesiai po nutraukto kontrakto patikrinti į Maljorką, kur turėjome pagaliau ramų miegą ir draugus, todėl greit pamiršome visus nervus, negandas ir į Lietuvą jau lėkėm, pailsėję ir išsišiepę.
Čia Lietuvoje, kad artimieji nepritūktų staigmenų, suorganizavom ultramega greitas vestuves. Nežinau kaip jautėsi aplinkiniai ir artimieji, bet mes iki šiol dar nepripratom vadinti savęs žmona ir vyru (ar turėčiau sakyti žvyru)…
Greičiausios vestuvės Lietuvoje…
Kol aš organizavau vienas greičiausių vestuvių Lietuvoje, Simas ieškojo kitų galimų laivų… Ir kai vestuvės buvo visai ant nosies tik šast, vienam laivui (kurio nesitikėtumėme nupirkti) pamažino kainą… tai vestuvių rūpesčius keitė naujos kelionės rūpesčiai 🙂
Gal taip buvo lemta… iš karto po vestuvių netikėtai skrendame į vieną mano mėgstamiausių vietų Europoje Siciliją, kur valgom mėgstamiausią Simo maistą Picas ir makaronus ir čia randame savo svajonių laivą! Didesnį, brangesnį ir gražesnį nei tikėjomės, bet kartais logika svajonėse pasimeta…
Medaus mėnesio “džiaugsmai”..
Sicilija džiugina ir vaizdais
Ir maistu….
Tačiau daugiausia laiko praleidžiame ne taip romantiškai….
Tai taip ir nusėdinėjam laiptus, šaligatvius laukdami šviesesnio rytojaus….
Aišku nebūtumėme mes, jei tai imtų ir viskas įvyktų sklandžiai, todėl apie tai bus ilga ir pamokanti istorija, bet kol ši neturi pabaigos, negaliu pasakoti…
