Pašėlusi Ibiza
Ta proga, kad nesimiega… o nesimiega nes pučia 20 mazgų (10 m/s arba tiesiog daug vėjo) ir mes vartomės taip, kad atrodo kad jauti kaip visas tavo kraujas perbėginėja iš vienos pusės i kitą, kartais atrodo, kad net mėsa vienoje kaulo pusėje (priklausomai nuo pasvyrimo) įsitempia…
Tai va, paskutinis postas ir buvo po paskutinės panašios nakties.
Autorius nežinomas
Taigi jei smulkiau apie tą praėjusią naktį… prognozės rodė pačia ramiausią dieną ir naktį ir kaip tik priplaukė mūsu draugas, todėl ruošėmės į miestą… žodžiu išsimaudėm, pasidažiau, iššokuoju į lauką ir suprantu, kad mes niekur nebeinam… Simas dar sako, gal bandom… bet kažkaip pamatę, kad ir žaibuoja nusprendėm daugiau nuotykių neieškoti… Tai ką išmokau šioje audroje, tai, kad rožinis debesis yra visai ne romantika… o dykumų lietus, kuris viską paverčia purvo spalvos… taip, net lašas užkritęs ant šviesios maikutės palieka rudą dėmę ir tai visai nieko linksmo, kai tavo namai atviras laivo denis… taigi visą naktį pralingavom… gulėdama dėl to kraujo perbėginėjimo jausmo venose svarsčiau ar mes jau galėtumėm išlaikyti astronautų testą kur juos visaip varto…Simas sako, kad galėtumėm… 😀
Šiek tiek vaizdų iš mūsų nuolatinės dienotvarkės ir tos nakties galima patyti čia:
Taigi labai laukiau ryto, nes kaip taisyklė visos nesamonės baigias kai prašvinta… ir ką tu galvoji 8 ryto, vėjas nurimo, o mes supamės ant “dead waves” (angl. negyvos bangos), šlykštus reikalas kai vėjo nebėra, laivas pasisuka šonu ir juo atremia visas bangas, todėl mūsų siūbavimo amplitudė perauga į kokius 35 laipsnius… Linksmoji dalis…sakau Simui:
-Taip atrodo, kad jau vanduo labai arti, gal uždarom visus iliminatorius?
-Ne ne, čia tik tau taip atrodo vizualiai, mes tikrai nepasieksim vandens..
Aišku vistiek nuėjus viską uždarinėju… einam miegoti, atsidarom vieną iliuminatorių, kad būtų kuo kvėpuoti… guliu bandau užmigti, nors kraujas tokiom pat dydžio bangom plūsta tai į galvą, tai į kojas…ir pusė kibiro vandens į veidą… pašoku sakydama rusišką žodyną ir išeinu miegot į wheelhousą lauke… Ryte sprendžiam dilemą, ką daryti, išlipti iš laivo ar bandyti slėptis nuo negyvų bangų, kurios planuoja čia užsibūti pora dienų. Kadangi mūsų lieptelis beveik po vandeniu, tai nusprendžiam rizikuoti ir išplaukiam ieškoti prieglobsčio į kitą salą Formanterą.
Linksmas ir pailsėjęs kapitono padėjėjas darbo vietoje
Atplaukę ir pamatę ramią inkaravietę nenormaliai apsidžiaugiam ir krentam miegoti negyvi… kitą dieną tvarkom laivą, laivas atrodo kaip po karo viskas kas viršuje rudos smėlio spalvos, viduje šukės išsivartę daiktai ir t.t. Bet nepaisant to čia praleistos pora dienų buvo tikros atostogos. Formentera labai saugoma sala, joje nerasi didelių viešbučių, maži jaukūs miesteliai, dideli skardžiai ir daug natūralios gamtos (o gražiausiosiose vietose daaaug turistų).
Kai vaikščiojom po miestelį sakėm, kad jausmas tarsi būti Nidoje, tik nameliai balti ir vanduo labai žydras. Čia beja turėjom ir labai smagų nuotykį. Taigi vakare nusprendėm plaukti panardyti, išplaukėm iš karto už inakaravietės čia buvo įspūdingi skardžiai ir uolos, jūra kaip stiklas, aplink nė gyvos dvasios… Po vandeniu aišku kaip visada – atskira Niekados ar Narnijos šalis, žodžiu labai gražu, bet greit sušalom nusprendėm lipti lauk… ta proga, kad jūra priklauso tik mums Simas nusprendė, kad man reikia mokytis spausti gazą su mūsų dingiu (valtele), todėl prasukom ratą, ir jau tuoj suksim į inkaravietę link laivo ir matau už Simo nugaros delfinų nugaras… cypiu ir mosikuoju rankom, plaukiam paskui… kuo greičiau plaukiam, tuo daugiau jų ir arčiau mūsų atsiranda… Simas jau kuria planą kaip išpildyti savo svajonę ir montuojasi lastus su kauke… o aš negaliu atsigrožėti.. Ta prasme, delfinai visada gerai… bet laive iki jų 2 metrai , jachtoje gal 1,5, o čia mes vos 10 cm ant vandens, jau kai šoka tai vos ne veido lygyje 🙂 tada pasijutau kaip visą vaikystę norėdavau, kad mane atrinktų į tą laivelį delfinariume, kur per baseiną pertempia 🙂 taigi mano svajonė išsipildė deja Simo ne… nes kai šokdavo į vandenį jie pabėgdavo, čia ne tie kur Egipte šeriami ir aplink kojas plaukioja, tiesa, bandžiau vilkti jį po vandeniu, bet sakė sunkoka laikytis… Visą laiką rankoje turėjom gopro kamerą, bet buvom tiek įsistebėję į delfinus, kad turim tik 8 minučių Simo nosies plaukų filmuką, todėl teks patiketi, kad tai tikrai buvo… O kad nebutų per saldu… pabaigai… toliau tęsiau vairavimo ir prisišvartavimo pamokas iki pat laivo (nuo šios vietos tai jau paslaptis, nes niekam to nesakėm) bet įvažiavau į laivą… su stogu vos nenuroviau lieptelio…visi sveiki, niekas nenukentėjo 🙂 na, greit baigėsi trumpos atostogėlės ir reikėjo grįžti, kur mūsų laukė mechanikas, akumuliatoriai, elektra ir kiti nesibaigiantys amžinieji klausimai. Bet pagaliau oficialiai galima sakyti laivas paruoštas, darbui! Na žinoma elektra vis dar sprendžiama, bet jau galima išgyventi su tuo ką turim…. todėl jau kartas nuo karto turim ir svečių į saulėlydžio kruizus…
Saulėlydžio kruizas su Ibizos įžymybę Se Vedra sala
Per visą mėnesį turėjom tokių 5, todėl labai daug kažko ir nepapasakosiu… beeeet kaip visada vienas kruizas buvo linksmas 🙂 ant denio turėjom kurybinę grupę, kuri didžėjui gamina muzkinį klipą…žodžiu, jiems reikėjo gražių vaizdų, nu ok apsitariam maršrutą ir išjudam… visi jauni linksmi, viskas labai smagu… kol opertarius sako “man reikia vaizdo iš plaukiančio laivo”, sakom “ tai sustosim ir iš dingio…”, bet “ne, reikia kad laivas plauktų” ir aišku pageidautina normaliu greičiu… Mąstom… Simui kaip ir nelabai galima išlipti iš laivo, o man kaip ir nelabai galima vairuoti, bet, o ką daryti… aš dingį bijau vairuoti, nes ten tai pavaros nepersijungia, tai oro pagauna užgęsta, žodžiu ta mintis nežavi. Tada logiškiausia atrodo, kad Simas vairuoja dingį, o aš kaip nors paplauksiu tiesiai tuščioje vietoje… pasakom savo variantą ..viskas tinka išskyrus “tuščia vieta” jiems reikia peizažo ir juo išsirenka Formenterą. (Formantera viena artimiausių salų, į kurią kiekviena dieną plaukia ir grįžinėja šimtai jachtų, net keltai ir tie kas 15 min lekia). Žodžiu, išrenka man tokią vietelę, kad man tai visai kažkaip nelinksma. Žodžiu Simas išlipa, bendraujam per raciją, ir aš paišau 20 kiaušinio formos ratų šalia tikros laivų autostrados, kur mane aplenkinėja per visus šonus. Kartais Simas rėkia į raciją, aš jo neklausau, nes man visi laivai per arti manęs, bet vėlgi, žmonės laimingi, laivas sveikas, vadinasi viskas pavyko puikiai, matomai, ir man reikės pagalvot apie teises 😀
Veiksmo žodžiu daug… ne Kuršių marios…
o vakaras baigiasi visai linksmai… mūsų labai prašo, kad pasivaidentumėm fone, dėl masės, tai dar ir žvaigždėm pabuvom :)))
Diena ofise…
Nuotykių ir nuotykėlių turim absoliučiai kiekvieną dieną be išimties, tik niekuomet neturim laiko ar įkvėpimo jais dalintis, todėl kas porą savaičių sukaupiu įdomiausius ir papasakoju… Mūsų vienas pagridinių nuotykių iniciatorių – dingis (pripučiama valtelė) niekuomet neleidžia mums atsipūsti…
Laivo savininkė tiki, kad tai padės mus apsaugoti nuo negandų…gal ir taip… bet šiek tiek investicijų tikrai daugiau saugumo suteiktų…
Tai dar vienas nepaminėtas nuotykiukas, tai kaip per Jonnies išlipom ant kranto (o beja jie jas švenčia identiškom tradicjom), pagalvojom norų, pašokinėjom per laužą ir beveik išsimaudėm vandenyje, viskas buvo tobula (filmukas apačioje) iki kol reikėjo grįžti… ir vėl iš nežinia kur atsivilko ta banga…
Vizualinės medžiagos nėra, todėl pabandysiu nupasakoti vaizdą: naktis, laivas linguoja kairėn, dešinėn, pirmyn, atgal, aukštyn, žemyn… Simas taikosi su dingiu, pagal lingavimą prie lieptelio, kad tas neužvažiuotu visa jėga per galvas aš taikausi, pataikau, užsliuogiam į viršų… vėl praktiškai visą naktį nemiegoję… ryte kažkaip lūžta metalinis dingio prisegimas ir jis pabėga (su geru vėju ir banga, matom kaip sprunka labai greitai)… Simas šoka į vandenį ir pagauna valtelę už kokių 200 metrų… ir išjudam į kitą inkaravietę…
Mūsų gražų ofiso kiemą neretai aplanko ir definai… kiek kartų bemačiau vistiek nuotaiką pakelia
Taigi taip ir žaibo greičiu praskrido vienas mėnuo Ibizoje:) tiesa dabar stovim kitoje Inkaravietėje jau pradedam atrasti vietas kur kada nuo ko galima pasislėpti…tai įdomus dalykas tas, kad mūsų toks gražus senovinis laivelis tarp visų šešiaukščių jachtų atrodo kaip koks čigonas 😀 žodžiu stovime labai gražioje vietoje kur mus supa skardžiai, uolos, kalnai ir suuuuper dideelė prabanga…. O dabar šiokia tokia kolekcija buriuotojams ir kateriuotojams paganyti akis: 
Šitą pamačius iš toli pagalvojau karinis…
Pasitaiko ir klasikos mylėtojų…
Šiek tiek atkreipkim dėmesį į tą auksinę….
Neapsigaukit… Pink shrimp tikrai krevečių nesurinkinėja, jas jau ten tik valgo… taip atnaujinta, kad tikrovėje atrodo kaip saldainis…
Na, šita, tai lygintuvas…
Dar šiek tiek klasikos
Tai žodžiu… kai sakau, kad yra stresas, nes inkarui ar varikliui kažkas atsitiko ir reikia staigiai mesti inkarą, tai stresas ne tik dėl mūsų laivo, bet turbūt didesnis dėl TOKIŲ kaimynų…:)
Kai pagalvoji, kokias prabangiomis jachtomis vadinau Lietuvoje… 🙂 dar linksmoji dalis kad išlipimas į krantą yra viename žymiausių Ibizos beach club’ų. Žodžiu linksma… plauki su dingiu, čia jau tokių valtelių beveik eilė, visas vairuoja po du darbuotojus ir tada jau dėdės ir lėlės. Čia tavo valtelę pagauna berniukas ir dar paduoda ranką išlipti, o tada šlepsi per visą beach club’ą, kur tikras Instagram live gyvenimas… silikonai, bicepsai kokių tik nori formų, spalvų ir dydžių… praeinam pabandom išrinkti įdomiausius, pasijuokiam ir einam gyventi savo gyvenimo :)))
Taigi čia labai smagiai ir ramiai slėpėmės, net savaitę, bet atėjo, kas atėjo nuo visko nepasislėpsi… vėl taškomės be miego, o ryt laukia ilgokas kruizas… na, bent jau atradau būdą kaip tokias naktis produktyviau panaudoti :))
P.s.Kaip jau žinote iš FB ta naktis praėjo ypatingai įdomiai… ši mūsų mirštanti valtelė buvo palikta ant kranto, kurią Simas paryčiais plaukė patikrinti (kodėl niekas nežino) tada iškrito, tada pateko tarp kitos išnuomotos valtelės ir mūsų sunkiasvorės gražuolės.. tada kėlėm jį į laivą ant 3-4 metrų amplitudės, paskui Simas nėrė vaduoti sraigto… ir t.t. Dar išgyvenom 3 dienų kruizą su klientais, dingio valtelės paieškas, mainus ir nuostolius, savininkės isterijas ir pokštus ir t.t. bet apie tai kitą kartą….
Mūsų mirštantis draugelis… ne, dėl skylės ne mes kalti…
Mylim, bučiuojam ir pasiilgom!
