Gran Kanarija jaukūs mūsų namai
Mūsų kelionės dalis kanaruose jau baigėsi. Kadangi apie pusę kelionės laiko praleidom Gran Kanarijoje, tai būtų nusikaltimas neparodyti jos ir nepapasakoti kaip mums čia sekėsi.
Mūsų jachtos uostelis buvo Las Palmas (Gran Kanarijos sostinė). Dėl ne laiku pasirodžiusios audros, į jį mums teko grįžti net trimis dienomis anksčiau, todėl tarsi turėjome nemažai laiko patyrinėti šią salą ar bent didžiulį spalvingą miestą, bet.. Pirmąją dieną po plaukimo paskyrėme labai nuoširdžiam miegui (be pertraukos sugebėjome išmiegoti 15 valandų). Po šios sekanti diena buvo skirta “grįžti į pasaulį” skalbykla, maistas, darbas prie kompiuterio, vėl maistas ir pan. Trečiąją dieną pažengėme toliausiai, pasiekėme senamiestį ir atsisėdom pyragėlių ir kavos 🙂 Penktadienį, jau reikėjo planuotis išsikraustymą… taip visiškai netikėtai ir “sprogo” mūsų paskutinės dienos laive. Tarsi atrodo, nieko nenuveikėm, bet iš tikrųjų mūsų dėmesys buvo labiau sutelktas į naujo plano kūrybą, kas turbūt labiausiai ir sutirpdė laiką.
Bet nepaisant to, laikas čia paliko labai gerą jausmą. Didžiausią ir geriausią įspūdį ir atsiminimus mums čia paliko žmonės! Ne… ne plačiai besišypsantys garsiakalbiai ispanai ir ne santūrūs mandagūs vokiečiai, bet LIETUVIAI! Visiškai netikėtai (socialinių tinklų pagalba) atradome čia gyvenantį Simo draugą (gi nieko nėra smagiau kaip sutikti savus ten kur nesitikėjai). Pasinadoję kvietimu apsistoti mes gavome ne tik šiltą lovą ir karštą dušą (kuris jau buvo tapęs kažkokia tolima svajone), bet ir tokį rūpestį ir dėmesį, kad pasijutom tikrai kaip namie (kas kelionėse tampa tikra vertybe). Be to, aplankėme lietuvių barą (!) ir jachtą (!!) ir atradome kitus puikius, drąsius žmones su labai smagiomis ir įkvepiančiomis gyvenimo istorijomis. Šis laikas su “savais” buvo toks jaukus ir geras…Ir dabar nežinau ar tie jausmai taip nuspalvino įspūdžius apie šią salą ar čia tikrai viskas daug geriau…
Taigi pirmiausia, mes pataikėme apsilankyti Gran Kanarijoje, kai čia vyksta turbūt didžiausias metų renginys – karnavalas (trunka apie 2 savaites). Tai jau spalvų…
Pirmąjį vakarą kai ieškojome karnavalo, radome jį, labai ryškų, triukšmingą ir didelį, bet deja nepasiekiamą mums be išankstinių bilietų. Tačiau antrąją dieną išėjus be tikslo pasivaikščioti sugebėjom pataikyti tiesiai į visą eiseną.
Aš ne esu persirengėlių entuziastė, bet kostiumai tikrai verti dėmesio, matosi, kad šiai šventei rošiamasi atsakingai. O dar tie būgnų ritmai, nori nenori galva linksi kartu…
Kai karnavalas mieste, tokie epizodai nebestebina
Sekmadienį nutarėme paieškoti daugiau šilumos ir leidomės į pietus. Nors turistavimui paskyrėm tik paskutinę dieną ir pavažinėjome po nedidelę dalį salos, tačiau su mūsų draugu, kuris buvo puikus gidas, tikrai pamatėm gražių perliukų. O vaikštinėjimas savo malonumui po tokias vietas mums leido pasijusti kaip per tikras atostogas. Bet apie viską iš eilės…
Mas Palomas lyg ir niekuo neišskirtinis atostogautojų miestelis, bet… kai privažiuoji vandenį nori nenori sakai “wow”…
Mas Palomas kopos/dykuma šiandien vėjuota, tik akimis palydime kolegas kaituotojus, kol mūsų įranga ilsisi Tarifoje…
Jei nežiūrėti į žmogeliukus (ir jų mastelį šioje dykumoje), atrodytų, kopa kaip Smiltynėje, bet man tai greičiau visa dykuma…
Kadangi sėdėjimas tokio dydžio kopose per tokį vėją būtų lygu smėlio valgymo varžyboms, ilgiau čia neužsibuvome. Ir leidomės dar piečiau pakrante į saulės ir šilumos paieškas kol pasiekėm Los Caideros.
Taip, beveik viskas dirbtina ir išpuoselėta viešbučių resort’ų, bet koks skirtumas, jei jautiesi kaip atviruke, juk tokios ir turi būti atostogos.
O čia jau vasara ir ledai…ATOSTOGOS !
Netiesa, kad deginasi tik turistai… saulės vonias mielai priiminėja ir vietiniai, tokių čia daug…
Kai nusprendėme, kad vitamino D pasisotinome, nusprendėme, kad reikia grįžti į tikrovę ir “žiemos” pasukome ieškoti į kalnus.
Žiemos neradome, greičiau pavasarį, bet nepaisant to, kad už lango taip žalia ir gražu, temperatūra sparčiai krito
Šioje nuotraukoje man kalnai atrodo labai linksmi (ar aš čia viena įžiūriu veidus), bet Simui sakė primena “Ir kalnai turi akis”
Ir mūsų kelionės tikslas – restoranas kalno urvuose, pasiektas!
Interjeras “uolinis”, bet maistas buvo labai skanus, naminis ir jo daug (net mums ėdrūnams daugokai)
Prisikimšę tiek, kad sunkoka buvo net judėti, tokiais keliukais pajudėjom atgal
Išlindę iš kalnų, pažiūrėję, kad saulė nenusileido ir turime galimybę pakeliui sustoti, dar vienoje turistams nežinomoje vietoje (niekaip nesugalvotum nusukti čia pats) užsukom į miestelį Tufia. Nuo kelio jo niekaip nepamatysi, pasukus link jo pasitinka neišvaizdus kelias su kyšančiais pramoniniais kaminais ir tik pasileidus žemyn štai koks gražuolis!
Aš man atrodo turiu priklausomybę tokiems “grynuoliams” …
Nebloga idėja gyventi, manyčiau kaimynų triukšmas jiems niekada netrukdo…
Dar šiek tiek grynuolio…
Tufios gyvenimas iš arčiau, galėčiau čia fotografuoti kiekvieną kampą
Ir įvykdę turbūt maksimalią dienos programą pasukom namo į lovas.
Taigi pabaigai apie Gran Kanariją – per gerą pusdienį pabuvome, dykumoje ir kaituotojų rojuje, atviruką primenančiame išpuoselėtame iki smulkmenų kurorte, kalnuose vietiniame restorane uoloje ir tikrame autentiškame miestelyje… o tai kiek pamatytumėme jei taip atostogautumėme savaite? Mums abiems atmintyje ši sala liks labai įvairiapusiška, jauki ir tikra 🙂
Mums sekasi šioje kelionėje, nes iki šiol mes visuomet pakiūdavom į puikių žmonių/draugų “globa” ir aš galvoju, kad visos kelionės yra nuostabios pilnos naujų vietų atradimų ir įspūdžių… bet didžiausi atradimai tiek kelionėje, tiek gyvenime yra žmonės, kurie mus palaiko, priima ir įkvepia. Šiandien mes džiaugiamės Gran Kanarijoje suradę senus ir atradę naujus draugus ir tikimės/pažadame, kada nors tokį patį šiltą dėmesį padovanoti ir jiems! O mes jau sėdam į lėktuvą į atšiaurųjį Madridą (mačiau orų prognozes, žieminiai rūbai neapmaišytų…)
Hasta luego, amigos! susitiksim žemyne…
