Kai ištari Zanzibaras galvoje šmėsteli galvoje „svajonių atostogos“, „rojus žemėje“ ir visos kitos skambios frazės. Jei atsiminti visus mano blog’o įrašus, ne viename buvo prieita išvados, kad mums su „must see“ vietomis ir „svajonių kryptimis“ visada labai nepakeliui, bet o gal šį kartą…?
Į Tanzaniją atvykom po vieno jiems sudėtingiausio nutikimo per paskutinius 60 metų, kai taikūs protestai prieš valdžią, laimėjusią rinkimus 98 procentais (kur jau ne) ir valdančią daugiau nei 60 metų, baigėsi žmonių sušaudymais ir Tanzanijos nuo pasaulio atjungimu savaitei. Argi ne puikus metas keliauti? Bet į Tanzaniją vykau mokslo reikalais, su sutartimi, todėl atšaukti tokius dalykus finansiškai labai skausminga. Todėl pasirinkom brangesnius pirmus apsistojimus toliau nuo įvykių epicentro (jei kas). Bet atvykus viskas buvo geriau nei tikėjausi. Dar es Salaam didžiausias Tanzanijos miestas talpinantis apie 8 mln. žmonių ir vienas didžiausių rytinė Afrikos epicentrų. Tačiau sakoma, kad tai vienas tvarkingiausių Afrikos miestų. Tiesa ta, kad Afrikos bardakėlio gatvėse netrūksta, jūros žmonių, kabantys laidai, eismas principu „kurio nervai stipresni, to ir pagrindinis“, šaligatviai, tai eina, tai baigiasi, remontai.. BET šiukšlių tikrai nėra. Einant gatve, viskas aptverta aukštomis mūrinėmis tvoromis, todėl gražaus pasivaikščiojimo nesitikėkit. O įėjus pro vartus pasitinka apsauginis ir dažniausiai už jo atsiveria labai švarus, modernus, vakarietiškas pasaulis.
Apskritai, jautėmės labai saugiai, negaliu pasakyti, kad sulaukėm daug žvilgsnių ar didelio susidomėjimo. Tiesa, sakoma, kad Tanzanija viena taikiausių šalių Afrikoje, neturėjusi daug konfliktų ar tarpusavio karų, bet, žinoma, vaikščioti naktį vieniems nereikėtų, nes prarasti piniginę išlieka tikimybė. Bet taksi labai pigus ir Bolt veikia puikiai, todėl tokių problemų nekyla. Na, bet aišku, patį pirmą vakarą mes neplanuotai, išbandom pasivaikščiojimą pusantro kilometro iki bankomato tamsoje, nes o kodėl ne? Ir galim pasakyti – saugu.
Kitomis dienomis sekė susitikimai universitete, planai, safaris (apie kurį jau papasakojau čia). Na, ir daugybės vietinių raginimai gruodžio 9 dieną (per ofcialią nepriklausomybės dieną), nebūti žemyne arba bent jau didžiuosiuose miestuose. Visi kaip susitarė sakė – važiuokit į Zanzibarą, tai ko ne atskira respublika, bus saugu, ramu ir labai viskas gerai. Taigi dar pasitvarkę reikalus žemyne išvykom į pažadėtąjį rojų Zanzibare.
Kelionė į jį prasidėjo nuo to, kad prieš lipant į lėktuvą stiuardesė, lyg netyčia pareiškia, kad ne visų lagaminai tilps, tai kiti atskris kažkada, kažkokiu reisu ir bus pristatyti kažkur. Kyla pasipiktinimas, stiuardesė sako ,,tai mes gi juo atvešim…“. Simas klausia:
-Kur jūs juos atvešit jei nežinot kur mes keliaujam?
-Aaa… tai kai nuskrisit ten tokią adresą nepamirškit ofise užrašyti.
Su tiek rūbų ir daiktų kiek stovim atskrendam į Zanzibarą. Čia einant pro patikrą, moteris šaukia „Insurance! Insurance!” sakom turim. Sako: Ne ne… mums netinka, privaloma pirkti mūsų „Viskam ir nuo visko“.
Patikrinam, na, tikrai naujas privalomas draudimas atvykstantiems į Zanzibarą. Tą minutę, kai susimokam per abu apie papildomus 80 eurų (ne ne, vizą mes jau senokai turim, čia naujas mokestis), susidomėjimas mumis dingsta, niekas nieko nebetikrina, net ir to quer kodo nebereikia, eik greičiau savo keliais.
Kol laukiam kur čia parašyti tą adresą lagaminui keliauninkui, skaitom apie ką čia tas stebuklingas Insurance toks brangus – rašo net evakuacijai iš salos, praktiškai nuo pasaulio pabaigos. Tuo pat metu visame oro uoste užgestą šviesos ir skaneriai, kur reikėtų dėti lagaminą patikrinimui nuo bombų nebeveikia, todėl išeinam lauk.
Taip, šalis neužtikrinanti elektros ir vandens tiekimo, pažadą asmeninę apsaugą nuo pasaulio pabaigos. Skamba kaip tikra tiesa. Pasigaunam taksąi pasiderim ir lekiam į pirmąjį kelių dienų viešbutį.
Važiuojam skersai salą, gana vargingos gyvenvietės paskendusios žalumoje, begalės vaikų ir beveik po ratais puolantys turų su delfinais siūlytojai. Kaip čia vaizdžiai, bet objektyviai apibūdinus Zanzibarą…
Kaimeliai vakarietišku vertinimu turbūt būtų galima apibūdinti lušnynais, tačiau, tokioje vietoje atrodo pakankamai. Bet stulbina žmonių įkyrumas.
Jei Tanzanijoje sulaukdavai vieno kito žvilgsnio, tavo kaip pinginės su kojytėmis atžvilgiu, tai čia viskas dauginasi iš dešimčių kartų. Nėra tokio dalyko, kaip ramus pabuvimas ar pasivaikščiojimas prie jūros. Eini dviese, žiūrėk jau eini keturiese, vienas masajas būtinai per vidurį, nes kam čia laikytis rankutėmis. Jis geriau tave palydės, pasakodamas apie savo shop‘ą, jei nekalbėsi tai ir monologu. Tiesa, masajai čia dauguma netikri, dauguma tik pasidabinę jų aprangą. Jei Zanzibaras turėtų garso takelį tai jis skambėtų hello my friend / wanna see my shop/ massage/couple massage / banana massage/ braids come/ free look/ brother…ir taip toliau. Jei jūs kada nors pavargote Egipte ar Turkijoje, galiu garantuoti čia bus stipriau ir intensyviau dešimtim kartų. Pirmą savaitę, dar mandagiai atsisakome, antrą savaitę, atsisakymas pereina tik į NO, trečią savaitę nustojam būti mandagūs ir reaguoti, nes nu… neina kitaip.
Lušnynai manęs neliūdina. Atvirkščiai – tik jie ir leidžia pamatyti tą tikrą kaimelį, šeimas, vienu atveju net vestuves. Bet glumina atskirtis viešbučių ir to kas už jų. Šalis neturtinga ir nieko blogo uždirbti iš turistų, o ir aš neprieštarauju mokėti su turisto priemoka, nes realios jų kainos yra nesuprantamai juokingos. BET čia niekada neapleidžia jausmas, kad tave arba tuoj išdurs arba jau išdūrė.
Iš pradžių vengiame valgyti palei jūrą restoranuose, nes gi čia brangiau, ne taip autentiška… bet kai pavažinėjam po salą ir išbandom „vietinius“ ir susimokam už nevalgomą maistą tiek pat ir brangiau, į antrą gyvenimo pusę, liekam ties resortais ir viešbučiais.
Čia pirmoje nuotraukoje vaizdas su kuriuo prisėdome papietauti, o antroje ką gavome, kai savininkas prisėdo prie mūsų įtikinti pirkti iš jo kokią nors ekskursiją. Argumentai, kad mes iš priešingo salos kampo, kad nedomina, buvom, kad nenoriu šerti vėžlių iš rankų neįtikina. Jis sėdi tai tylėdamas, tai iš naujo pradėdamas kalbą good price, experience you never forget.
Išskiriant, ką smagiausio ir tikriausio ką nuveikėme Zanzibare… Vidury nakties gaudėm ant kelio tuktuką (bajaji vietinių kalba) ir važiavom keturiese į kitą kaimą, naktinį vietinių klubą, kur net vairuotojas sakė „kodėl į šitą?“. Buvo WOW patirtis. Vienoje salėje ant scenos dainavo (ar verkė sunku pasakyti) į mikrofoną daininkas, kol jo užnugaryje back vokalai valgė vištą, skrolino telefonus ir dalinosi čia pat, ką tik fanų paaukotus pinigus. Įdomioji dalis, kad išvykus iš klubo pusę 4 nakties, vakarėlis dar nebuvo įsibėgėjęs, o žmonės vis plūdo, tai nesu tikra ant kurios valandos čia reikėtų taikyti. Bet buvo labai linksma, pašokom, pasikultūrinom su vietiniais, buvo ir kita klubinės afrikos muzikos salė.
Kita patirtis, mums už per didelę kainą mums pardavė, pasiplaukiojimą vietiniu trimaranu, kuris yra realus Moanos filmuko atitikmuo. Tiesa, atplaukė trys vaikai, kurių vyriausiajam buvo gal 12. O kai reikėjo pakelti bures, vos patys pakėlėm, tai nežinau kas juos ten įsodino į tą laivelį. Bet adrenalinas plaukiant į indijos vandenyną, su iš medžio skabtuotu laiveliu ir vaikiukais, atpirko permokėjimą. Tai jiems dar primokėjom atskirai.
Važiuodami į must see geriausią paplūdimį, kuris buvo absoliučiai apgailėtinas turistų spąstų pavyzdys (nepadariua nė vienos nuotraukos ant kiek baisus jis buvo..), netyčia grįždami iš nusivylimo atradom, labai tuščią ir labai unikalų platų paplūdimį. Kur gavom ir vieną geriausių maistų tiesiog šiaudinėje pašiūrėje (tas kartas kai pas vietinius valgyti vertėjo). Daug vaikščiojom vakarais pajūryje ir leidom dienas ant jūros kranto.
Taip pat mačiau didžiulį aštunkojį, sepiją, buvo keletas gražių koralų (giluminiame nardyme). Kadangi rifas buvo kiek beviltiškas, tai benardydami turėjom laiko atsipalaiduoti ir pasidžiaugti tiesiog buvimu po vandeniu. Susitikom draugus, su kuriasi praleidom puikius vakarus. Daug juokėmės iš absurdiškų situacijų, o kartais iš beviltiškumo jausmo, bet nuoširdžiai. Sužinojau, kad yra toks oras, kai ir man yra sunkiai pakeliama.
Kas buvo labiausiai netikėta, kad saloje Indijos vandenyno viduryje, nebus įmanoma nardyti. O giluminis nardymas kainuos brangiau nei privatus Maldyvuose, tik su tuščiu rifu ir bendrai prastu servisu. Turėjau čia laikytis papildomą nardymo licenziją, bet vos išplaukus į pirmą nėrimą atsisukau į Simą ir sakau „NE“, jis iš karto pritarė. Taigi nuo kranto iki rifo plaukti per toli, o ir nuplaukus, vaizdai, tokie tarp beviltiškų iki vidutiniškų, jei kalbame apie giluminį nardymą.
Taigi Zanzibaras turi apie 5 pagrindines atrakcijas, kurias jums siūlys, nesvarbu kurioje salos pusėje būsit, persekioti delfinus (vieno tyrimo metu užfiksuota, kad 4 delfinus šalia jauniklių vedimo vietos gainiojo 121 laivelis), šerti vėžlius salotomis baseine (ale uoloje), glostyti vėžlius Prison Island, dar porą snorkelinimų keliose skirtingose vietose. Jei bandai sakyti, kad mes nenorim kur 100 laivelių, plaukiam tiesiog, va, čia, tiesiai į šitą pusę iki rifo krašto” – nesupranta, ir baigiasi tuo pačiu „dolphin tour, yes?“ Todėl laivukų kiekiai, bus stulbinantys, na, o rezultatas…
Vietiniai iš dugno traukia viską ką gali ištraukti. Keisčiausia, kad žmogus gyvenantis tik iš turistų plukdymo į snorkelinimo vietą, kas dieną nuplukdins ten turistus, iš jūros dugno ištrauks bent 5 jūros žvaigždes, kad sužavėti jūsų instagramo sekėjus, nepaisydamas, to kad ir jūs ir kiti jam pasakysit, kad žvaigždės nuo to gali numirti (ir yra tokių nemažai). Bet kitą dieną jis plauks ir darys tą patį. Todėl jau šiai dienai jų mėgstamiausi nardymo taškai yra nuo per didelio kiekio turistų, neatsakingo plaukiojimo ir inkravimosi, nuo tyčinių ir netyčinių turistų apgadinimų, na ir šiek tiek nuo klimato kaitos yra liūdni…
Įdomus momentas, kad kol jie kibirais iš rifo neš jūsų galvos dydžio kriaukles ir siūlys jas pirkti, jums išplaukimas laivu pažiūrėti mirštančio rifo su akinukai pabrangs 10 dolerių už dieną (naujas šių metų mokestis lankantiems Saugomą Jūrinę Teritoriją). Nuomositės mašiną, taip pat turisto važiavimo leidimas sukainuos papildomai, nors vietiniai važiuos be šviesų, be atšvaitų ir naktį ant kelio galit sutikti nuo žaidžiančių keturmečių iki gyvulių bandų, bet jums reikia leidimo. Smulkmena, bet na tas jausmas… visada ir visur, kad esi melžiamas, bet už tai nieko negauni… Ir iš vienos pusės, savo noru norėtum juos paremti ir sumokėti daugiau, bet po daugybės tokių patirčių nbori nubėgti į brangiausią resortą, užsibarikaduoti ir nekiųšti nosies.
Įdomiausia dalis mistinė elektra. Važiuojant į egzotiškesnius kraštus yra įspėjimų apie egzistuojančius ar galimus elektros sutrikimus, bet ko nesitikėsi, kad elektros nebus dažniau negu jos bus. Ot išlepėliai turistai, tai bėda elektros nebuvimas. Teoriškai nėra didelė bėda, nes telefonams ir kompiuteriams yra powerbank‘ai, bėda pasidaro tada, kai prie +33 bandysite užmigti, kol jūsų oda lips nuo drėgnai šilto ir dulkėto sluoksnio, kurio negalėsit nusiplauti, nes ir vandens nebus. Todėl jei planuojatės atostogas čia, nepatingėkit parašyti viešbučiui ir sužinoti ar jie turi generatorių ar ne (padėkosit vėliau). O kol aš skundžiuos elektra… išeinu į kiemą (kaimuką), ten žmonės vakarienes ant laužo gatvėje prie namo gaminas.
Bet ar nėra pliusų. Yra pliusų – labai skanūs, dideli, įvairūs ir pigūs vaisiai gatvėje (net jei mokat tris kartus brangiau nei vietiniai, bet mums pigu).
Kitas mielas dalykai yra vaikai. Zanzibaro ankstesnių metų statistikoje buvo nurodyta kad vos ne pusę salos (apie 1,3 mln.) populiacijos sudaro vaikai iki 15 metų, dėl ko net jungtinės tautos reiškė susirūpinimą. Taigi, vaikų leliukų pilnos gatvės ir pakampiai ir jie yra mieli. Nori apsikabinti, duoti penkis, paliesti, mielai šypsos, sveikinasi, kartais palydi.
Taip pat labai malonūs vakarai ir pasivaikčiojimai pajūryje (kai pabėgi nuo masajų). Ir bene didžiausias privalumas – jei mėgstate gražias nuotraukas, tai čia tikrai yra jų kur pasidaryti. Gražūs balti (jei neišmetė daug jūržolių) paplūdimiai, neįtikėtinai žydras vanduo, palmės, instagram‘ink nors ir ant kiekvieno kampo.
Apibedrinant. Man tai buvo neįtikėtina galimybė, kurią gavau ir pasinaudojau, esu už ją dėkinga ir laiminga, jei reikėtų kartoti – kartočiau. Nepaisant to, kad nuomonė kritiška, bet mes turėjom gerą ir įdomią patirtį. Graži sala, tropinis beveik klimatas, mieli besišypsantys žmonės, skanus šviežias maistas, bet ta didelė atskirtis ir turistų antplūdis, juos nuvedė gana liūdna kryptimi. Zanzibarą pasirinkom, kaip bailūs baltieji ir gavom turbūt to ko nusipelnę – LOS Palangėles blogiausia ta žodžio prasme. Vakarietiškas kainas, ir prastą kokybę, ypatingai jei rinksitės turus, viskas yra daroma šiandienai, parduoti gauti dabar, kas rytoj – nesvarbu, kaip ir jūsų patirtis po to, kai susitarimas jau įvyko. Be vėjo jums pardavinės kaitų pamokas, nes iš kur jūs žinot kaip turi būti. Kai mes pasakėm, „kokie kaitai gi vėjo nėra“, juokiasi sako „aaa jūs jau kaituojat“… Bet turbūt pats liūdniausias momentas tai sudužusi nardymo kasdien svajonė ir sunaikintas povandeninis pasaulis. Pabaigai dar filosofuojant galvoju, kad papildoma bėda, kad ši vieta kaip vienas pagrindinių rytų Afrikos turistų traukos centrų sutraukė daugybė užsieniečių, kurie akivaizdu neturi jokios pagarbos šiam kraštui ir atvyko tik greitai praturtėti, uždirbti ir išvykti. Dažnu atveju be čia reziduojančių europiečių sutiksit ir Zimabvės, Malavio, Ugandos, Kenijos ir kokių tik nori šalių atstovus ir turbūt čia ir pritrūkta meilės.
Jei reikėtų vėl keliauti į šį kraštą gal kiek kitaip suplanuočiau laiką. Tanzanija (žemynas) buvo toks unikalus, įdomus, žmonės kitokie bet tikri, juokėmės apie mūsų skirtumus, klausinėjom apie viską, nuo vaikų auklėjimų iki kelionių įpročių. Pats žemynas, nustebinęs žalumu, gyvybe, unikaliomis tradicijomis ir papročiais. Be to, visi geri žodžiai kuriuos pasakiau apie Nacionalinius parkus žemyne ir jų apsaugą, Zanzibare tapo visišką priešingybe.
Tai ar verta čia važiuoti? Paprastai pasakysiu. Jei radote pasiūlymą su tiesioginiu skrydžiu geru viešbučiu (su generatoriumi) savaitę laiko pavalgyti galvos dydžio pernokusius ananasus ir avokadus verta. Tačiau neplaukit vaikytis delfinų, nevažiuokit niekur kur galima liesti, lipti ar šerti gyvūnus, nes tai netikra ir jūs tik permokat už zologijos sodą kitame pasaulio kampe. Snorkelinti, nardyti, yra geresnių ir pigesnių kraštų. Pasišildyti ir pavalgyti ir sukelti pavydą instagrame – prašom. O į Tanzaniją… grįžčiau ir dar sutikčiau pagyventi palapinėje.
Ar jie kalti, kad viskas taip blogai? Sakyčiau didesne dalimi mes, turistai atsakingi už tai, kas nutiko šiai salai.
