Bet o kam įdomūs faktai ir paveiksliukai? Reikia nuotykių, o pastarųjų ir filmui užtektų.
Taigi safaris prasidėjo nuo kompanijos pasirinkimo www.safaribookings.com , o jų nors galvą nusisuk. Kainos kinta nuo norimo paketo, prabangos ir dienų skaičiaus. Aš labai norėjau palapinės, vidury niekur – kas ir yra biudžetinis variantas (win win). Atidžiai išanalizavus pasiūlymus ir atsiliepimus, pasiėmėm geriausią. Ko negalėjom žinoti, kad ne sezono metu, jie visi klientus sumetinėja vieni pas kitus, nes nėra užpildymo, todėl tiek kelionės draugai, tiek gidai, tiek mašina nuolat kinta ir važiuosi nebūtinai su tais kurių atsiliepimus perskaitei.
Taigi skrydis į vieną mažiausių oro uostų, kuriuose teko būti Arushą, čia pasitinkantys safario gidai ir jau kitą ankstų rytą leidžiamės į kelią. Pakeliui susirinkom pakeleivius ir pasiekėm pirmąjį Manyara ežero nacionalinį parką. Mūsų pakeleiviams tai jau buvo paskutinė safario diena, tai jų kažkodėl žirafos, drambliai, liūtai, begemotai, beždžionės nedžiugino taip kaip mūsų.
Grįžtam vakare į mielą biudžetinį viešbutuką vidurį bananų kaimo (pavadinimas uždėtas mano).
Vakarop gidas sako: kitą dieną atvažiuos kita mašina su kitu gidu, kada pranešim. Atėjo vakaras, susipažinom su kitais jau baigiančiais safarius. Bet žinių kas mus pasiima ir kada nėra. Atsikeliam ryte, pavalgom pusryčius, visi jau sėda į mašinas mes vis dar laukiam, imam klausinėti, kažkas kažkam skambina ir ant tų minučių, galų gale Travel Africa džipas įrieda į kiemą. Vuolia, safari prasideda.
Riedam per Afrikos kaimus, kol pasiekiam, Ngorogoro vulkano kraterio parką. Gidas pasveikina:
– Nuo čia kelias baigiasi ir prasideda nemokamas African massage.
Džiunglių vaizdų apsuptyje, duobėtu, žvyrkeliu raitom siauru keliuku aukštyn. Pasiekę aukščiausią vietą leidžiamės per konservacinę masajų genčių teritoriją. Aš kažkaip maniau, kad tie kaimai bus labiau skirti turistam, na, kažkoks sukurtas vietinis rumšiškių muziejus, bet ne. Šiaudinių namelių grupelės išsibarsčiusios po dykumą, maži vaikai (kurių aš vienų dar net nepaleisčiau į lauką) apsisiautę spalvotais audeklais ir ginkluoti lazdomis gano bandas avių, vyresni karves. Pamatę automobilį arba mojuoja, arba bėga rodydami, kad duokit maisto.
Spalvotais drabužiais ir iš tolo blizgančiais papuošalais pasipuošusios masajų moterys nedidelių medžių pavėsyje pardavinėja medų, buriuojasi arba tiesiog gano gyvulius, dar nešioklėse nešdamos ir kūdikius. Ko jau ko masajams vaikų netrūksta, nes tai vienintelė gentis, kurioje galima turėti daug žmonų, ir dar daugiau vaikų. Gidas sakė, kad egzistuoja vienas masajas turintis 128 vaikų. Neblogas produktyvumas…
Pirmas sustojimas vidury dulkėtos savanos aplankyti vietinius nykštukus. Ir… iš kažką kalbančių šefo ir vairuotojų suprantam kažkas ne taip, klausiam, atsakymas – užstrigo trečia pavara. Bet traktoriukui pajudėti tas netrukdo, tik dabar jau darosi baisu sutikti ilgesnę įkalnę. Šiek tiek pavažiuojam masažiniu keliu, kažkoks garsas ir lėtėjam. Stojam žvyre su nuleista padanga. Lipam lauk, ir dulkių debesyje laukiam padangos pakeitimo. Man visą laiką jau skamba ausyse Shakiros waka waka dainos „Cause this is Africa“. Kad būtų linksmiau, dar aš prieš pat išlipant išsinarinu ranką, kurios nepavyksta atstatyti rekordiškai ilgą laiką. Bet padangų turim net dvi atsargines (trai ne toks ir retas įvykis), tai viskas įvyksta pakankamai operatyviai. Dar po valandos gero masažo ir dulkių kaukių vuolia – įvažiaviavimo vartai Welcome to Serengeti. Rimtas patikros punktas, lyg kad kirstum kitą šalį. Čia mes turim vėlyvus pietus, o vairuotojas ardosi pavarų dėžę. Vakaras artėja, mašinų vis mažiau, liekam tik mes ir patikros punkto darbuotojai.
Beveik besileidžiant saulei, gera žinia dėžė sutvarkyta, skubiai šokam į mašiną: Serengeti aš ateinu!
Saulei besileidžiant į paskutinį debesį, mes leidžiamės nuo kalnelio, kur tolumoje bekraštės savanos, pavieniai medeliai, ko ne kaip statulos prie kelio išsirikiavę drambliai (galvoju, geriau nei LRT savaitgaliais rodo). Išlindę per atvirą stogą ir pasileidę ausinėse Circle of life vaizdas ir jausmas griebia už širdies, noris nubraukti ašara.
Pravažiuojam grifų šeimyna, didelių liūtų šešėlius tolumoje ir maždaug už 15 min jau tamsoje suprantam, kad neturim šviesų. Stojam. Vairuotojas vėl ieško problemos, šefas nervingai šviečia žibintuvėliu tai po kapotu, tai aplink mašiną ieškodamas akių. Ir… atsiprašau, bet nu tikrai man reikia pas nykštukus.
Iš pradžių sako tikrai ne. Sakau, nelabai turim daug opcijų. Sako ok, turi būti greta ir greita, Simas šviečia aplink ieškodamas akių. Taip pirmoji taisyklė tamsoje niekada nelipti iš mašinos vidury parko vos per pirmą valandą jau pažeista. Galiausiai sustoja džipas susitvarkom šviesas (sąlyginai) ir baigiam dar 1,5 afrikietiško masažo procedūrą ir pasiekiam stovyklavietę. Tamsoje sutinkam jau iš vandens išlipusius begemotus, hienas ir begales gazelių. Kempingą pasiekiam aklinoje tamsoje.
Vos viena gyva lempelė blinkčioja virtuvės pastate. Šalia jų vietinių prižiūrėtojų laužas, sako “čia apsaugai”. Mūsų gidas paėmęs už rankų nuveda prie mažytės tamsios palapinės, kur guli du čiužinukai ir pajaukti miegmaišiai:
– Čia jūsų, be šviesos niekur neikit, jei eisit i wc niekada nepalikt atidarytų durų (nei įeinant, nei išeinant).
Okey. Aš lieku apgraibomis ieškoti rūbų, Simas eina patikrinti wc, kuris na gal už 30 metrų. Staiga pasigirsta duslus žemas riaumojimas. Kuris garsėja aš sustingus, nes nuuuu čia už 10 metrų. Jau matau tą vaizdą, kaip Simą nuneša liūtas. Iškišu galvą dairaus, kad jei Simas eis lauk spėčiau sušukti. Aklina tamsa, o garsas ne vaikiškas… tuoj į artimą atsiliepia ir kitas riaumojimas iš kitos pusės. Staiga nutyla, pašūkauju Simui. Simas grįžta, toliau jau viena niekur neinu. Einam prie laužo pasiklausom neįtikėtinų istorijų iš vietinio kempingo prižiūrėtojo. Kokių? Pvz. kai liūtai norėjo sumedžioti drambliuką, dėl ko dramblės pasiuto, ir norėjo sutrypti liūtukus. Ir visas tas gaudynių žaidimas vyko kur? Stovyklavietėje. Kada? Esant turistam. Bet sako nuo dramblių rėkimo ir garsų visos palapinės buvo pakeltos pusės sekundės bėgyje. Ai… dar trumpas instruktažas, jei norit kur eiti atsitraukiat palapinę ir perimetru apšviečiat teritoriją, jei pamatot raudonas akis, užsitraukiat ir einat miegoti toliau. Jei ne, galit eiti. Ir sako, nebijokit jei riaumoja vadinasi jie nemedžioja, bendrauja, kai medžios nieko negirdėsit. Na, puiku, paguodė. Nebijokit, sako, čia dar ne arti, kai būna arti tai palapinė ir žemė dreba – pajusit. Ir tada šauna į galvą, kad mano visi pokštai apie liūtus, nebeatrodo tokie juokingi…
Pavalgom vėlyvą, bet aukščiausio lygio kulinarinę vakarienę ir einam miegoti (sąlyginai). Visą naktį riaumojimai tai artėja, tai tolsta, tai vienas tai penketas. Kol paryčiais pasigirsta klaikus žviegimas/bliovimas, tada jis dingsta, ir girdisi liūtų duslus kvėpavimas. Vėliau gal hienos. Ir nuo to laiko riaumojimai baigiasi. Užmiegu. Kitą rytą išlendu ir už kokių 300 metrų matau iškritusią liūtų porą po medžiu, atrodo pavalgiusi ir laiminga.
Prie wc sutinku babuiną, prie prausyklos man iki pažastų siekiantį manęs nesibaidantį paukštį, po kiemą blaškosi gazelės. Pavalgom restoraninius pusryčius ir šokam į mašiną game drive’ui.
Pagaliau, atrodo, gamta bando kompensuoti vakarykštes nesėkmes. Kur bepasisuksi visur žvėrys ir bandomis. Kažkur pakeliui prilekia nauja pakaitinė mašina ir netyčiomis prasivažinėjam ko ne iki vakaro, vis prisimindami, vis vėl pamiršdami pietus. Atrodo neįmanoma parvažiuoti į kempingą. Tai 500 zebrų susirinkę aplink begemotų baseiną bando atsigerti, o jam sujudėjus lekia kaip pasiutę, tai drambliai susitinka su krokodilu ir tai liūtų vaikų darželis iškritęs po medžiais miega.
Beje, tą dieną turėjau pačią artimiausią akistatą su liūtų. Maksimaliai mano atidarytas langas užstrigo. Nors prie liūtų poros tuo metu buvo gal trys mašinos, bet tik pamatę mūsų jie tiesiu taikymu atėjo pas mus. Liūtė palindo tiesiai po mašina šešėlio ieškodama, liūtas ėmė trintis. Ties kur? Ties plačiai atidarytu langu. Nuo jo galvos iki to lango per kurį, jis lengvai įtilptų 10 cm (gal). Aš kyštelėjau nosį pažiūrėti ir liūtas pakėlė akis į mane (nes pastebi tik judesius). Tai lėtais judesiais atsitraukiau, ir jau stebėjau tik nuo priešingos pusės, nes jauku nebuvo.
Bendrai diena buvo superinė, o grįžus į stovyklavietę atvyko dar vienas automobilis ir atsirado daugiau žmonių. Kai atrodė, kad visi nuotykiai baigėsi ir socialinių tinklų pagalba informuoti visuomenę, kad liūtai manęs nesuvalgė, išėjau ieškoti interneto. Pastarąjį randu tarp virtuvėlės ir parkingo (tarp jų gal 30 metrų atstumas). Trunku ilgokai, internetas ne puikus, uploading…. sukasi… Pagaliau grįžtu į virtuvėlę. Už 10 min užsuka vietiniai, sako atsargiai jūsų kempinge liūtai slampinėja, vieną sutikom grynai parkinge stovėjo. Fainiai galvoju, kažin kas jį ten pritraukė. Tačiau tą naktį kažkaip riaumojimai baigėsi. Ta proga ryte atsibudom ir mus jau iš vienos pusės ėmė supti buivolų banda. Stovim žiūrim vieni į kitus. Jie tarsi svarsto trumpinti kelią per stovyklavietę ar eiti toliau. Apsisuka. Mes vėl išvykstam į game drive. Kalbam, kad po vakarykštės dienos bus sunku nustebinti. Bet netikėtai sutinkam tris gepardus. Kiek pasisukinėję aplink, jaunuoliai įsitaiso mašinos šešėlyje.
Mama šoka ant mašinos, o mes nuo atviro stogo susmunkam į savo vietas, tylim, laukiam kol atvirame stoge išlys nosytė. Bet vairuotojas bijodamas gauti baudą užveda variklį ir pabaido gepardę. Ech, o galėjo būti epinis filmukas instagramui.
Taip užbaigindėmai epinius nuotykius, trečią dieną pradedam judėti iš Serengenčio masažiniu keliu, kol ausinėse plyšauja Toto Africa ir liūto karaliaus dainos.
Vakare pasiekiam Ngorogoro kraterio kraštinę 2300 aukštyje. Vėl prie restoraninės vakarienės sutinkam kitus ir dalinamės istorijomis.Einam praustis, su NET ne šaltu vandeniu ir pilnas kempingas prisipildo zebrų.
Naktį miegu ir girdžiu kaip prie galvos zebras rupšnoja ir žiaumoja žolę. Ryte kol valaus dantis matau kaip per kempingą tarp palapinių pirmyn atgal marširuoja gazelės, antilopės, žirafos, mano dydžio paukščiai. Tą dieną leidžiamės į Ngorogoro kraterį, kuriame susirinkę gyvūnai dėl unikalios susiformavusios sistemos nusprendė pasilikti, todėl iš čia neišmigruoja. Kraštovaizdis dar įspūdingesnis nei Serengetyje, o gyvūnų gausa taip pat vis dar verčia stebėtis.
Čia sutinkam dar nesutiktus raganosius, stebim kaip hienos taršo begemotą, flamingus, servalus ir kt. Sustojam pietauti, vėliau paaiškėja, kad pietų vietoje kol kita grupė pietavo pasirodė liūtai tai piknikėlis greitai baigės, kai visi buvo sustumti į mašiną sekundžių greičiu (na, bent šitame nuotykyje nesudalyvavom). Ir grıžtam į bananų miestelį, kur turėjęs būti karštas dušas vėl yra šaltas, bet po 6 dienų tai jau kaip ir priimtina norma.
Paskutinę dieną mes persėdam į kitos grupės mašiną ir lekiam į Tarangire parką, kuris žymus drambliais ir baobabais. Diena labai karšta, kartais atrodo, kad esam absoliučiai vieni, nes nesutinkam nė vieno automobilio. Žiūrim po baobabu stovi gražus milžiniškas dramblys. Mes geru atstumu stabtelime ir jis atsisuka į mus, galvoju puiki nuotrauka bus, bet neapleidžia jausmas, kad mes nepatinkam. Dramblys spokso, pradeda sysioti ir gidas kaip tarp kitko sako, nelabai čia geras ženklas.. Purtydamas ausis ir makaluodamas straubliu juda link mūsų. Mes pajudam šiek tiek į priekį palikdami jį už mašinos gal 10 metrų atstumu ir sustojam. Aš kaip tarp kitko sakau, „o tai gal jau važiuojam, kad čia jam nepatinka“. Jis pakreipęs galvą žiūri į mus ir ima vėl sysioti.. su itale atsiusukusios jau garsiau vienbalsiu vairuotojui, „o tai gal jau…?“ Ir kai atsisuku atgal į dramblį, kyla dulkių debesis ir jis pradeda į mus bėgti gidas spaudžia gazą ir jau priartėjęs grėsmingai dramblys ima tolti. Klausiu gido kaip dažnai jam tai nutinka, oj sako, dažnai, apgadino jau man ne vieną mašiną yra apvertęs (galvoju, nepasimokom , ne?).Ką tik įsigijau naują neturėtą baimę.
Pavažiavę gal 20 minučių pamatom pilna medį mielų babuinų ir pradedam juos stebėti. Kažkaip ilgai užsivėpsom, mašinos variklis išjungtas. Reikia užsikurti. Tyla. Gidas juokiasi sako, nu tai teks stumtelti truputį. Stumiam mašiną, tik šį kartą babuinai žiūri į mus. Žodžiu, lygiosios vieni kitiems padarėm pramogų.
Aš stumiu kaip už tėvyne, nes tas bėgančio į mašiną dramblio vaizdas neiškrenta iš galvos. Pats Tarangire parkas labai gražus, bet labai karštas įsidienojus jau atrodo, kad smegenys verda, zebrai, gnu nebedžiugina, drambliai nors visi likę draugiški, bet jau man kelia įtarimų. Bet čia randam nusikaltimo vietą, vieną papjautą antilopę ir kitos antilopės kojytes pasimėčiusias atskirai, ir gal kokias 7 liūtes iškritusias po skirtingai krūmais. Viena dar gi su kruvina letenėle, akivaizdu, kad ne pati į pirštą įsidūrė.
Pastebėjeę dramblių šeimos maudynes ir purvo vonias, užbaiginėjam savo safarį ir jau kelią atgal praktiškai visi iškrentam.
Bendrai, visa gyvenimą galvojau, kad tie LRT savaitgalio rytų dokumentikų vaizdai yra kažkokiems mokslininkams, na, tikrai ne paprastiems mirtingiesiems. Bet pasirodo ne. Galima susimokėti, pasimasažuoti keletą valandų dulkėse ir viska stebi gyvai: hienos taršančios begemotą, ant straubliukų sau lipantys ir krintantys maži drambliukai, zebrus su kruvinais užpakaliais ir liūtų letenų žymėm, kaip išprotėję šoliuojantys gnu ir zebrai skuodžiantys nuo uodegą pajudinusio begemoto, ar hienos mažylio pametusio mamą.
Mums nutiko visko šioje kelionėje ir visi geriausi ir blogiausi galimi pavyzdžiai, bet visumoje, tai buvo vieni geriausių išleistų pinigų, o šiandien vis dar nepalieka mintis “o ar tikrai negalima išsikraustyti visam laikui į palapinę Serengetyje”. Bet praeis, nes naujos istorijos laukia.
Visiems paskaičiusiems iki galo, mažai automobilių, mažai žmonių, beveik privatūs kempingai ir daug besiburiuojančių žvėrių, sako geriausiai sukrenta ne sezono metu. Tai tik šį laiką ir rekomenduočiau.
