Labiausiai vėluojantis įrašas, kuriam reikėjo laiko susigulėti. Kadangi savo blogą pildome jau apie keturis metus, nuo kelionės iš Lietuvos pradžios, darbo skęstančiame laive iki savo jachtos įsigijimo ir nuotykių su ja, tai būtų labai neteisinga praleisti vieną svarbesnių gyvenimo pokyčių – atsisveikinimą su mūsų namais Windarella.
Kad Windarellą nusprendėme parduoti pranešėme jau senokai, tačiau su tuo pardavimu labai neskubėjome. Skelbimas buvo, o mes lygiagrečiai kūrėme savo planus, jachtos tobulinimo darbus ir keliones. Po paskutinio sezono, jachtoje buvo numatytas furlingo (susukančio priekinę burę genują keitimas), seacock‘ų (povandeninių korpuso angų) keitimas, ir elektros su akumuliatoriais sistemos keitimas. Toks minimalus darbų sąrašas buvo numatytas artėjančiam pavasariui ir kelionei atgal į Italijos krantus, (kodėl norėjosi pasukti iš Graikijos įrašas čia).
Metai atgal turėtas brokeris nuvylė, ne tik tuo, kad jautėsi, kad nieko nedaro, bet tuo, kad vėliau sužinojome, kad žmonėms, kurie domėjosi konkrečiai mūsų jachta, buvo pasakyta, kad jos nebėra ir ji parduota. Kodėl? Net neįsivaizduoju…
Taigi po paskutinės vasaros iš draugų, gavom pasiūlymą Ionion marinoje susitarti su šiuo brokeriu. Susitikom su juo gal trys valandos iki skrydžio į Lietuvą, paskubom aptarėm svarbiausius momentus ir išskridom. Vėliau bendravimas buvo gana sudėtingas, mėgsta pradingti, skambinam, negali kalbėti, ne visada atskambina, kažkas žinom, kad apžiūri laivą, bet dažnai jokių žinių nesulaukiam, kuo baigėsi apžiūra ar kilo klausimų ir pan. Jau svarstėm nutraukti su juo susitarimą, nes tas lietuviškas nepasitikėjimas ir jausmas, kad kažkas gali eiti į tavo namus nelabai patiko, bet vieną dieną atsirado susidomėjęs žmogus iš Naujosios Zelandijos.
Daugybė nepakartojamų akimirkų, istorijų if užmegztų draugysčių.
Kadangi viskas vyko per brokerį, su naujuoju savininku apskritai neteko kalbėti, tik sužinojom, kad rimtai domisi, ir galiausiai pirmąją ruzijos didelio masto įsiveržimo į Ukrainą dieną iš ryto gavom žinutę, kad žmogus perka ir jau net pervedė depozitą. Dėl pastarųjų aplinkybių buvo apskritai šokas, o čia dar ir namus parduoti? Keliom minutėm abu susimąstėm „ar tikrai, dabar geriausias metas?“. Bet tokie jau mes svajokliai, kad dažnai tokius sudėtingesnius sprendimus priimam pasiduodami gyvenimo tėkmei. „na, jei pirkėjas atsirado pirmą karo dieną, vadinas taip turi būti“. Taip, pasitarėm, kad keisti sutapimai ir sprendimas buvo priimtas – Windarella iškeliauja į Naujają Zelandiją. Širdis džiaugėsi, nes atrodė, kad tai bent pakeliaus mažulė. Tiesa, mes savo galvom net nepagalvojom paklausti, kaip čia iš taip toli, nes galvojom, turbūt kaip ir mes: buriuos lėtai, keliaus, pakeliui tobulinsis jachtą, ruošis vandenynų kirtimams…
Ji tikrai sukurta rimtiems plaukimams, išbandėm
Visus reikalus tvarkė brokeris, mes keletą kartų pasiūlėm savo kontaktus ir pagalbą naujajam savininkui, nes na… visi užrašai panelėje lietuviški, visi paturbinimai padaryti su tam tikra idėja, visų numatytų atnaujinimo darbų geriausios kainos ir pasiūlymai jau surinkti. Bet kaip jis sakė, „..perduosiu…“. Dienos ėjo, pirkimas baigėsi sėkmingai ir mes daugiau nieko, apie nieką negirdėjom ir jokių klausimų neuslaukėm. Kol vieną gražią dieną, po dviejų savaičių draugas atsiunčia nuotrauka su mūsų Windarella ir prierašu ,,Missing“. Pirma mintis, piktas pokštas, arba kažkas pasisavino nuotraukas, skaitau aprašymą, tai kad ne. ,,Windarella išvyko iš Graikijos, dingo prie Italijos krantų (vakarykštė data)…“ Nueina šaltas prakaitas, paduodu telefoną su nuotrauka Simui. Skambinam brokeriui. Pirmą kartą šis pakelia ragelį (net po darbo valandų) ir giliai atsidūsta, „taip…tai tiesa“ iš karto puola raminti, kad laivui prentenzijų nėra, kažkas įvyko su įgula. Nuo čia istorija skirsis į keletą skirtingų dalių, nes mes nė vienoje tiesiogiai nedalyvavome ir pateikti vieną versiją būtų neteisinga.
Toks skelbimas įkrito į mesindžerį
Taigi brokeris pasakoja, kad naujasis savininkas atvykti negalėjo todėl atsiuntė 4 žmonių įgulą. Kapitonas su draugu ir du vaikinai besirenkantys jūrmyles. Kaip brokeris sakė jam sukėlė keletas įtarimų, nes iš 4 Naująją Zelandiją ketinančių pasiekti žmonių, vienintelis kapitonas neatrodė kaip pirmą kartą esantis laive, nors pasiruošimas buvo ir visiškai paviršutiniškas. Labiausiai jį nustebino, tai kad prieš atsišvartuojant (Graikijoje) paklausus, kur sekanti stotelė numatyta, jie atsakė Lanzerotė (Tai čia Kanarai). Na, tai čia taip nestabdant, sakykim pusantro mėnesiuko kelio. Brokerio dar pasiteiraujam kas per tas dvi savaites buvo atnaujinta laive – atsakymas perdažytas kylis…
Okei… bet kas mes tokie kad kvesčionuotumėm patyrusius kapitonus? Simas gauna pirmą naujo savininko žinutę, su atsiprašymu, kad pametė laivą ir paaiškinimu, kad viskas gerai ir ji jau partempta uostelyje ir jis skuba jos apžiūrėti.
Dar po kelių savaičių, tas pats draugas atsiunčia skelbimą su klausimu, „tai gal jau pirksit“ suprantu net neatsidarius, kad ten mūsų Windarella. Atsidarau nuotraukas kaina –10 000 eurų (atsegus inkarus, AIS ir kitus patobulinimus, ta suma tiesiog visai lengvai atsipirktų), tai gal tikrai verta pirkti? Žiūrim nuotraukas ir matom kad interjere, kur būta vientisos medžio plokštės viskas skilę pusiau, vadinas akivaizdu gautas smūgis nevaikiškas, nes korpusas jos, dar iš tų senųjų tankų kartos sunkiai pramušamas. Bet viešai paskelbtas skelbimas, nesunkiai leidžia surasti naująjį savininką ir įkišti nosį į jo profilį, kur pateikiama jo oficiali ašarų pilna versija:
Naujasis savininkas teigia, kad pardavė namus, sudėjo visas gyvenimo santaupas, kad jis, jo žmona ir mergaitės turėtų namus keliauti po pasaulį. Tada labai paini istorija, bet pabandysiu parašyti sutrumpintą versiją iš jo posto. Jį visiškai apgavo kapitonas pagrąžindamas savo CV. Kol savininkas su šeimyna “išskubėjo laukti parplaukiančių namų” (skubėjo laukti laivo, kuris geriausiu atveju galėtų pasiekti juos po pusės metų???), kapitonas su savo įgula išplaukė net neužsipylę kuro, nors jis primygtinai rekomendavo užsipilti (primenu planas iš Graikijos į Lanzerotę).
Prie Italijos užklupus audrai, kapitonas puolė į paniką ir nieko nebedarė. Valdymo ėmėsi vaikinukai berenkantys jūrmyles. Baigėsi kuras, nebeveikė variklis, kadangi nebuvo saulės, tai nei saulė, nei variklis negalėjo pakrauti baterijų dėl, to jie gavo atjungti visas priemones įskaitant AIS, VHF ir, žinoma, autopilotą, jau nekalbant, kad net vandens pompos neveikė ir nebuvo įmanoma naudotis gėlu vandeniu. Todėl kapitonas iškvietė pakrančių apsaugą ir su draugu išlipo. O vaikinukai renkantys jūrmyles nusprendė gelbėti laivą ir daplukdyti iki jiems vieniems patiems tik žinomos vietos.
Pasikankinę dar vieną naktį be jokios energijos (vadinas be navigacinių šviesų, vandens pompų, navigacijos ir be normalių burių), priartėjus prie Sicilijos krantų nebeliko ką daryti, kaip tik kviestis pakrančių apsaugą ir gelbėtis patiems. Taigi jie išlipo, o Windarella baigė ant uolų, nuo kurių vėliau nuvilko žvejai. Dar įraše daug pykčio kapitono atžvilgiu, kaip jis juos apgavo, sunaikino jų turtą ir panašių ašarų, draugai skatina nenuleisti ranku, nes „kas nenužudo padaro stipresniu/ tu gali tai ištverti/kokia nesėkmė,kokia apgavystė“. Mums iš to įrašo kilo daugiau klausimų nei atsakymų… ir tikrai niekam šitoje vietoje nekyla klausimų dėl priimtų sprendimų?
Ir paskutinės istorijos puzlės dalys, kurias naujasis savininkas papasakojo Simui. Naujasis kapitonas buvo kaip ir savininkas taip pat zelandietis. Jį jam pasiūlė draugai Facebook‘e (?). Jis jam parašė, pasidarė online pokalbį, pasitarė, jis papasakojo gražių istorijų apie savo patirtį, atsiuntė gražų CV. Tačiau bėda, tuo metu jis buvo Panamoje ir labai norėjo grįžti į Naująją Zelandiją, bet dėl Covid apibojimų parskristi buvo neįmanoma ir vienintelis kelias tai padaryti – buvo jūros kelias. Todėl kapitonas sutiko „parvaryti laivą“ (win win). Nežinom ar buvo sutartas koks mokestis, tačiau sakė, kad jis apmokėjo visus naujojo kapitono skrydžius, viešbučius ir maitinimą iki laivo. Į pagalbą kapitonas pasiėmė draugą ir dar du pakeleivius sutiktus iš vis nežinia kur. Toliau įvyko visa paini jos versija (aprašytajau minėtame įraše). O dabar pačios neįtikinėčiausios istorijos dalys: klausiame, tai per kiek laiko jis tau pažadėjo atvaryti laivą?
Kad būtų aiškiau ne buriuotojams, kalbam apie tiesioginio tokio maršruto greitį, be didelių sustojimų ir turistavimų. Graikija – Kanarai 1 mėnuo, Kanarai-Panama 1 mėnuo, Panama – Naujoji Zelandija 2 mėnesiai. Ir mes čia kalbame apie tai, kad oras nuolatos palankus ir geras, sustojimas tik užsipirkimui ir nuolat plaukiam be problemų. Dar įdomesnis dalykas, kad jie Atlantą žadėjo kirsti balandžio – gegužės mėnesiais, tai yra priešingu sezonu. Ta prasme, visi buriuotojai žino, o ne buriuotojams googlas rašo, kokiais mėnesiais, kokiu metų laiku yra kertami vandenynai, nes prieš vėją vandenyne nepaplauksi ir tai yra lygiai priešingas laikas, nei tai yra daroma.
Kapitono atsakymas, savininkui – 3,5 – 4 mėnesiai. Visi supranta, kad buriavime tai yra neįmanoma nes suskaičiuotas laikas jau yra ilgesnis ir net neadaptuojant, to, kad Windarella ganėtinai lėtas kruizinis laivas, o ką jau kalbėti kad, tenka sustoti laukti oro savaitę ir net dvi, o kai kuriuose vietose tenka išklysti iš kelio, kad pasidaryti tinkama proviziją, nes ne visur Europa ir ne viskas veikia pagal jūsų norus. Kai patikrinus Google matai, kad skaičiukai nesutampa yra gana rimta raudona vėliava.
Tada antras svarbiausias klausimas, apie kurį pagalvojome ir mes ir jūs… desertui „O kaip draudimas?“ Kadangi, savininkas nepateikė kapitono duomenų draudimui (o draudžiamas yra kapitonas laive), jei būtų padavę, greičiausiai būtų patikrinę ir atmetę, tai gavosi, kad Windarella beveik aplink pasaulį išsiruošė visiškai be draudimo. Tad vos trečią dieną nuo išplaukimo pamestas ir sudaužytas laivas, su visais nutempimais, iškėlimais ir marinos mokesčiais nugulė ant savininko pečių.
Ši istorija negalėjo turėti geros baigties dėl labai elementarių dalykų. Keičiami dalykai ir sistemos (naujas furlingas ir akumuliatoriai) buvo nurodyti net skelbime, bet jie nebuvo, keisti. Su tokia Genują kokia turėjom mes, kalbėjom, kad po viduržemį plūduriuoti „nu dar sezoną ištempsim“ bet kažkur toliau – BŪTINA keisti ir tą būtų pamatęs, bet kuris ją pačiupinėjęs, ji keista nebuvo. Iš vienos jų darytos nuotraukos akivaizdžiai matyti, kad į pagrindinę burę grotą “pervarytojai” net nesusidėjo lačių, dėl ko ši burė galėjo netekti pusę savo pajėgumo, plaukti į vėją. Žmonės išplaukė iš Graikijos link Lanzerotės, nepasipildę kuro atsargų, su gerokai senstelėjusia genuja, sunkiai valdomu furlingu, su būtinu keisti powerbank‘u (vieno akumuliatoriaus net nebuvo), be navigacijos (nes nu mūsiškė išvažiavo su mumis), neesam tikri ar tikrai sugebėjo susijungti visas sistemas, nes mūsų nieko nepaklausė, nors pagalbą siūlėm. BE DRAUDIMO su Facebook‘e rastu kapitonu, per trumpesnį nei įmanoma laiką, priešingą buriavimo ir vandenynų kirtimui sezonu. Ši istorija negalėjo turėti geros pabaigos, džiaugiamės vieninteliu dalyku, kad viso to jie neaplaistė žmonių krauju ir kūnais.
Simboliška, bet atsisveikinant su Windarella pakartosiu viena dažniausių mūsų blogo frazių: Ne visiems reikia buriuoti, oj ne visiems, kai kurių žmonių net prie vandens geriau neprileisti.
Ir pabaigai, kas ištvėrėte iki galo desertas. Nei kelių savaičių nepraėjus nuo laivo dingimo, kapitonas kurį nuo denio nukėlė pakrančių apsauga įgavo „pabėgėlio statusą“, kreipėsi į Naujosios Zelandijos ambasadą Italijoje ir jam buvo nupirkti bilietai namo ir tuo metu kai viskas iškilo į viešumą šis jau ramiai vaikštinėjo savo žemėje
Moralas kai turi svajonę, visi keliai pateisinami.
O ką mes? Na, mums aišku, kad skaudėjo širdį, tiek glostyta, mylėta, čiupinėta ir tobulinta pateko į tokią neįtikėtino kvailumo istoriją. Ta savaitė buvo tikrai kaip skuduru per veidą trenkta. Jausmas toks, kaip kad pastatytum namą rankomis, o naujas savininkas jį sudegintų, kaip perduotum šunį į geras rankas ir jį prie medžio nušautų. Teisės piktintis neturi, bet širdyje kažkas prišiko. Aišku, viskas jau seniai praėjo, istorija verta filmo, teisybės akivaizdu nesužinosim.
Gyvenimas ant inkaro šiai dienai sustojo
Mes turim nuostabių atsiminimų su Windarella, dabar ji vėl nupirkta iš naujo ir bus prikelta naujam gyvenimui, net neabejojam. Windarella buvo mūsų sukurtas blog‘as kuriuo ir perkrištijom jachtą, todėl mes tęsim savo keliones ir nuotykius bloge ir šis vardas toliau sklęs per gyvenimą, o jachtai kurią taip saugojom ir mylėjom, o ji taip saugojo mus, visada bus paliktas kampelis širdyje.
Gero tau kelio paukšteli ir greit saugiai grįžk ant vandens.
