CIAO Sardinija

Na, štai kalendorinė vasara ritasi visai į pabaigą, o mes plūduriuojam Sardinijos pietuose ir laukiam išplaukimo į Siciliją. Tęsiant tradicijas, atsisveikinimui su Sardinija – mūsų nuotykiai, atraradimai ir praradimai joje.

Sveika Italija ir vėl!

Iš Menorkos į Sardiniją atsikošėm praktiškai pasišokinėdami per bangas su pilnai rifuotomis (dėl per didelio vėjo sumažintomis) burėmis. Laukėm tarpo, kada peršokti ir toks nors ne švelniausias, bet vistiek buvo geriausias ką galėjom gauti. Taigi buriuotojai žino, kad tarpas tarp Balerų salų iki Sardinijos, net karščiausią vasarą gali tapti labai nemenku išbandymu. Kodėl? Čia karaliauja Mistralis šiaurės vakarų vėjas, atlekiantis tiesiai iš Biskajos (tai yra kitapus žemyno) lėkdamas per žemyną kalnuose susispaudžiantis ir įgaunantis dar daugiau jėgos. Pavojingas, nes neretai užstiprėja, o Viduržemio jūrą dėl didelių gylių, sustato gana stačias ir pavojingas bangas, ir trunka ne kaip škvalas, o iki keletos parų, kol galutinai išsipučia. Šią vietą kruizeriai ir buriutojai nenorintys “mėsos” žvelgia labai atidžiai ir matydami kad Mistralis kėsinasi ateiti, lieka laukti krante. Na, mes išėjom ant paskutinių Mistralio atodūsiu, tai davė nemažas bangas, bet ir neblogą tempą, todėl kelionė praėjo sklandžiai.

Tiesa, kas buriuoja ir neteko susidurti su Mistraliu ir svarstote, kaip žinoti, tai jį kuo puikiausiai numato prognozės ypač valandų tikslumu pataiko Windy (bet reikia pasirinkti Arome 2km stotelę), be to, pagrindinis rodiklis į ką dar  galima atkreipti dėmesį, kai Biskajoje aukštas slėgis, o ties šiaurine Italija ( maždaug Genuja) susidaro žemas, tuomet ilgai neužtrukęs atidunda ir Mistralis. Beje, įdomumo dėlei mėnesyje jis sau pasiima apie 10 dienų, taip kad reiškinys ne retas. Na, o toliau apie mus…

Taigi atplaukę sklandžiai, ryte jau švartavomės Stintino uostelyje. Miestelis mažytis, uostelis taip pat nedidelis dušai ir tualetai tokie itališkai sukaltų vienadienių namelių pavidale, kaina nakčiai 65 eurai. Nieko labai ypatinga miestelyje, bet labai geri Spritzai, iš uostelio galima nusigabenti į jų nacionalinį parką Asinarą, tačiau patiems negalima, reikia plaukti jų laiveliais ir mokėti pinigus, parkas  saugomas yra asiliukų (bet iš toli atrodo gana išdegęs ir uolėtas). Dar vienas lankytinas objektas Stintino paplūdymys, save nominuoja vienu gražiausių pležų pasaulyje. Nemeluosim leidžiantis nuo kalno (mašina), spalva maloniai stebina, bet… Žmonių kiekis stulbinantis labiau… O gal mes jau atpratę nuo tokios sūrios prakaituotos mišrainės… Na, kad jau atvažiavom, pasimaudėm, bet ar daugiau vyktumėme ten nežinau… Kas liečia laivelius, atplaukti su savu taip pat draudžiama, yra tik keletas bojų, už kurias reikia mokėti ir žinoma jos užsakytos visai vasarai į priekį.

Nemeluosim, vandens spalva tikrai įspūdinga…kaip ir žmonių skaičius

Tiesa, kas nustebino, ilgą laiką prabuvus Ispanijoje ir atvykus pas tuos “nevalas” italus, pasirodo, kad čia labai tvarkinga ir gražu, o šiukšlių rūšiavimo politika tokia griežta, kad tenka stovėti ir perrūšiuoti saviškes, aplodismentai Sardinijai.

Taigi čia ilgiau neužsibūnam ir nulinguojam į Castelsardo mariną. Sezono metu kaina apie 60 eurų. Marina pritaikyta Mistraliui net keletas molų. Nors pati marina miestelio pakraštyje, bet nesudėtingai pasiekiama.

Castelsardo vienas iš must do

Vėliau sužinome, kad tai vienas autentiškiausių ir lankyčiausių miestelių Sardinijoje. Ir yra dėl ko, nedidelis, spalvotas, itališkai triukšmingas su panini kvapais, bet gražiausia dalis kalno viršuje, pilies įtvirtinimų apsuptas senamiestis. Čia valgėm ypatingus ledus ir pabuvojome vyno degustacijoje. Visiškai netikėtai papuolėm į miestelio metų įvykį, bet įspūdį padarė tikrai ne vyno staleliai, o jų turbūt reikėtų pavadinti  “piemenų pasirodymai”. Vyrai apsirengę iš varpelių sukurtais kostiumais šokantys vienu ritmu. Senamiesčio siaurų akmens gatvelių apsuptyje, garsas buvo kurtinantis ir einantis šiurpais per kūną. Į Castelsardo dar užsukome keletą kartų ir nepraleidome tikrų itališkų panini. Dydis, nejuokingas, šviežūs traškantys, mmm…

Šiek tiek už Castelsardo, nuostabi milžiniška lagūna kaitavimui, pasimatavom, pasižiūrėjom, bet neišbandėm, nes norus nuplovė viską skandinantis lietus. Na, ką laikas judėti pirmyn.

Šią lagūną parekomendavo draugai, taip džiaugėmės, kaip bus smagu kaituoti.. deja lietus turėjo kitų planų

Vyraujanti šiaurės vakarų vėjo kryptis saugiomis inkaravietėmis šiaurinėje dalyje nedžiugina, todėl vienu ypu nuplaukėm solidų atstumą iki Porto Pollo. Ir čia supratome, kad Sardinija mums labai patinka. Inkaravietė milžiniška. Vanduo neskaidrus, bet saugiai palikus laivą šalia galima kaituoti, o dienos brizas kiekvieną dieną mielai šokteli iki 20 mazgų.

Pakeliui nauji atradimai… Trečią ratą sukam klausdami jo ar nereikia pavežti ar padėti…

Žodžiu, kaitavimą atidėsim nes, laukia žymusis Maddalena archipelagas, kurio ištyrimui išsipirkome savaitei leidimą kainavusį 100 eurų (jei dienai apie 40). Judam į Madaleną, tai darom visiškai instinktyviai, tiesiog žiūrim kur mažiausiai žmonių ir judesio. O žiūrėti yra kur, nes tik išaušus rytui šia kryptim lekia šimtai jachtų ir kateriukų iš skirtingų vietų.

Renkamės, kur būtų kuo mažiau veiksmo

Iš principo gražiausias ir įdomiausias buvęs ryškiai rožinys paplūdimys, jo nebėra… Čia smegenis sprogdinantis faktas, žmonės per 20 metų išnešė VISĄ rožinį smėlį(!?!) maišeliais, stiklinėmis ir kišenėse (wtf)…. Taigi rožinio nelikę net atspalvio, pleže draudžiama net inkaruotis, apie išlipimą nėra net kalbos…

Likęs archipelagas įdomus savo gausybę salelių ir viduryje kelio kyšančių (uolelių) buriuoti reikia gana budriai ir atidžiai, labai žydro vandens ir jokio skirtumo kur sustosite visur panašiai. Bet paburiuoti salyne visai smagu.

Populiaresnės vieos kimšte prikimštos laivelių

Beje, visiškai nepristatoma, nerekomenduojama ir niekur neminama  (todėl ir pasukom link ten) buvo Caprera saloje kampelis Punta Rosa. Gal vanduo nėra toka žydras, nes dugne žolės, bet galima išsilaipinti visiškai niekeno nesaugojame, bilieteliais nekontroliuojame sename forte. Tiems kas norėjote išsilaipinti ir patys atrasti yra must do, rekomenduojam.

Desantas išplaukia į fortą

Po vandeniu archipelage labai džiugina klintinių uolų skardžiai, bet gyvybės mažoka.
Kadangi archipelage net ir su leidimais naktį pasilikti draudžiama, vakarais išplaukiam į Sardinijos pakrantes, kur neretai, vandens žydrumas, žalių kalnų fone su saulėlydžiu tikrai nenusileidžia archipelagui.

Kas kartą vis nauja inkaravietė ir visos savaip žavingos

Trijų dienų archipelagui buvo tikrai per akis ir užpūtus palankiam vėjui nusprendėm aplankyti Prancūziją, tai yra Korsikos kampelį. Trumputė valanda, per Bonifacijaus sąsiaurį ir Ciao pakeičiam į Bonjour. Sąsiauryje 20 ir daugiau mazgų yra įprastas dienos reiškinys todėl būkit nusiteikę gerai paburiuoti. Nors Korsikoje tikslas tik Bonifacijus, bet prieš tai stabtelim dar pasimaudyti, nes liepos mėnesį į miestą nėra ko skubėti. Pagaliau pradeda džiuginti šiokia tokia faunos įvairovė.
Apie Bonifacijų kažkoks dejavu lanko nuo istorijos ir geografijos pamokų. Sakė gražu, daug nesidomim leidžiam gyvenimui mus nustebinti… Taigi judam link Bonifacijaus ir gyvenimas mus TIKRAI nustebina, klintinių uolų skardžiai auga ir vis labiau akys plečiasi, kol pagaliau pamatome viršuje pūpsantį įspūdingą miestą.

Ir gyvenimas mus tikrai nustebina

Bonifacio prieigos

Jau nekantraujam apsilankyti… Pasukame link jo, plaukiame milžiniškų klintinių uolų skardžių apsuptyje. Marina brangi gal 100 eurų užteks mums ir bujaus šalia miestelio inkaravietėje už 20. Tik bėda tame, kad entuziazmą šokti tuoj į krantą šiek tiek pritemdo nejuokingas laivelių trafikas. Žodžiu, uolų tarpeklyje eilė iš kokių 5 superjachtų, 4 jachtų ir 20 mažų kateriukų ir valtelių zujančių aplink ir dar pypsėdamas atpupsi didžiulis keltas. Visi per racijas šaukia marinerą, aiškina apie rezervuotas vietas ir laukia jo pagalbos, šis arba nereguoja arba atsako prancūziškai (kad ir ką tai galėtų reikšti), tuomet prisimenam gi rimtai… Čia Prancūzija ir niekas tau angliško žodžio ar pagalbos rankos nebeties.

Pasisukioje trafike nusprendžiam, kad jie neteisūs ir mes prisišvartuoti galim savarankiškai. Inkaravietė kaip ir visas Bonifacijus – apsupta skardžių nuo kurių reikia pasigauti savo galinę ir priekinę virves. Gylis prie uolų mažas, todėl atnešti švartovus išdeleguojam į valtelę įgulos vyrus. Ir staigmenų staigmena, virvės nutrūkusios persipynusios, susipynusios, dingio įgula baigia pertikrinti visas inkaravietės virves, o tos sveikos kaip nėra taip nėra. Jachtos galui surišame savus, kurie pasirodo trumpoki, bet priekinės niekaip nerandame…

Vyrai ieško sveikų virvių

Kol aleliuja pagaliau viena priekinė virvė sveika ir eina ten kur turi eiti. Aš pasikeičiu su vienu iš dingio įgulos, kad padėti susiorientuoti. Visiems tyli panika ir nervas, bet visi dirba ir daro viską be klaidų, merginoms net nė karto nenaudoti mazgai užsiriša iš karto be klaidų. Šiaip ne taip sujungus du ilgiausius savus švartovus pajėgiam pasigauti galą ir paduoti priekinį ir VOILIA, visi šlapi bet laimingi ruošiasi puošiasi į miestą.

Laive šventė – ruošiamės į miestą

Nusiprausę apsirengę kranto rūbus ir net išsitraukę avalyne burzgiam į miestą. Na jo… Miestas gražus ir mes kaip tik puikiai tarp visų ıšsipusčiusių įsipaišom su tais šiukšlių maišais, ačiū dievui, greit randam kur palikti. Judame ant kalno į patį Bonifacio senamiestį. Toks tikras, senas siaurų gatvelių ir laiptelių mišinys su vaizdu už milijoną. Kur pasisuksi net nežinai ar čia bandyti atsiminti ar viską fotografuoti… (o gal mes kranto pasiilgę).

Bonifacio įlanka nuo senamiesčio

Temsta, įtampėlę didina alkis jau reikia sėst valgyti, kažkur ir atsisėdam. Žinoma, ne pigu, bet kažkas naujo… Padavėjai ir personalas angliškai nei bum bum… Pavalgę lėtai žvalgydamiesi slenkam namo. O ryte judam pirmyn.
Nors tada pajudėjom link Castelsardo, tačiau tęsiam kelionę žemyn nuo Porto Pollo link Olbios. Būtent šitas kampas ypatingai dosnus saugiomis inkaravietėmis, taip erdviai ir ramiai Ispanijoje neteko miegoti… Iš principo čia dominuoja, žydras vanduo, uolos ir maži turistiniai miesteliai. Na žinoma, žymusis oligarchų kampelis Porto Cervo, didelio įspūdžio nepadarė, jachtos didelės ir tiek, bet prie Rotondo jau buvo kur kas labiau kur akis paganyti.

O štai ir garsioji, prabangioji YachtA nupaparacinta prie Rotondo

Nenorėdami stumdytis tarp jachtų pajjudam link Olbios inkaraviečių, kur ilsimės ir miegam keletą dienų. Čia povandeninė flora  ir fauna gausėja, bandom medžioti, bet vienas kateris vos mūsų nepervažiuoja, prarėkiu visą balsą visom kalbom ir žvejybos nusprendžiam netesti, darosi šalta. Ir štai tikrindami kaip priaišvartuoti Olbioje staigmena… Atrandame kad kai kurie Sardinijos uosteliai turi nemokamus pantonus apsistojomui vienai ar dviem naktim… Kaip tai įmanoma? Šalia uostelis už 160 eurų, o tu stoji kitoje pusėje sienos ir tai nemokama(!!!) žinoma, vandens, elektros ir saugančios marineros nebus, bet… Kaip tai nerealu!!! Sustoję praktiškai Olbios centre pasidarom proviziją pagaunam naują įgula ir išjudam, nusprendžiam nakties neleisti uostelyje, nes ant inkaro šiek tiek gaiviau nei prie asfalto.

Kažkur žemiau Olbios… vandens spalva nephotoshopinta…

Žemėjant nuo Olbios saugių ir uždarų inkaraviečių mažėja, bet kampų dar galima rasti. Vanduo vis dar neįtikėtinai skaidrus ir žydras, labai malonus maudynėms, bet šios savaitės tikslas Cala Ganone.
Išmiegoje dar vienoje nemokamoje marinoje La Caletta išjudam anksti, kad reikiamu metu būtumėm prie urvų. Visa įlanka aukštos uolos su virš vandeniniais ir povandeninias urvais. Pirmiausia stojam toliau nuo pagrindinio taško, nes urvai vistiek panašūs. Snorkelinam ieškom žuvies, po kol kas jos daugiau nei kitur, bet labai mažos.

Šita vieta jau apsnorkelinta, žuvys mažos. Vandens spalva tikra be fotoshopo

Po pietų judam pagrindinio taško link, kur gausybė kateriukų ir keltukų jau malasi (pasiekti nuo kranto šią vietą sudėtinga). Vakarėja, oras geras, čia ir pasiliksim miegoti. O vakarėjant, saulė leidžiasi, kateriukai išskuba grįžti laiku į nuomos punktus, skėtukai pleže nyksta, kol liekam tik trys jachtos ir visos labai padoriu atstumu. Nuplaukiam į tuos urvus kur norėjom, gerą gabalą iriamės pirmyn, kai kelią pastoja apsauginiai burbulai, šokam iš valtelės ir plaukiam link urvų, kol banga mus išmeta į krantą.

Moterys išsilaipino!

Ir įspūdis LABAI geras, buvo verta kiekvieno yrio, nors deja pritrūko žibintuvėlio, nes urvas kaip siaubo filme ėjo tolyn ir gilyn ilgai…

Jie buvo verti kiekvieno yrio. Ypač smagu, kai nebeliko jokių kitų turistų

Parsikapanojusios įgulos moterys amzonės į laivą, išleidžia vyrus į žuvies medžioklę. Naktį čia ir pasiliekam miegoti su ryškiausiomis ir didžiausiomis žvaigždėmis kurias teko matyti visos kelionės metu. Ryte judam pirmyn, nes skubantys kateriukai ir keltukai su savo banga gali net užsupti.

Pietausim čia.

Viena įgula buvo tikras sėkmės talismanas, kiek lobių pritraukėm…

Nepalankus vėjas nebeleidžia pabaigti kelionės iki Cagliaro sustojam pusiaukėlėje ir apsistoję išmiegoti Santa Maria Naverese sėdam į mašiną. Laiko negausiai vakarėja marinera pasiūlo aplankyti Golgo. Užsiridenam į kalnus, viskas išdegę, uolos skardžiai ir asiliukai. Nesakau, kad tai gražiausia ir įdomiausia vieta kur teko būti, bet po vandens žydrynių, kontrastas neblogas.

Tipinis Sardinietiškas vaizdelis

Pietūs atrodo labai ūkiški, trokštantiems miesto šurmulio ir žavesio čia nebus ką veiktı. Pasimalam beieškodami vietinių vyninkų deja pavėluojam – viskas uždaryta.
Kitą dieną tvarkymosi darbai ir judėjimas pirmyn. Naktį išmiegojus šalia ant inkaro, spaudžiam gazą ir pasiekiam kampinį Villasimius miestelį. Čia vėl kažkoks natūralus parkas ir vėl atrodo tokio žydro vandens dar neteko matyti. Mūsų tikslas buvo Punta tretu ir pasiekti jį iki sekančio Mistralio ir pakaituoti. Nepavyko, strigome prie Nora. Kur Mistralį praleidome labai saugiai ir jaukiai, bet kaitavimas nepavyko kol trečią dieną pasidavėm ir supakavom įrangą. Tiesa, Nora yra vienas seniausių Sardinijos miestų su dalim archeologinio muziejaus virš vandens ir po juo (po žemės drebėjimo kažkada susmuko). Pasnorkelinti smagu, uolos, akmenų sienos, bet viskas kas buvo bent kiek unikalu ir naudinga jau išnešta ir išvogta “atsakingų turistų”. Snorkelinimas čia priminė plaukiojimą statybų aikštelės griuvėsiuose.
Pasidavę su kaitavimu nebeplaukėm į Puntą Tretu neabejotinai įspūdinga ir žiauriai gera kaitavimo vieta su lygiu vandeniu, bet su jachta sudėtinga. Dar liko Cagliaris Sardinijos sostinė, neabejotinai vienas įdomesnių, gilią istoriją, gerą turgų ir šurmulį turinčių miestų tinkamas paslampinėjimu.

Sardinija ir jos archipelagai

Ir pabaigai apibendrinant:

Sardinijos pliusai:

Maistas ir vynas. Tai agrokultūrinė sala, viskas auginama ir gaminama čia, taigi pomidorai ir basilikai pakvėpina visą laivą dar neištraukus iš maišo, svogūnų uogienė su šviežiu arba išlaikytu Pecorino sūriu, tarp rankų tirpstanti Ciabatta duona, o apie prosciutto tai čia apskritai reikia kokių gurmė kursų… Prie kelio esančių vyninių vynas tiesiai iš bačkų (maždaug 2- 2,5 eurai už litrą) mes nelabai išlavinti vynininkai bet skonis tikrai labai neblogas. Paplūdimiai. Ko beieškotumėte internete viskas tik apie juos, žydrus, turkio spalvos, smaragdinius ir kitokius, ko jau turi tai turi.
Gamta. Uolos ir kalnų viršūnės padegusios, bet dovanoja įspūdingus tarpeklius ir skardžius. Neišpildyta svajonė liko Gorropu kanijonas (giliausias Europos kanijonas). Viena didžiausių plynaukščių su ten laisvai gyvenančia vietinių laukinių arkliukų gentimi. Ir Chia su savo lagūnomis ir flamingais. Taip pat nemažai stalagtitų stalagmitų urvų, o ir šiaip važinėjimas be didelio plano labai malonus akiai, nuolat besikeičiantys vaizdai ir spalvos, keliai kartais susitraukiantys iki dviračių kelio ir žinoma, asiliukai, karvės, buliai ir ožkos kelio viduryje taip pat neatsiejamas atributas kelionėje po salą.
Architektūra. Jei esate architektūros ir muziejų gerbėjas, galite ir nusivilti… Miesteliai maži, itališki dažniausiai ūkininkų, be puošnių katedrų ir pilių. Tačiau mėgstantiems istoriją, vienas įdomiausių broznos amžiaus radinių nuragai, bokštus primenantys statiniai kurių saloje tūkstančiai ir niekas nežino kokiu tikslu jie buvo naudoti. Taip pat aukojimo ir apeigų vietos, senųjų miestų liekanos.
Kaitavimas. Punta tretu, Porto Pollo ir kai kuriuose lagūnose galima kaituoti net ir sezono įkarštyje, o vėjas čia dažnas svečias. ir vasarą
Buriavimas. Labai didelės, saugios ir uždaros inkaravietės, nemokami uosteliai, bei visiškai neskubantys ir neskubinantys marineros, leidžiančios išplaukti net ir kitos dienos vakare. Gerai traukiantys dienos brizai leis kokybiškai paburiuoti jei ne kasdieną, bet tikrai pakankamai, pasirinkus tinkamą vietą mažas arba visai jokio bngavimo.

Minusai:

Provizija. Sustoti inkaruotis galima beveik visur ir laisvai, bet apgyvendimimas salos mažiausias visoje Italijoje, todėl su provizija kartais nelengva užduotis. Parduotuvytės atitinka mūsų kaimelių parduotuves,  mažos pasirinkimo mažai siestomis nedirba, o kartais po siestos ir neatsidaro.
Mistralis. Dažnai ir smarkiai keičia planus ir norus. Pučia daug, smarkiai ir ilgai…

Mums čia patiko, bet laukiame jau naujų krantų.

Arivederci Sardinija!

2019-10-30T22:34:26+00:00

About the Author:

Leave A Comment

Share via
Copy link
Powered by Social Snap