Buriavimas ir gyvenimas Maljorkoje!

Ta nuvalkiota frazė, kad gyvenimas lekia beprotišku greičiu, labiausiai pasijaučia vasaromis ir atostogose. Nors atrodo, kad mes amžinose atostogse, bet mūsų planas aplink Maljorka pastoviniuoti daugiau nei porą mėnesių, kažkur tiesiog išgaravo. Iš vienos pusės nesitiki, kad jau prabėgo ir tuoj keliam bures į Sardiniją, iš kitos pusės prabėgus mintimis, gal visai visko daug ir įvyko. Kaip įprastai atsisveikinimui su vieta, mūsų atradimų, potyrių ir pažinties apibendrinimas 🙂

Maljorka yra viena iš trijų pagrindinių Balerų salų (kitos dvi Ibiza ir Menorka). Jei reikėtų greito palyginimo, tai  mes sakytumėme, kad Ibiza būtų Palangos atitikmuo, Menorka Nidos, o Maljorka turbūt abiejų šių mišinys.

Taigi, ta garsioji Maljorka, kuri prieš 20 metų buvo tokia tolima ir pasiekiama tik išrinktiesiems, o dabar nuo Lietuvos skiriama tik vienu Ryanairu skrydžiu, atrodo jau turėtų būti nebeįdomi, o bet tačiau, tikrai turi ką parodyti 🙂

Tiesa, reikia pripažinti, kad mūsų atradimai ir pojūčiai yra iš vandens pusės, todėl žemės plotų liko dar daug nepačiupinėtų. Bet pradėkim nuo pradžių 🙂

Sostinė Palma, čia mes jau kokį 5 kartą ir mūsų abipusė meilė niekaip nesibaigia ir nepabosta, tik dar jaukiau kai viskas atrodo sava. Palma praktiškai tobulas miestas –  gyvas, didelis, tvarkingas, gražus, pilnas veiksmo ir su milžiniška jachtų industrija. Jei reikėtų keltis į krantą šiandien, tai greičiausiai būtų Palma. Palmoje žinoma didžiausias dėmesys tenka nuostabiai katedrai pasipuošusiai Gaudi sietynais ir didžiuliam senamiesčiui, kur net pačią karščiausią  dieną, siauruose gatvelėse, gausu aukštų pastatų pavėsio ir skersvėjo, puiki vieta atsipūsti.

Garsioji Palmos katedra su ne ką mažiau garsiu didžiuliu jachtų uostu

Senamiestis didelis, bet kiek vaikščosi visada atsiras naujų perliukų

Jei vaikštant senamiestyje išalkai ir neišsirenki, kas vertas dėmesio, kas ne,  geriausia sėsti šaltos ledų kavos ir maljorkietiškų pyragėlių empanadas (mano mėgstamiausi su žuvimi ir kalmarais).

Empanados su žuvimi ir ledų kava ( yra daug skirtingų vietų jų gauti, bet kokteilis geras čia Santo Cristo)

Karščiui atslūgus vakarienei geriausia rinktis Santa Catalinos rajonėlį, visai šalia senamiesčio, kuris labai jaukus ir pilnas pačių įvairiausių maisto ir gėrimų gatvelių. Pasivaikščiojimas jame tikrai neprailgs, kol išsirinksit ko norisi šį vakarą, nuo japoniškos iki meksikietiškos virtuvės, ir puiki terasa čia ,jei prigriebėte tik maisto išsinešimui. Santa Catalinos maisto vietelių pliusas tas, kad dėl didelės jų sankaupos, maistas net ir netyčia kur prisėdus tikrai laaaabai geras, o vietinių rekomenduojamas tapas rasite Santa Catalina turguje. Bet mes patys ištikimiausi mūsų mėgstamiausiai ir numylėčiausiai maisto vieta 7machos ir jų Gringo ir picai iš Il tamo picerijos, kuri yra net 8 vietoje visoje Ispanijoje (įspūdingiausios čia yra perlenktos Calzone picos).

7machos Gringos… jų tikrai pasiilgsime…

Ne, mums niekas nemoka už reklamą, bet šiame mextex nebuvo nė vieno svečio, kurio nebūtumėme nutempę ir visi iki vieno kartojo, kad labai labai labai. Įdomumo dėlei šios vietos įkūrėjas yra draugiškas lietuvis 😉

O ką veikti Palmoje? Mes muziejų nelankome, bet tiesiog būti senamiesčio gatvelėse ar parkuose, mūsų mėgstamiausia veikla kiekvieną kartą 🙂

Palma…

Palmoje visuomet apsistojame su savo namais marinoje. Todėl tokiems kaip mes  vandens ir burių mylėtojams, Palmos jachtų uostas, gali būti vertingesnis už bet kokį muziejų… Kad ir kiek teko čia būti ir visko matyti iš arti, kas kartą priverčia vistiek nustebti, tokio superjachtų sankaupos vienoje vietoje dar nėra tekę matyti.

Beje, jei kaip ir mes keliautumėte laivu, marina čia palyginti  su aplinkinėmis, nebrangi –  ne sezono metu apie 50, prieš sezoną apie 60 ir sezono įkarštyje 120 eurų (auč) už parą. Vietą BŪTINA rezervuoti iš anksto, atplaukus praneši per raciją, kad jau atplaukei, liepia palaukti prie kolonėlės ir palydi į vietą, Jachtos brangios, jei mato, kad pjauni grybą ar per didelis vėjas su dingiu įstumia kur reikia.

Kai miestas baigiasi marin dar tęsiasi…

Vienintelis Palmos minusas, bendrasis paplūdimys šis dėl didelės laivybos, pastovios vėjo krypties į jį ir turistų kiekio, tikrai vienas prastesnių visoje Maljorkoje.

Jei turite čia praleisti keletą dienų ir jau pabodo Palma, viešuoju transportu, galite labai sklandžiai pasiekti žymiuosius kalnų miestelius Valdemosa ir Soller. Į Soller galite lėkti net senoviniu elektriniu geltonu traukinuku, kas gali būti taip pat visai pramoga, nors brangesnė, nei vietinis kelių eurų autobuso bilietas.

Tai žymioji Valldemossa, bet kiti kalnų miesteliai taip pat labai jaukūs

Na, o mes toliau atradinėjam salą iš jūros pusės. Taigi paliekam Palmą ir leidžiamės įlanka žemyn. Įprastas  salų klimatas, kai nuo pietų įsijungia jūros brizas ir pučia į krantą, visuomet mums suteikdavo tokį “mylimą” snukinį vėją. Bet Palmos įlankoje, bangų (jei ne audros) nesusidaro, vėjas geras, jachtų ir superjachtų daug, tai malantis ir aštriais kursais kelionė neprailgsta, yra į ką pažiopsoti.

Plaukimas net ir į vėją visai neprailgsta, apžiūri jachtas, sraigtasparnius, kartais net ir kokį submariną

Palei rytinę įlankos kraštinę, sustojimų dažniausiai nedarydavom, nes čia nusidriekę ištisi turistynai ir liūdnai pagarsėjęs Magalufas (viešai vadinama Maljokros gėda).

Pirmasis sustojimas Portals Vells. Labai graži inkaravietė, su mažyčiais paplūdymiais ir restoranėliais juose, gražu ir iš vandens, ir nuo kranto kopinėjant po uolas. Bet… ši vieta buvo mūsų labai mėgiama ne sezono metu, kai mažai jachtų. Sezono metu, čia galima stabtelti tik nuo vėlyvo vakaro iki anksyvo ryto. Dienomis suplaukia tiek daug žmonių, o pusę jų dažnai ir nelabai turi idėjų ką daro, todėl sezono metu stovėjimas labiau primena, savo teritorijos gynimą ir saugojimą nei jaukų pasibuvimą. Beje, vieną kartą teko matyti, kaip atplaukęs keltas pypindamas stumdė (tiesiogine ta žodžio prasme) jachtas, kad įtilptų kur nori. Dar šioje vietoje labai svarbu, įsivertinti orus, nes jei vėjas bent kiek į inkaravietę, tai svelas (lietuviškai pobangis ar kažkaip panašiai) gali padovanoti beveik bemiegę naktį.

Portals Vells, kai dar ne sezonas, labai tuščia ir smagi

Taigi judam toliau. Pasukam už kampo, pasimėgaujam uolų vaizdais ir sekanti artimiausia vieta, galinti būti visai įdomi, tai Port Adriano. Naujas miestas, nauji brangi marina, nieko ypatinga, bet vasaromis dažnai marinoje rengiami garsių atlikėjų pasirodymai, o inkaruotis galima gana saugiai visai prie įplaukimo, tai gal visai įdomi idėja vakaro fonui, kol vakarieniausit kokpite 🙂 Renginių kalendorius viešai prieinamas Facebook Event’uose.

Dar šiek tiek paplaukus, mūsų taip vadinama “namų” inkaravietė, kurioje mes praleidome daugiausiai laiko  Santa Ponca. Nors aplink vienas viešbutynas, tačiau naktį, tas švieselių fonas…. žodžiu, žvakių nereikia. Bet pagrindinis pliusas buvęs mums, inkaravietė didžiulė, daug smėlėto dugno ir įsikūrusi tokiu kampu, kad ir svelas ir netinkami vėjai labai retas svečias šioje inkaravietėje.  Čia leidom visas dienas, kai dirbome prie laivo, ruošiamės ar ilsėjomės prieš kelionę. Beje, visai šalia jos yra ir smagiu mažų įlankėlių, povandenių uolų nardymams, taip kad tikrai gera vieta kai nesinori kurį laiką toli plaukti ar slapstytis pagal greit kintančias orų prognozes.

Santa Poncos saulėlydžiai pro virtuvės langą

Plaukiam toliau. Tolstant nuo Palmos turistynai (miestai pasidabinę sovietinius laikus primenančiais viešbučiais) mažėja. Todėl sekantis mums labai patikęs miestelis Port de Andratx. Plaukiant iki jo uolos ir skardžiai vis auga, todėl tikrai bus kuom pasimėgauti, o jei oras leis, būtinai reikėtų stabtelti  panardyti įlankėlėse ir prie uolų, bet inkaruotis nakčiai ar ilgam gana sudėtinga. Kokios uolos virš vandens, tokios ir po juo, gyliai dideli, akmenuota, todėl dažniausiai renkamės Port de Andratx mariną.

Ne sezono metu kainos įpatingai draugiškos nakčiai 25 eurai už bujų (burbulą prie kurio rišiesi), sezono metu apie 50, jei norit rištis prie kranto pačioje marinoje skaičius reikėtų dauginti iš dviejų. Bet ant bujaus gerai –  darbo metu į krantą greit ir patogai taxi paslaugas atliks marinera, vandens užsipylimas 8 eurai, dušai dar plius 3.

O štai toks parkingas lauks jūsų atvykstant nuo bujaus

Miestelis pilnas turistų, bet gražus – maži nameliai išsidėstę žalių kalnų papėdėje. Čia taip pat gvena patys skaniausi burgeriai (rekomendaciją ištraukėm iš marineros), patikrinom, tikrai pasiteisino, grįžom jų dar tris kartus… Iš šio uostelio į patį Andratx miestelį dažnai kursuoja autobusas už kelis eurus. Pats Andratx miestelis labiau tipinis ispaniškas, bet trečiadieniais turi gerą turgų ir gali pasiūlyti NET lietuvišką “labas” ir ŠAKOČIŲ (!!!) šioje Moli D’or pasteleria kepyklėlėje. Šis nedidelis miestelis labai tinkamas pasijausti kaip tikroje Ispanijoje ir miesto aikštėse pagerti cava’os ir alaus už ispaniškas kainas.

Taigi ilgai nestovinuojant plaukiam toliau ir atsiduriniame vakariniame kampe ir Sant Elm miestelyje  su vaizdu į Dragoneros salą. Sant Elm patiko taip pat savo mažumu ir ispanišku stiliumi, bei dar viena puikia šviežių sardinių, žuvies ir burgerio vieta čia. Sant Elm didžiausi pliusai jaukus miestelis, daug restoranėlių ant jūros kranto, įspūdingi saulėlydžiai už Dragoneros salos ir ramybė. Pati inkaravietė prie tam tikrų vėjų labai saugi ir rami, pagrindinis minusas, daugybė medūzų. Medūzų Viduržemio jūroje yra visur, bet ten ypatingai.

Dragonera, tai negyvenama sala, miegančio drakono silueto, nacionalinis parkas. Pro šalį praplaukėm keletą kartų, galbūt ėjikams ir vaikšiojantiems būtų daugiau įspūdžių, bet iš išorės labai išdegus ir uolėta, kažkaip netraukė išsilaipinti, todėl judam pirmyn.

Ištaikę gerus orus jau lekiam viršutine salos pakrante. Atkreipiam dėmesį, kad  plaukiantiesiems palei vakarinę pakrantę reikėtų gerai patyrinėti orus, nes vienintelė sustojimo galimybė bus miestelis Puerto de Soller. Tačiau jei sulaukėte gerų orų, nepučia vėjas ir neskalbia bangos, ši kraštinė bent jau mums pati gražiausia, kurioje vietoje besustotumėte visur bus labai gražu.

Beveik visi vakarinės dalies miesteliai, originalūs, senoviški ir turizmo dar nesugadinti, šis Banyalbufar

Dar vienas iš užsimaskavusių perliukų Cala de Estaca

Prie šio Port de Valldemossa stojom maudynėms, bet kai panėrėm ir pamatėm, ant ko galėjom “užsišokti” net karšta pasidarė (jūrlapiai nerodė), inkaruokitės atsargiai

Deia (labai rekomenduotinas ir žemės keliautojams), nors sunkiai užsinkaruojamas dėl uolėto dugno, tikras turizmo nesugadintas perliukas. Netoliese ir žymioji uola su skyle (neesu tikra dėl pavadinimo bet lokacija čia). Čia žemės keliautojams, labai fainas restoranėlis ant uolos, o vandens keliautojams, šviežias tunas ir be galo graži įlanka.

Už šios uolos vandenų keliautojų laukia jauki įlanka, o žemės keliautojų neblogo vaizdo restoranas

Visoje šioje pakrantėje daug kur stojom, snorkelinom, nardėm, visur tik priplaukus arti pamatai tikrą grožį: Uolos, skardžiai, žydras vanduo ir nauji Narnijos pasauliai po vandeniu.

Nardymas prie Cala Deia

Taip besigrožėdami visa šia kraštine pasiekiame pagrindinį miestelį Puerto de Soller, kuriame apsistojame kuriam laikui. Marina  ne sezonu apie 40, sezonu apie 90 eurų už naktį, bet inkaravietė nemokama, vandens galima užsipilti darbo laiku. Labai saugi ir erdvi inkaravietė apsupta kalno papėdėje įsikūrusio jaukaus turistinio miestelio su atvirukiniais vaizdais. Gana neblogas net ir miesto pležiukas. Maudėmės, klaidžiojom gatvelėmis, nuomojomės nardymo įrangas ir grožėjomės gražiausiais saulėlydžiais į jūrą. Bet kokios atostogos be maisto…  Puerto de Soller Rekomenduojam Neni restoraną. Tiesa, mes ten taip ir nepavalgėm, nes neturėjom rezervacijos, bet gavom rekomendciją iš draugo, tai reikia tikėti… sako maistas neblogas, bet vaizdas tikrai labai geras…Tai jei iš viešų įstaigų šis turbūt būtų verčiausias dėmesio.

Gaila, maisto nesulaukėm, bet vaizdas tikrovėj dar daug kartų geresnis, tai kaip ir vertėjo užbėgti pasižvalgyti

Nedavė maisto, labai ir neliūdim, nes mums vakarienės vistiek įspūdingiausios inkaravietėje su pačių pagauto tuno tartarais, kai jaukiai siūbuoji ant inkaro, auksiniame saulėlydyje apšviesto miestelio fone, kur nuolat kursuoja senovinis elektrinis traukinukas.

Šis restoranas smagiausias ir jaukiausias

Pakeliui į Sa calobra, grožybės prie Moro de Sant Jan, viena iš rekomenduotinų nardymo vietų, bet reikalinga turėti šviesas, nes gilyn matomumas greit nyksta

Judant toliau aplink salą, vietinių pristatomų gražiausių vietų Maljorkoje – Sa Calobra. Tai tarp dviejų uolų įsikūręs mažytis paplūdimys, nežinau ar tai taip gražu  iš žemės pusės, bet iš vandens įlindus gilyn tikrai WOW, nors išmiegoti ant inkaro ten neištaikėm progos, nes įlanka gana atvira, bet pasisukioti ir įkišti nosį BŪTINA.

Žymioji Sa Calobra, nuotraukoje nieko įspūdinga, bet kai įplauki pirmąjį kartą tikrai maloniai nustebina

Nustebina ne tik mus 🙂

Dar šiek tiek pakeliui vakarinės pakrantės perliukų

Taigi pasigrožėję judam pirmyn palei uolas ir skardžius kol pasiekiam šiaurinį kampą ir čia vėl grįžta civilizacija. Miestelių ir uostelių daugėja, viešbučių aukštai auga. Port Pollenca atrodo turi visai nieko senamiestį, tačiau marina, kad ir pigi (50 eurų sezono metu) mūsų neįsileido, buvo vėlu nuo 6 nieko neprisišauksi, ryte užsukome tik vandens ir kavos su senu pažįstamu. Iš smagesniųjų dalykų, šalia Port Pollenca yra lėktuvų nutūpimo ant vandens taką, kurį beje dar ir aktyviai naudoja pratyboms. Lėktuvas mus praleido prieš pakildamas, tai žodžiu yra ka pamatyti. O taip pat  šalia visai yra didelis švarus Formentor paplūdimys, kur gerai ir maudytis ir inkaruotis,  tik labai SVARBU grandine ir inkaru neliesti žolių, jos saugomos.

Nors Port Pollenca neaplankėm, bet rytiniai vaizdai nustebino, gyvai tai matėm pirmą kartą

Jau rytine pakrante leidžiantis stabtelėjome nakčiai Porto Cristo. Saugi bet nedidelė inkaravietė, šiek tiek ispaniškas miestukas, kiek netvarkingas, bet gera vieta pasislėpti nuo vėjų ir bangų arba trūkstantiems potyrių, puiki proga pašokinėti nuo uolų tiesiai į vandenį (čia tai buvo ypatingai populiaru).

Na, o nuo šio miestelio leidžiantis žemyn prasideda gražiausios calos (įlankos) su žydriausiu vandeniu. Viena gražesnių palikusi įspūdį, visiškai laukinė Cala Varques su skylėmis uoluose, bet saugiausia ir ramiausia prie rytinės krypties vėjų ir bangų Cala Mitijana, tiesa, pastaroji labai siaura, reikia atplaukti anksti, bet jei užsiinkaravai nuostabi vieta būti.

Viena gražiausių mums – laukinė Cala Varques, daugybė urvų, uolų su kiaurynėmis į vandenį, deja buvo per vėjuota ilgam stovėjimui

Bet įsigrūsti į Cala Mitijana tikrai vertėjo…(po mūsų, kiti nebetilpo), vaizdas dar geresnis nuo kranto iš aukštai

Leidžiantis šia pakrante įlankėlių labai daug ir jos visos kas kartą atrodo gražesnės už praeitą buvusią…Visos vertos lankymo, tik laiko neužtenka… Bet gražiausias miestelis stabtelti vakarui Cala Figuera arba Santany. Įpauki tarp labai aukštų uolų ir tave pasitinka uoluose įsikūręs ispanišas miestelis su nedideliu žvejų uostelių.

Iš laivo pusės (kai atplauki) šis miestelis, bent jau mums vienas gražiausių… nežinau kaip ten ant žemės

Turi keletą vietelių ir svečiams, bet labai iš anksti reikia rezervuotis, miestelis tikrai verta dėmesio, nors mums taip nepavyko gauti, bet iš vandens pusės, vienas gražiausių, kuriame būtų galima apsistoti. Taip, bevarvindami seiles ir stovinėdami vis naujuose žydrynėse pasiekiam pietinį iškyšulį.

Prie Sant Jordi miestelio vakarėjant sustojame išmiegoti, o ryte perplaukę į už jo esantį Es Trenc paplūdymį, praleidžiame visą maudynių dieną praktiškai karibuose.

Buvo taip gerai, kad net pamiršau fotkinti, todėl teko skolintis foto iš čia

Paplūdimys labai ilgas ir smėlėtas ir primenantis mūsų nidos kopas, bet nemažai žmonių. Nors kai esi ant laivo, žmonės netrukdo, vaizdeliai kaip iš karibų…  8 metrai gylyje, dugno akmenukus gali suskaičiuoti, vietos daug, aplink laivai nesimala, tobula vieta, įsijungti tikrą atostogų ritmą, čia pranardom, prašokinėjam ir prasturškiam ištisą dieną, kol laikas keliauti pirmyn. Jei leistų orų galimybės pakeliui dar galima “užbėgti” ir į Cala Pi ir štai Maljorkos ratas beveik apsuktas 🙂

Ratas baiginėjasi, o mūsų jauniausios keliautojos mums pasiruošusios rodyti kelią net ir po saulėlydžio

Tiesa, pakeliui link Palmos dar  lieka Arenalis ir kiti panašaus pobūdžio miesteliai, bet jie turi panašią etiketę kaip Magalufas, galima ir nestoti, geriau varyti ilgiau bet į Palmą picų ir Gringų!

Keliam Cava taurę už puikų laiką ir visus tuos ne kartą ištartus WOW Maljoroje

Pabaigai apibendrinant 🙂

  • Maljorka visiškai turistinė poilsio sala, bet pakeliauti automobiliu ar laivu yra BŪTINA!
  • Maljorka labai mylima poilsiautojų, nes gali pasiūlyti nuo didžiausių paplūdymių iki laukinių ar privačių mažyčių įlankėlių, kur vandens spalva kiekvieną kartą maloniai nustebina.
  • Tikrai galima pasakyti, kad ši sala turi ką pasiūlyti visiems skoniams. Kai atsibos paplūdymiai yra senoviniai kalnų miesteliai, kai atsibos turistais nukloti salos pietūs, galima atradinėti laukinius vakarus su serpantininiais keliukais.
  • Kokybiškai ir skaniai galima valgyti gaminant patiems, renkantis maljorkietiškus kepinius gatvėje ar mėgautis tikram Foodžiui skirtai išskirtiniais restoranais ir rinktis tikrai yra iš ko.
  • Maljorka nėra pigi sala, ne veltui Balerų salos, vadinamos Viduržemio Maldyvais, o superjachtų čia begalybė, bet visa tai tik teigiamai įtakoja turistų aptarnavimo kokybę, o esant išradingiems galima daug ir neišleisti.
  • Neapsimesim, kad viską matėm ir žinom, čia keliauti dar galėtumėm pusę metų ir vistiek rastumėm slaptų kampų.
  • Keliavimas jachta dažnai labai įtakoja vietų pasirinkimą ir kartais tai yra minusas, nes negali sustoti, ten kur buvo labai ar gražu ar norėjai, nes oro sąlygos ar kitos aplinkybė neleidžia, tačiau iš kitos pusės su jachta atrandi tokias vietas, kurių kiti negali pasiekti. O mums pati smagiausia dalis, kad visuomet net ir pačiame pilniausiame paplūdymyje, mes turim savo atskirą ir tik mums skirtą pležą ir jūrą, todėl tokį “nepilną” vietų atradinėjimą nekeistumėme į jokį kitokį.

Visi trys siunčiam linkėjimus ir po truputį ruošiamies kelti bures ir susitinkam naujuose krantuose!

2019-10-30T22:34:42+00:00

About the Author:

Leave A Comment

Share via
Copy link
Powered by Social Snap