Pirmas kartas Madeiroje
Windarella jau senokai pasiekė savo naujus namus (porai mėnesių) Maljorką. Kadangi nuo pat Portugalijos buriavimo tik dviese, tai blogas šiek tiek užmigo vasaros miegu. Na, taip jau būna, kai esi jūreivis, mechanikas, rašytojas, kokas, verslininkas ir keliautojas viename asmenyje.
Kol pašonėje buriuoja ir lenktyniauja, gražuolės jachtos, vienose svarbiausių Viduržemio jūros regatų, galima grįžti romantiškai ir į prisiminimus apie Madeirą…
O prisiminimai tikrai tik geri…
Kaip minėjom anksčiau iki Madeiros trukom ne pilnai tris paras, šiek tiek pasimaudėm naktiniuose škvaluose, o Madeira buvo viena įspūdingiausių vietų pasiektų su Windarella ir net apskritai mūsų kuklioje kelioninėje patirtyje. Nors kai plaukėm į Madeirą pergyvenom, kad orai nepakoreguotų mūsų planų ir, kad liktų pakankamai laiko šiai nuostabiai salai, tačiau orai mus užlaikė net daugiau nei savaitę, todėl nesiskundžiam įsilieti ir pajusti visumą, manom, pavyko 🙂 Taigi, ką ten radom…
Atplaukėm naktį, apsidžiaugėm, kad guvus marinera (uosto darbuotojas) mus taip skubiai ir profesionaliai priėmė.
Rytas…atsibundame po vieno saldžiausių miegų, lauke malonią turkišką pirtį primenantis oras – šilta ir labai drėgna! Nors stovim Funšalyje (sostinės centre) akys atrodo net negali sufokusuoti tokio kiekio žalių atspalvių gausos… ir vaizdo kažkaip visiškai neteršia jokie daugiabučiai (kas sostinėse būna retai).
Pirmasis pasimatymas su Madeira. Labas rytas, Funšali 🙂
Balti portugališko stiliaus namai, rausvais stogais ir žalių kalnų viršūnės paskendusios baltuose debesyse… nepaisant, kad miestas didelis, viskas labai švaru kaip gerame kurorte.
Ankstyva įgula nekantrauja tyrinėti salą, tai kol mes miegame, šie jau aplanko vieną lankomiausių Funšalio objektų – turgų.
Kol mes miegojome, įgula pasirūpino mūsų pusryčiais beveik į lovą
Funšalio turgus, neabejotinai vienas populiariausių objektų, nes Madeira yra dar vadinama botanikų rojumi, todėl tokio kvapnaus ir spalvingo turgaus tikrai Europoje nerasit. Gal autentiškumo nėra labai daug, nes viskas jau labai gražiai išdėliota, o kainos nukreiptos į turistų kišenes, bet tiek spalvų ir kvapų tikrai pakeri.
Ak, tas spalvotas gyvenimas…
Beje, čia kiekvienas prekiautojas, siūlo paragauti žymiųjų hibridininių vaisių (tik čia išvestų vaisių rūšių) tokių kaip bananasai, begalės pasiflorų hibridų ir kiti botanikų kūriniai. Nesidrovėkite ragaukite, nes pirkti juos labai nepigu… Nuo 10- 20 eurų už kilogramą, o įdomumas tik toks, kad jie hibridai. Tiesa, jei jau apie vaisius, Madeirą, būtų galima vadinti pasiflorų sostine, jų ne tik rūšių labai daug, bet čia rasite vietinio pasiflorų limonado, pudingo ir ledų, o restoranuose net ir normaliuose patiekaluose neatsisakoma šio ingridiento. Beja, pasiflorai jų kalba dar ir labai gražiai skamba Maraquja (Marakuša). Mmm…
Žymieji banananasai 🙂
Baigiant apie turgų, reikėų paminėti nedidelį bet visai įspūdingą ir žuvų turgų. Dideli gyliai aplink salą (nes tai tiesiog išsikišęs vulkanas viduryje vandenyno) leidžia čia gaudyti tikrai dideles ir unikalias žuvis. Vietiniai pasakojo, kad vasarą net vyksta žymiosios didžiųjų tunų ir merlinų gaudymo varžybos į kurias suskrenda dalyviai iš viso pasaulio. Bet pačios įdomiausios ir ragautinos yra baisiosios espados (ešpados), kurias žvejoja 300 metrų gyliuose. Juodi, ilgi kaip unguriai (gal iki 2 metrų), baisiais nelygiai dantimis, išsprogusiomis (nuo slėgių skirtumo) mėlynomis akimis, bet laaaaabai skanūs. Tiesa žuvies turguje žuvies kainos, galima sakyti juokingos, matomai dėl, to, kad turistai neturi ką su jomis viešbučiuose daryti…o žuvis iš turgaus neįtikėtino skonio.
Kaip supratote tos klaikių akių ir dantų, dviejų metrų ilgio žuvys espados, o ta po dešine, gero paršelio dydžio riekė, spėjam tuno… taip, jie čia tokio dydžio 🙂
Taip pat Madeira giriasi delfinų, vėžlių ir banginių stebėjimo ekskursijomis. Vėžlius ir delfinus matėm, bet banginių taip ir neišvydom… bet turint galvoje, kad prieš kelias dešimtis metų, jie taip uoliai medžiojo banginius, kad kartais krantus labiau skalavo ne vanduo, bet kraujas, tai gal ir nenuostabu, jei jie dabar šios vietos ir privengtų… Beje, apie šį juodąjį etapą yra ir banginių muziejus… mes nebuvom, bet kolegos sakė “traumuojantis…”, jei jau susiruošit taip įsivertinkit ar tai norit parodyti vaikams 🙂
Taip, Funšalyje jei vaikštinėsite po senamiestį, akreipkite dėmesį, kiek daug yra gatvės meno…. tiek piešinių mieste turbūt neteko matyti daugiau niekur… miestai švarūs, gražūs ir saugūs, o klaidžioti miesto gatvelėmis tikrai nepabos net ir savaitę.
O jei baigiant temą apie skonius, tai vienas iš MUST TRY (būtina išmėginti angl.) yra poncha (ponča). Tai toks vietinis gėrimas kurį gausite tik Madeiroje, originaliai sukurtas iš cukranendrių romo (primena tekilą), citrinų sulčių ir medaus, kaip vaistas ir šildymo priemonė žvejams. Jei gaunate tokį nedidelės stiklinės dydžio kokteiliuką, kuris yra be galo stiprus, sveikinu gavote originalą, jei gaunate geriamą malonaus skonio reikalą, vadinas gavot turistinį, bet bandyti verta!
Jei originalus buvo neįveikiamas suteikit šansą naktiniuose baruose, transformacijos ir adaptacijos tikrai vertos dėmesio ir mergaitiškai lengvas 🙂
Šita stiklinaitė buvo orginal tai teko atiduoti vyrukams…
Labiau išlavintiems skoniams rekomenduojam išbandyti ir Madeiros vyną kuris iš principo yra labai panašus į porto vyną. Mums asmeniškai neskanus, bet dėl skonio lavinimo tikrai vertas pabandyti, o kad žinotumėte ko tikėtis, liaudiškai būtų galima apibūdinti vyno ir brendžio hibridu, bet skanaus 🙂 tiesa, maža paslaptis yra parduotuvėlių, kuriuose galėsite pusę išragauti kol išsirinksit, tai pasinaudokite tuo 🙂
Baigiant pastraipą apie maistą, reikėtų pasakyti, kad šviežūs produktai ir maistas čia tikrai be galo skanūs ir turi gilias ruošimo tradicijas, bet kainos kaip mes mėgstam sakyti “atitinka Vilnių” kas reiškia visada ir už viską šiek tiek permokėti. Jei buvot Portugalijoje ir tikėsitės tokių pat kainų, teks nusivilti… Madeira praktiškai laikosi ant turistų ir kainos adaptuotos jiems, bet šiais laikais vidutiniam lietuviui tikrai įkandamos, todėl bijoti nereikėtų, tikrai ne brangiau nei Vilniui. Beje, anksčiau galiojus taisyklė “kuo toliau į kalnus ir kaimus tuo geriau” čia negalioja, maistas kalnuose riebieja ir tikrai ne toks žavingas kaip mieste, o geriausias maistas buvo aplink turgų 🙂
Turistavimas Madeiroje. Kaip ir visuose turistinėse vietovėse, čia gausu įvairių pasiūlymų, turų, ekskursijų, muziejų, bet mano akimis vertingiausios ir įdomiausios pramogos čia yra nemokamos Levados.
Levados – tai anksčiau buvusių vandens nukreipimo kelių sistema, skirta lietaus vandenį iš perteklinių salos vietų nukreipti į sausesnes. Šios levados yra išsidėsčiusios visoje saloje, skirtingų ilgių ir sudėtingumo, visi keliai yra pažymėti įvairiausiuose lankstinukuose, o priėjus prie jų, pilna nukreipimo ženklų, tad nesibaiminkit nepaklysit. Jei ką verta čia daryti, tai eiti į Levadas ir pėsčiųjų maršrutus. Patikėkit šioje ypatingo grožio saloje, visi keliai verti dėmesio. Mes taupydami laiką ir jėgas pasirinkom Pico Ruivo – aukščiausią Madeiros viršukalnę.
Kelias į Pico Ruivo tikrai nesudėtingai įveikiamas visiems
Galimybių ją pasiekti buvo pačių įvairiausių, bet mes ėmėme pačia lengviausią (taip mes tingūs keliautojai), trukmė apie 1,5 valandos į vieną pusę, lengvas ir įveikiamas takas bet kam. Nors buvo labai debesuota ir teko eiti per tą kalnų ribą už kurios kliūva debesys, tačiau vaizdai buvo pritrenkiantys… Viršūnėje sėdėjom tylėdami turbūt valandą.
Nors buvo debesuota, bet taip, tik dar įdomiau 🙂
Levadą pagal atsiliepimus išsirinkome 25 krioklių (25 fontes), deja oras buvo neįveikiamas… Nuėjom kokius pilnus 50 metrų, vėjo ir lietaus neatleikė net šturmuotė… teko grįžti į automobilį ir ieškoti kitų pramogų. O pramogų čia yra… radom ant kelio bėgantį krioklį, pavaikščiojom stataus kalno atbraila, valgėm ypatingus ledus ir raitėm senovinių miestelių gatvelėmis, viduryje miestelio šokom iš važiuojančios mašinos (nes ji nebepajėgė kilti į kalną su ekipažu), aplenkėm rūke ant kelio besiganančias karves ir stovinėjom prie kiekvieno uolos krašto ir vistiek vaizdas stulbino kas kartą iš naujo.
Na, nenuėjom tos 25 krioklių levados, bet pakeliui suskaičiavom tiek pat
Ir kur žiūri valdžia… jokių atramų asfalto o šalia koks 30 metrų skardis
Kadangi mus persekiojo ciklonas, tai dar keletas turistavimo dienų iškrito dėl didelio lietaus ir vėjo, todėl daugiau levadų nespėjom išbandyti… bet kiek visko mačiau tai galiu garantuoti visos trasos vertos dėmesio. O kol ne turistavom spėjom:
Pagelbėti kaimynams
Išbandyti vietines paslaugas
Paterlioti sienas, nors ir nelabai galim didžiuotis rezultatu (ypač su mano meniniu išsilavinimu), bet gi tik pirmas kartas
Madeira prasčiau gali pasirodyti, jei esate smėlėtų paplūdymių gerbėjas, nes tokių čia praktiškai visai nėra, ši sala pabrėžtinai yra vaikštinėjimo, kopinėjimo ir vairavimo aktyvuoliams.
Šioje saloje nėra laiko paplūdymiams…
Kur bevažiuosite, kiek sustosite ir tikrai kas kartą teks aiktelėti…
Tiesa, dar bandėme lankyti taip giriamus botanikos parkus. Vieną nemokamą aplakėm mieste, dėl vieno važiavom į kalnus Monti miestelyje, bet iš tikro nereikia čia lankyti tų parkų (įėjimo kainos svyruoja nuo 5 iki 15 eurų) nebent esat koks botanikos žinovas ar kolekcionierius…. Čia ir taip gamta vis dar laimi prieš miestą ir žmogų, kanalizacijų nuotekų vamzdžiuose žydi kalijos, miškuose išlipus net gerklę glosto eukalipto kvapai ir viskas žalia žalia… čia užtenka tiesiog, vaikščioti, būti, kvėpuoti ir tai yra nuostabu 🙂
Čia gamta vis dar kovoja ir jai sekasi…
Iki pasimatymo žavingoji, Madeira, tau linkėjimus ir šiltus prisiminimus jau siunčiam iš Maljorkos!
