Windarella keliauja po Kanarus
Gerą mėnesiuką pasitrynus krante, jau pradėjo knietėti išplaukti. Labai norėjom nuburiuoti į Fuertoventura pakaituoti, todėl sukūrėm maršrutą Gran Kanarija – Fuertoventura- Lanzarote ir viešai pskelbėm, kad galėtų prisijungti visi norintys pabandyti. Na taip, čia vyraujantis vėjas šiaurės rytai, šiaurė (nelabai palankus), bet sėdėdami čia pastebėjom, kad savaitėje pasitaiko ir po pora palankių dienų, tikėjomės pavyks… Aišku nepavyko 🙂 mes planuojam, kažkas labai juokiasi… pirmiausia ant pačios kelionės pradžios, kai sulaukėme svečių atėjo audra… ir aišku dviem dienom. Todėl išplaukimą teko atidėti, o vėliau net ir šiek tiek skubėti, kad spėti pargabenti svečius į oro uostą.
Tiesa, liūdesio daug nebuvo… Pirmąją dieną aprodėm savo gyvenimo kasdienybę laive, keliavom į vietinį turgų ne turistiškos provizijos, apžiūrinėjom, jūros pilkumoje ir druskos rūke skęstantį Las Palmasą galiausiai, parodėm geriausių gril’intų kalmariukų vietą mieste. Būtent čia aš supratau, kodėl apskritai žmonės mėgsta kalmarus, o virš vandenyno pakibusiame barelyje, kartais bangos taip lūždavo, kad tekdavo apsidairyti ar dar nereikia bėgti.
Rūke ir bangose skęstantis Las Palmas
Sekmadienį savo naujiems šeimos nariams nupiešę neturistinį must do maršrutą išmojavome juos, o patys pasilikome pabaigti darbus, nes pirmadienį auštant turėjom jau išplaukti. Biskają gerai pataškęs ciklono šešėlis, pagaliau sekmadienį pasitraukė ir nuo mūsų, vandenynui aprimus, atsikėlę savo neįsivaizduojamam ankstume (tai čia kokia 7) pajudėjom iš uostelio. Nors čia uostelis gerokai platesnis už Klaipėdietiškąjį ir bangos ne tokios bjaurios ant išėjimo, bet pirmosios tik išlindus buvo visai Padarios… bet mes šį kartą plaukėme labai džentelmeniškai, pavėjui ir pabangiui, todėl pakėlus bures ir pasisukus buvo visai smagu, planas pietinė Gran Kanarijos dalis – Puerto de Mogan uostelis. Visų džiaugsmui, oras buvo nuostabus nosis riebiai tepliojom saulės kremais, saulė plieskė, banga toliau buvo visai menkutė ir rimo… bet… visų liūdesiui kaip tik ant Kanarų užnešė Kalima (Afrikos dykumos smėlio debesis), net priartėjus prie kranto, viskas matėsi tik per gelsvą drumzliną rūką… nors gal taip ir įdomiau…
Kalimoje paskendusi Gran kanarija ir Porto de Mogan
Per visos dienos plaukimą, jau gerokai primiršę, kad valkiojame vargšą voblerį, pagaliau pasiekus seklumas šis suveikė ir jau pavakariais ištraukėm puikų ryškiaspalvį tuną, reiškia restoranų jau nebreikės iešoti.
Restoranų sąrašo šiam vakarui neprireiks 🙂
Puerto de Mogan labai mielas, turistinis ispaniškas miestelis, išpuoselėtas ir išpuoštas, su labai mažu uosteliu. Toks užimtumas Klaipėdoje jau seniai reikštų “Vietų nėra”, bet čia be problemų… Įgrūdo į pačio kampelio mažytę vietelę… o tas išlipimas ant girgždančių linkstančių kopetėlių, kai vanduo per atoslūgį nukrentą porą metrų (pasitikėjau kopetėlm tik kai Simas išbandė) visai nelinksmas… Bet uolynų viduryje įsitaisęs gėlynų ir ispaniškų namelių miestelis su tuno tartaru ir vynu, vistiek palieka tik geriausius įspūdžius 🙂
Porto de Mogan apylinkės
Kita rytą (vėl neįtikėtinai anksti) pasileidom tolyn. Gerai, kad buvo tarpelis priešais mus ir palankus vėjas, nes būtų buvę daug reikalų išsisukti…Planą dėl oro permainų vėl teko koreguoti ir Tenerifės pietūs pavirto į šiaurę, nes būtumėm rizikavę nebegrįžti tinkamu laiku į Gran kanariją. Ši buriavimo diena buvo visiškai tobula… visiškai lengvas pavėjinis brizas, skridom su genakeriu ir kepėm ant denio. Popiečio snūduriavimą ir pašnekesius visiškai be jokio gėdos jausmo išblaškė gaujelė delfinų…
Gal 50-tas kartas ir vistiek neatsibosta 🙂
Pavakariais nerimą kėlė tik Kalima, keistas jausmas, kai vaizdas atrodo kaip giedriausią dieną, o 3700 metrų aukščio salą net ir likus 10 jūrmylių (apie 20 km), nerodo net šešėlio, čia jau pradėjom kurti sąmokslo teorijas apie dingusią, pagrobtą salą ir apgautus kompasu…
10 jūrmylių iki kranto, o beveik 4km aukščio salos nematyti…
Tfu atsidūstam lengviau, 5 jūrmylės ir pagaliau išlenda šešėliai, sala vis dar vietoje!
5 jūrmylės, šešėliai lenda, sala vietoje!
Ne paslaptis mes čia jau ne pirmą kartą ir mūsų atsiminimai ir meilė Tenerifei labai dviprasmiška, tuo labiau, kad teko atsisakyti plano plaukti pietuose ieškoti didžiųjų vėžlių…. Tačiau norėjome ne tik parodyti, ką jau esam patys radę geriausio, bet ir atrasti kažką patys… Na pradėjom nuo greito stabtelėjome EL Medano (tiesa pasakius po daug metų, kažkaip jį buvau atsiminus geresnį…) kaitų nemažai, bet matyti, kad jiems ne kaip sekasi, atsidūstam…. Ir gerai – širdies neskaudės.
El Medano…
Tada atsisakius nardymo su vėžliais, tikimės bent jau panardymo su gausybę akvariumo faunos mūsų prisiminimuose puikioje vietoje Montana Amarilla. Visiškai apgailėtinas liūdnas turistinis miestelis, ir laaaabai žavinga uola su dar žavingesniu povandeniniu pasauliu.
Po vandeniu dar geriau…
Deja deja… vanduo kyla, maudynės pavojingos, bangos kala į uolas…. Atsipučiam uolose judam toliau.
Deja, bet teks pasitenkinti tik tokiomis maudynėmis
Esu ne kartą minėjus, kad mes maisto turistai… mes nelankom muziejų, bet kur ir ką valgyti…. Čia jau mes turim ką pasakyti… Kaip tyčia pietų metas, saulė jau kepina neblogai…o pakeliui mažas žavingas miestelis su uosteliu Las Galletas, kuriame tik atvykę į Kanarus ieškojome galimybės prisiparkuoti žiemai vien dėl meksikietiško barelio ir gerų picų (čia rimtai!). Stabtelėjom lengvai užkasti… na, patys nuspręskite kaip mums “lengvai” pavyko… Penkiese nepajėgėm visko įveikti, net su mochitais 70 eurų… Na tiesa, šiek tiek pritrūko aštrumo, atrodo vietiniai pasidavė vokiškam spaudimui… bet buvo gerai…
Stabtelėjom lengvai užkasti
Ką veikti kai atrodo sunku net judėti? O davai pakopinėjam bekelėm ir pasimaudom…netoli Los Gigančių!
Ritinėjamės po kalnelius
Čia radom puikų urvą, kuriame ramiu oru, galima ir maudytis! Urvas įspūdingas, iki jo reikia šiek tiek pasikarstyti lavos akmenimis, bet toks jausmas, kad žiūri į vandenyno plaučius, o šiazlongų gerbėjai iki jų neprasibrauna…
Urvas Tenerifėje
Kadangi maudynės urve buvo per ekstremalios išbandėm maudynes šalia… šios taip pat buvo įdomesnės, tarp uolų, kai reikia pasisaugoti, kad neišsiplokštinti į kokią uolą, bet gaivūs judam pirmyn 🙂
Maudynių paieškos
Pakepę, persivalgę ir pasimaudę jau dardėjom į žymiąją Masca. Nors esu tai mačius, bet čia tas vaizdas, kur gali matyti nuolatos, dažnai ir niekada neatsibosta…
Šiek tiek Mascos…
Nes Masca, niekada neatsibosta…
Šiek tiek pasivaikščioję siauromis džiungles primenančiomis gatvelėmis judėjom pirmyn.
Bet jei kada sugalvotumėte išgerti Mascoje kavos….
Greitai vakarėjo norėjosi iš serpantinų išlysti iki sutemų… važiuoti reikia atsargiai, nes kiekvieno turisto garbės reikalas ant stačių posūkiu būtinai važiuoti kelio viduriu.
Na štai ir visai temstant jau maklinėjom Garachico gatvelėmis. Diena buvo įtempta, pamatyta daug, bet dar daugiau ir praleista, bet visi švyti, geras ženklas 🙂
Kitą dieną ryte skubiai reikia spustelti į Gran Kanarija, nes rūpužokas oras grąsina mus užlaikyti ten ilgiau… Vėl keliamės NEREALIAI anksti (tai čia kokia 8) 🙂
Įgula jau susidirbusi, visi puikiai atsišvartuojam ir lendam iš jachtų uostelio. Čia vienas įdomesnių įvykių, keistai uostelyje manevruojantis keltas, pasisuka į mūsų pusę, kol mes traukiamės nuo jo… meta inkarą, ženklas “…o dabar tai bus..” ir buvo… trinktelėjo gerai į krantinę… apsižvalgius ką daro vietiniai darbuotojai, suprantu, kad čia jau reikėjo laukti su fotiku … pavėluojam juos ištraukt, bet įkalčiai užfiksuoti…
Šiek iek pavėluotai, bet tiesiai iš įvykio vietos…
Visi nustebusiais veidais ir apšnekinėdami įvykius išlendam į jūra. Čia greit pasikėlę bures lekiam… liūdesys, tas kad taip puikiai ir tiksliai minučių tikslumu iki šiol spėjusios prognozės, šiek tiek nuliūdina iš pusvėjo (kai beveik smagu plaukti), gaunam visiškai į nosį… ech kelionė užtruks…
Kelionė užtruks…
Tai ką, laukia ilga kelionė… sėdžiu žiūriu į horizontą… visai netoliese du pelekai plaukia… lygtai žiočiaus sakyti “…žiūrėkit delfinai…”, bet kažkaip ankstyvas rytas, entuziazmas dar neatsibudęs… ir tada galvoje… “… pala pala… delfinai? Tokio dydžio juodų pelekų neturi…ir kažkaip ne taip plaukia…”, entuziazmas pabunda šaukiu visiems “…taigi BAAANGINIAI!!!” pavėlavau…kiti nematė, bet sakykim užskaitysim, kad buvo… kol aš diskutuoju su savim mintyse ar ten tikrai nesivaideno vėl išnyra šalia, dabar jau šokam abu su Simu… aišku vėl visi nespėja, bet bent jau ne man vienai vaidenasi… Kai kelionė pradeda šiek tiek prailgti… tadam koks 100 delfinų būrys, gerai, kad gopro šalia paruošta… filmuoju visaip kaip, kokias 5minutes… vėliau paaiškėja, kad įjungimo mygtukas nenusipaudė, kaip supratot filmų ir toliau nebus 🙂
Plaukiant į vėją ir bangas kokių 8 valandų kelionė pavirto visomis 14….bet, kad jau įspūdžių visiems užtektų, į gana užimtą Las Palmaso uostą įplaukinėjam naktį ir be AIS (dičkiai mūsų nenorėdami gali ir nepamatyti). Bet visų miegai i gerai šsiblaškė, kai iš abiejų pusių prasikeitėm su dviem keltais (o šitie tai jau moka greitį spausti) ir pagaliau namai!!!
Kita vakara belieka atsisveikinimo su naujais draugai vakarėlis ir dar vienas ir paskutinis maisto persprogimas….
Išleistuvinė vakarienė, kurią dar pribaiginėjom dvi dienas 🙂
Taigi taip praėjo mūsų pirmasis Kanarų atradinėjimas su Windarella. Apibendrinant galima pasakyti taip – Kanarai ne Viduržemis, orai planus koreguoja daug ir smarkiai, bet ar tai blogai, nepasakyčiau… mes turėjom laimę turėti ir priimti puikius svečius, kurie mėgavosi ir pliusais, ir minusais, kaupėm ir kūrėm istorijas kartu, juokavom ir turėjom puikų laiką, suradom draugus, o kelionėse viskas turbūt ir yra apie sutiktus žmones ir patirtas emocijas, ne tik apie nukeliautas mylias.
Windarellos chebra urve 🙂
o kelionėse viskas turbūt ir yra apie sutiktus žmones ir patirtas emocijas, ne tik apie nukeliautas mylias.
Tiesa, visada troškau pasisakyti garsiai šia tema… Žinau, kad mūsų nuotykius skaito daug “paprastų” žmonių, iš kurių dažnai sulaukiam susižavėjimo, kokie mes drąsūs ir bebaimiai, ir jie visko norėtų, bet “…ne ne jau tik ne man…”. Tai išsiaiškinkim šį dalyką kartą ir visiems laikams. Buriavimas gali būti ekstremalus ir sportinis su tam tikromis jachtomis, varžybose ar kai pats labai nori, bet kai jachta yra tavo namai, tu visada nori kuo mažiau pavojaus kelti jiems, o mes norim gerų įspūdžių ir kelionių, todėl planuojamės ir renkamės tik tai, kas kelia mažiausiai pavojaus (atsiprašau, jei tikėjotės, daugiau Volvo ocen race vaizdus ir audras liudyjančiu pasakojimų), taip, gali atsitikti, bet tai nėra mūsų siekiamybė. Dabar turėjom svečią, buriuotojo žmona, kuri tikrai ne ekstremalė, neišprotėjusi ir praktiškai nebuvusi jachtoje, gal ji puikiai melavo ar apsimetinėjo, bet atrodo, kad jai buvo tikrai smagu. Taip, kad čia viskas labai gerai, su buriavimu ir mūsų nuomone SUSIPAŽINTI su juo BŪTINA VISIEMS, nes:
- Žinios apie vėjo poveikį daiktams ateityje tikrai pravers,
- Stichija ir vandenynai puikiai primins, kaip per daug laiko gyvenime skiriate bereikšmiams dalykams ir nervams,
- Dar kartelį prisiminsit, kokie mes maži, trapūs ir laikini, ir kad jei nesielgsim gražiai su gamta, ši mus gali sunaikinti, kada tik panorėjus,
- Taip pat pamatę tam tikrus gyvūnus jų natūralioje aplinkoje, niekuomet, nebesusižavėsite nei vienu akvariumu ar delfinariumu…
- Suvalgę, ką tik pagautą žuvį, niekada nebepagirsite kepsnio molekuline virtuve garsjančiame restorane už kurį greičiausiai permokėjote, bet negalite garsiai pasakyti…
- Žodžiu teks pasidėti savo gražiąją darbinę kaukę ir pabūti žmogumi, kartai silpnu ir leisti pasirūpinti kitiems, kartais stipriu ir rūpintis kitais
Nebūtina tai daryti tik su mumis… yra tų vietų ir galimybių, bet prašau pabandykite!
O kur sekantį kartą? Kur vėjas mus nuneš…
