Maloningasis Atlantas ir Kanarai

Maloningasis Atlantas ir Kanarai

Jau daugiau nei savaitė kaip mes pasiekę savo tikslą džiaugiamės krantu nors tas  ir  tolokai žemyno 🙂
Kai visi įspūdžiai susigulėjo, o pilvas prikimštas skaniausių kalmarų, laikas guldyti istorijas į jūsų ir mūsų ekranus.
Taigi, mus labiausiai gąsdinęs etapas praėjo bene sklandžiausiai. Bet apie viską nuo pradžių… Šis etapas mus šiek tiek neramino, nes turim labai įdomius ir visai kitokius įspūdžius ir prisiminimus iš pasiplaukiojimo Atlante dar sausį… O čia dar laukė beveik 5 paros be krantų, tai šiam etapui ruošiamės atsakingai. Gibraltare net dvi dienas su bėgančiom nosim ir išvarvėjusiom akim kilnojomės į stiebą bandydami pakeisti vieną nesisukantį virvės roliką (nežinau kaip čia lietuviškai), deja nesėkmingai, todėl teko truputį koreguoti groto (pagrindinės burės) kėlimo eigą, bet planas pasirodė visai geras ir veiksmingas – pakeli laisvą burę iki viršaus ir pritempinėji apačią, beveik kaup sportininkai 🙂

Rolikas nepasidavė nei man, nei Simui

Taigi ruošiamės puošiamės ir prieš Atlantą, ir prieš atvykstančią naują įgulą. Savaitė tokiu pasiruošimo ir ligos ritmu praskrido žaibiškai ir jau vieną vakarą gerokai po vidurnakčio su lietuviškų kotletų kvapu pasitikinėjom naujus svečius 🙂 kadangi delsti negalėjom, tai per kitos dienos pietus jau išjudėjom ir iš Gibraltaro.

Paskutinės minutės žemyne (nuotrauka vogta 🙂 )

Pirmas dvi paras balansavom ant plaukimo burėmis ir plaukimo dyzelgrotu (varikliu). Vėjo buvo kiek mažiau nei planuota, bet gal ir logiška, nes turėjom gana nemažą žemyno šešėlį, todėl teko trauktis gilyn į Atlantą.

Jau antrą kartą šiais metais atsisveikinam su Gibraltaru

Trumpa suvestinė apie šį itin ramų pusantros paros etapą:

džiaugsmas ir laimė, dėl naujai atrastų draugų, dieniniai pašnekesiai ir juokas;

didėjantis nusivylimas dėl tuno, kuris atrodo Atlante kur kas labiau išlepęs nei Viduržemio jūroje, nekimba nors tu ką;

daaaaaug autopiltoto ir nuobodžių vachtų, kai reikua tik atbudėti savo laiką;

mano asmeninis nusivylimas, nes niekaip negaliu įeiti į vachtų ritmą, dėl ko sėdžiu limpančiom akim, skaudančia galvą ir didėjantis nerimas, kad niekada nebeužmigsiu;

visų nuoširdus džiaugsmas pirmuoju nelegalu – pavargusiu paukščiuku pasivijusiu mus antra dieną, bet jis jautės taip gerai, kad snūstelėjo viduje, skraidė lauke, leidosi glostomas ir atsisveikindamas net paspaudė Simui ranką.

Iš pradžių svečias atvairavo vachtose

Paskui ėjo pamiegoti į vidų

Galiausiai paspaudęs Simui ranką išskrido…

Šio štiliaus pabaigoje šiaip ne taip pagavome vieną tuniuką, kuris buvo greit sudorotas su skaniausiais pasaulyje sumuštinukais, praktiškai galiu pareikšti, kad kepto tuno nebemėgstu 🙂

Tuniukas sunyko net nemirktelėjus….

Vakarėjant pagal prognozes pradėjo rastis vėjukas, aš eilinį kartą einu bandyti mikdytis prieš artėjančią vachtą, bet tik prisnūdus greit pabudina prasidėjusi klumpakojų diskoteka ant denio, kas reiškia, kad reikalai jau vyksta. Tiesa, nieko baisaus neatsitiko, bet… Žavusis mūsų raudonasis genakeris eina ilsėtis, kol bus sulopytas krante… Na, tai buvo tikėtinas dalykas tik gaila, kad tai įvyko kelionės pradžioje.

Paskutinės akimirkos prieš Genakeriui einant “pailsėti” (nuotrauka vogta)

Taigi, vidurnaktis atsikeliu į dar vieną kominę vachtą, kad neužmigčiau dainuoju bet kokias įmanomas dainas, autopilotas vairuoja, laikas atrodo daugiau negu sustojęs, kartais suabejoju ar netiksi atgal… sunku sėdėti kai taip tamsu, kad nelabai yra skirtumo ar esi atsimerkęs ar užsimerkęs, kartais atrodo net pats pasimeti… Pagaliau vachta baigiasi aš jau jaučiu, kad pasiekiau savo maksimumą krentu miegoti.

Trečia ar kažkuri diena, išmiegojau 3 valandas jaučiuos kaip naujai gimus, saulė šviečia, plaukiam pabangiui, vėjas lengvas aš net pasisiūlau vairuoti, kad pataupyti bures, autopilotą ir akumuliatorius.

Vežu vyrus namo :))

Taigi, dar viena puiki diena kupina juoko bajerių ir maisto 🙂 plius, užknisus vyrus verkimu dėl miego trūkumo užsitarnauju pasigailėjimo ir pasikeičiam vachtom (aišku gaunu geriausią nuo 08 iku 12). Pagal prognozes vėjas naktį stiprėja dar labiau ir jau vienintelę genują (priekinę burę) tenka surifuoti (sumažinti) . Su  šia mažyle laisvai darom 8 mazgus ir daugiau. Sekanti diena viena smagesnių buriavime, lekiam pavėjui  ir pabangiui, nors visiems tenka pamiršti autopilotą, nes bangos jau gal 2-3 metriukai, bet niekam neliūdna, tai pereina į varžybas kas išspaus didžiausią greiti arba kuri vachta nulėks didžiausią atstumą. Tai jei dėl statistikos, didžiausias rekordas matytas 12,6 mazgo, pagal gps rodo 14 mazgų momentą, taip smagiai pasiskraidėm apie pusantros paros.

Viena smagesnių istorijų: Vakaras, saulė leidžiasi, visi kažko suėję į vidų turbūt sluoksniuojasi (apsirenginėja) nakčiai arba taisosi pamiegoti ir vienas vairuojantis pradeda džiaugsmingai šaukti (bet jau taip labai labai labai džiaugsmingai) visi susižvalgom “… kas!?”, šaukia “waaaaaauuu delfinai!”.. Hmmm.. Keista, mes jau tame išlepimo lygyje, kai taip nebereguojam į juos, kad ir kokie žavūs būtų. Nesibaigiant pastarojo įgulos nario susižavėjimui kišam nosis į lauką ir čia tikrai OMG (oh my God), jų šimtai… Toks jausmas kad plaukiam delfinų košėje, jie visur… Aplink visus bortus, priekyje – gale, toli – arti, viršuje ir po vandeniu, šokinėja ir rodo triukus geresnius už bet kokius matytus delfinariume, vanduo tiesiog verda nuo delfinų… Pasimėgaujam, pafilmuojam einam miegoti toliau…

Taigi taip smagiai paskrodę bangas apie dar pusantros paros, vėjas po truputį grąsina baigtis, spaudžiam gazą iki dugno, kad ir kaip spaudžiam paskutines mylias tenka kurti savo dyzelgrotą ir burzgti varikliu (tuo metu ypatingai ilgėjomės savo genakerio). Taigi pirmąją artimiausią salą pasiekiam gerokai po vidurnakčio, masinis džiaugsmas ir jaudulys, niekas nebemiega. Svarstau, jei toks džiaugsmas po 5 parų, tai kaip po mėnesio?!
Įplaukiame į pagrindinį Lanzarotės miestą su didele apšviesta marina Arrecife, mus net ir tokiu laiku pasitinka malonus marinera, kuris atrakina dušus ir čia net ir 3 nakties (vietos laiku) planas “…maudytis ir kristi į lovą” žlunga iš karto po dušų; keliam taures  už krantą ir dalinamės jau savais bajeriais, pamiršę savo pažadus lovai ir dėdei miegui.

Trumpai apie Lanzarotę. Tai nebūtinai tiesa, nes mes buvom šiek tiek pasiilgę kranto, bet įsimylėjau šitą salą… Praleidom nepilnai dvi dienas bet viskas buvo taaaaip nerealu… Kosmosą primennantis paturistavimas po vulkano kraterių parką, smėlėtus žvejų kaimelius skalaujančios atvirukų  surferių bangos, pietūs vietos užeigoje, apsivalgant jūros bjaurybių už valgyklos kotleto kainas, balti miesteliai ir viską nuklojęs smėlis kur tik dairaisi ir kad dar deserto nebūtų mažai… aplankyta jau tikrai šiuo metu žymiausia ir įspūdingiausia lietuviška jachta Ambersail2. Kaip vienas mūsiškių sakė, pasijautėm kaip buriuotojų Disneilendę 🙂 taip, pasigirsiu… viską pačiupinėjom, apžiūrėjom, pafantazavom ir tai tikrai padarėm vieni pirmųjų, bet nesiliaujam svajoti ir tikimės dar turėsim progą išbandyti  ją ir ant vandens… O Svajonės gi pildosi!

Timanfaya nacionalinis parkas

Žvejų kaimeliai virtę surferių kaimeliais, be trinkelių ir asfaltų

Vakarėjanti, garauojanti Lanzarotė

Ir pagrindinė uoga visam desertui žymioji Abersail2

Jei kada jie mus pasiimtų tai mes vietas jau išsirinkome

Žodžiu visiškas Disneylandas… aš gal net per entuziastinga 🙂 (foto vogta)

Taip džiugiai ir superentuziastingai palikom Lanzarotę ir išskubėjom į Gran Kanariją, kur laukė iššūkis gauti savo (Windarellai) vietą.
Šis plaukimas buvo labiau varikliu nei burėmis, nes prognozės apgavo, bet trumpas plaukimas tik para laiko, tai labai neprailgo. Tiesa, pradžioje  buvo visai nesmagi šoninė banga, kurios sukeltus nepatogumus visi nurašėm ant mano vairavimo įgūdžių, bet net ir po savo vachtos teko išskristi iš lovos (atkreipiu dėmesį išSKRISTI), vadinas normaliai aš vairuoju :))

Iki greito, Lanzerote

Na, štai pasiekiam Las Palmas ir čia ta durna vietinė taisyklė, kad pirmiausia turi bent porą naktų išmiegoti ant inkaro uostelyje, tada jie tau duoda vieta (nors turiu akivaizdųįtarimą, kad tų vietų yra)… tiesa, už inkarą susimoki apie 5 eurus už naktį, bet mums tai pasipiktinimo nekėlė, nes jau buvom skaitę apie tai, nors ofise pasipiktinusių ir nustebusių veidų netrūko. Šioje vietoje apie inkaravimąsi nebūtų nieko blogo, jei ne tas nuotykis, kad mūsų pripučiama valtelė truputį leidžia orą, truputį variklis pakabinamas per galingas ir truputį neturim irklų… Nesileidžiant labai į smulkmenas tai linksmybių šioje vietoje netrūko…. Vieni yrėsi į krantą medine virtuvės pjaustymo lentele :))) bet ir tai greit išsisprendė…

Pirmas išsilaipinimas Gran Kanarijoje be nuotykių neapseita, pirmame plane šlapia mano koja ir vyrai su galvosūkiu

Jau turime irklą!

Kai nuėjom po antros nakties su mintimis paverkti į ofisą, o toje pasipiktinusių, reikalaujančių žmonių jūroje matomai pasirodėm mieli ir marinera kaip didžiausią paslaptį pasilenkęs pašnabždėjo į ausį, kad mums jau turi vietą, labai apsidžiaugėm. Pagaliau galima atsipūsti, prisirišom prie kranto ir elektros džiaugiamės savo namai Las Palmos centre, atradinėjam naujas vietas, susitikinėjam ir priiminėjam draugus ir svečius ir ruošiamės pasitikti pirmąsias mūsų šeimos Kalėdas savo nuosavuose namuose.

Šios Kalėdos bus baltos ir pas mus 🙂

Pabaigai galiu pasidžiaugti, kad nežinomybės loterijoje Facebooke mus atrado ir prisijungė labai profesionalūs buriuotojai ir smagi kompanija su kuria turėjom puikų laiką. Negana to, nežinau ar asmeniškai man teko per tiek laiko tempti kokią nors virvę, nes už nugaros stovėdavo bent pora vyrukų, kurie greit ją atimdavo, nors anksčiau būčiau kovojus už lygias teises, bet dabar po tokio intensyvaus buriavimo mėnesio mėgavaus tuo ir pagaliau sėdau vairuoti, ką anksčiau darydavau tik ultramega atvejais.

Taigi nuo Sicilijos sukorėme virš 2000 jūrmylių, šiam mėnesiui suplanuoti šiokie tokie pasitaisymai ir jau tikimės sausį pradėti naujus nuotykius čia Kanaruose.

O šiam mėnesiui tyrinėjimų ir Gran Kanarijoje nepritūksime…

 

Ir pabaigų pabaigai… metai baiginėjasi ir nori nenori visi atsisukam atgal apžiūrėti kas įvyko. Ypač tas jaučiasi kai keliauji per tas pačias vietas nuo kurių dar sausį pradėjom savo planą 🙂 Mums šie metai buvo daugiau nei stebuklingi, tokių nuotykių, įspūdžių ir įvykių eigos nedrįsom tikėtis ir tikrai tai patys įspūdingiausi metai EVER. Daug planuota ir skaičiuota, dar daugiau svajota; kai kur buvom užsispyrę ir atkakliai siekėm tikslo, kai kur šypsojosi laimė, o kai kur labai padėjo aplinka, bet mums pavyko! Esame labai laimingi ir dėkingi už tai kur esame dabar ir ką turim, už visas galimybes, iššūkius ir gyvenimą!

Nauji metai ant nosies… laikas galvoti naujus norus! Nepamirškite to ir Jūs, tik darykite tai atsakingai ir atsargiai, nes –  norai pildosi 🙂

P.s. Pastaruoju metu gerokai sutingėjau ir dauguma nuotraukų ir video yra darytos ne mano pačios, o vogtos iš įgulos narių… atsiprašau, tikiuosi pasitaisyti 🙂