Pirmas blynas

Mūsų pirmasis blynas Sicilija – Roma, su mūsų nauja šeimos nare buvo visai įdomus tai šiek tiek apie jį.
Pagal prognozes orai buvo visai neblogi, tik turėjome prieš sutemstant prašokti vieną vėjuotą ruožą, kuriame vėjas dėl sąsiaurio įsibėgėjo iki 25 mazgų (jachtai nėra labai baisu) bet kaip pirmam kartui nesinorėjo persistengti ypač kai plauki tvarkyti rigo (trosų padedančių stiebą išlaikyti vertikalioje padėtyje).

Paliekam Siciliją

Kelionės pradžia buvo bevėjė, bet dar bandydami kažką išspausti kėlėm bures, kadangi greičiui nepadėjo ir tik lėtino mus, greit jas nusimetėm ir burzgėm su varikliu (kas tikrai visai ne buriuotojų svajonė).Bet labai nenusiminėm, nes viskas buvo gan tiksliai paskaičiuota ir žinojom, kad už 5 valandų pradėsim gauti vėjo. Tuo metu, veikėm NIEKĄ. Kadangi pirmas kartas su mūsų Windarella, tai atsakingai tikrinom kiekvieną krepštelėjimą (kurių laive netrūksta), variklį, jo temperatūrą, kilnojom grindeles ir t.t. Kai atrodė, kad viskas visai neblogai klostos, galėjom atsipalaiduoti, Simas bandė žvejoti aš gaminau pietus. Taip visai neypatingai praėjo ramusis etapas.

Ruošiamės žvejybai

Po pietų pasiekę vėjo zoną jau džiaugėmės dar kartą keldami bures ir pagaliau išjungus variklį, buvo galima pradėti mėgautis 7,5- mazgų greičiu ir maloniu slydimu vandeniu su kartais išokančiais baltais vandens purslais. Bangos palyginti nedidelės šiek tiek į šoną, greitis geras, vakarėja, tik jau viduje aiškiai juntamas daiktų pokrypis, dėl ko daug maloniau būti viršuje. Na, žinoma dar nuolatiniai dirstčiojimai į laikrodį ar spėsim prašokti tą vėjo tunelį ir kada jau čia “užeis”.

Palydim saulę ir laukiam vėjo

Tik sutemus, Simas prigulė aš pasilikau budėti, ir viskas pora valandų ėjos visai sklandžiai, todėl visai smagiai mėgavausi seniai nematytu tokiu žvaigždėtu dangumi. O tuomet, kaip ir planuota pradėjo stiprėti vėjas. Kai laivo greitis viršyjo 8 mazgus, žadinu Simą, kad galėtumėm susirifuoti bures (sumažinti jas).
O čia ir prasideda… Buriuotojiška išmintis (ne mano sugalvota) sako:  jei kas blogo ir gali nutikti tai visada atsitiks tik naktį. Tai panašiai buvo ir mums. Vėjo greitis pakilo iki 18 mazgų , tai čia nieko baisaus ar neįtikėtino viskas pagal planą, bet kai pradėjom rifuoti (mažinti) bures, nuotykiai prasidėjo.
Pradėjom nuo pagrindinės, aš prie vairo ir virvučių Simas prie stiebo, laivo nosį pasukam aštriau į vėją ir bangas, kurios pradeda lūžti ant denio, rifavimo būdas pasirodo ne toks ir išmanus, giko viduje susimazgiusios virvės stringa, nosis neišsilaiko, bangoje ir vėjyje, gikas (sunkus įrenginys burės apačioje) perskrenda  į kitą pusę (tikrai ne pats sveikiausias ir geriausias dalykas ką galima padaryti laivui)… Ačiū dievui, burė jau numesta, gikas daug jėgos neturi, bet suprantam, kad su tuo nieko greit nebepadarysim. Todėl logiška, bandom susukti genują (priekinę burę), kad ši netrukdytų susitvarkyti su pagrindine, bet vėl… furleksas (tokia sistema kuri padeda ja suvynioti) susivynioja iki galo bet burės palieka gal 2 metrus, žodžiu kažkoks grybas, ji draskosi su toookia jėga, kad saugiausias greitas sprendimas buvo paleisti šotą, kad burė netektų jėgos ir jos nesudraskytumėm, nes akivaizdu kažkas užstrigo.
Taigi naktinis vaizdelis vienas iš geresnių: genujos kampas su šotais (virvėmis) taškosi priekyje su nesveika jėga daužydamas jas visomis kryptimis, Simas prisirišęs prie stiebo bando išpainioti pagrindinės burės rifo virves, kadangi stovim nosim į bangą, tos sukilusios lūžta ant priekio ir kartais mūsų (priklausomai nuo dydžio). Aš tipo vairuoju į vėją, bet nosis neišsilaiko ant bangos tai tik viskas ką sugebu padaryti daugiau nebeperskraidinti giko… Pagrindinė burė jau nuleista sukritusi ant giko…
Šaukiu Simą, kad jis stotų prie vairo, nes man  geriau sekasi su denio darbais ir šliaužiojimais ant denio nei vairuoti, jis bando stoti vairuoti aš susliaužioju iki priekio ir atgal, stengdamasi, kad skraidančios ir denį plakančios virvės nenuplaktų gerai ir manęs, grįžtu, kodėl furleksas neveikia jokio supratimo, genujos su rankom geriau net nebandyti pagauti, laikas naujam planui…
Žodžiu, pasileidžiam pavėjui ir pabangiui, atsisėdam visame tame jovale,  išorėje šlapi nuo bangų ir nuo situacijos sušilę iš vidaus (ne, ne kelnėse). Ir dialogas skamba maždaug taip:
-Kažkaip gaidys čia gavosi…
-Mhm… (aš susikrimtusi dėl giko)
-Pailsim ir susitvarkom…
Gilus mano atodūsis, tas jausmas, kad  vėl viską pradėsim iš naujo ir tikėsimės, kad pasibaigs geriau, bet nėra ką daryti, todėl vėl kylam ir pradedam… bet viskas gerai, sekantis kartas ėjosi sklandžiau, maždaug per valandą laiko susitvarkėm jovalėlį ir jau pasikėlėm surifuotas bures.
Tada bandėm keisdamiesi kas valanda, pamiegoti… Na aišku tas miegas, naktį kokpite (lauke), šalia budinčiojo, kai laivas su šonine banga lekia 8 mazgais surifuotom burėm tai toks ne pats saldžiausias…
Dar per savo budėjimą priekyje pamatau žaibus “… B*** nu to betrūko…”, bet galiausiai šie praeina pro šalį atsidūstu, Simo nežadinu..
Per Simo budėjimą sprendžiam dilemą ar ta krūva lempučių sparčiai artėjančių į mus prasilenks saugiu atstumu ar ne…
Čia reikėtų pasakyti, kad visiems didiesiems laivams turėtų būti uždrausta naktį jungti visas kitas apart navigacines šviesas, kurios kaip tyčia amžinai ryškesnės už pastarasias. Su prožektorium apšviečiam savo bures, šis pašviesčiuoja, kad mato, prasilenkiam nelabai toli bet saugiai.
Tada dar 4 valandos tamsos ir tos zombinės būsenos kai žiūri į horizontą, nemiegi, bet net krūpteli pamatęs atsiritančios bangos purslus, nes kažkodėl jie tau pasirodo kad puola laivą (?!) to niekaip logiškai nepaaiškinsi.

Po nakties, jau nebe tokie entuziastingi, gražūs ir žavūs…

Pagaliau išaušta rytas, šiltėja mes pasiekiam ryšio zoną, žemyną ir nusprendžiam užteks čia naktinių atrakcijų, sekančią naktį miegosim uostelyje. Uostelį pasiekiam jau vakarėjant.

Šianakt miegosim čia (sala šalia Neapolio)

Likusios dvi dienos plaukimo buvo karštos ir bevėjės, o dar sekančią naktį pasitikome ant inkaro saloje tarp uolų.

Ponzos saloje išmiegojom ant inkaro

Nors keletą kartų teko šokti tikrinti garsų, bet viskas buvo gerai, tai tik pirmų naktų su inkaru baimės 🙂

Kai nepučia miegam…

Fotosesinamės

Užkandžiaujam

Ir galiausiai pasiekėm šio etapo tikslą Romos priemiestį, kur mūsų nuo naujos savaitės turėtų laukti meistrai, tikėkimės čia nebebus staigmenų.

Taigi apibendrinant, pirmas kartas dar su nepriprastu laivu ir nepatikrintu rigu, visada šiek tiek nejaukus. Dėl tų pačių “niuansėlių”  visiškai susimovėm naktį eilinėje vietoje. Ir žinoma, patys kalti, matėm, kad pagrindinės burės rifavimo sistema ne pati patogiausia ir gudriausia, bet neatrodė, kad viskas susivels taip smarkiai. Giko skrydis dėl kurio graužiausi atrodo jokios žalos nepadarė, nes burė buvo nuleista ir pats gikas ne toks laisvas kad būtų buvusi didelė jėga. Bet visa ši istorija tik į gerą, nes dabar tiksliai aišku, kad rifavimo sistema bus tobulinama. Bet nepaisant visų “atrakcijų” abu pasidžiaugėm, kad laivelis super stabillus ir minkštai skrodžia bangas. Neapsimetinėsim, kad esam išbandę jų šimtus skirtingų, bet tai kuo esam plaukę ar apžiūrėję tikrai smagiausias variantas! Nepaisant kelių ne pačių maloniausių valandų naktį, taip pat turėjome daug smagių, malonių šiltų ir atostogiškų momentų, tai tuo tas buriavimas ir žavi….

Buriavimo žavesys tame, kad ne amžinai pučia vėjai ir ne amžinai tęsiasi štiliai, reikia tik išlaukti

Ir pabaigai toks desertas/paslaptis tiems, kurie suskaitė iki galo…
Nesigiriam ir nerekomenduojam to daryti patiems, bet kartais taip jau būna…
Plaukimas nebuvo labai tolimas 300 jūrmylių iš kurių 100 priekrantėse, bet labai nemažai asmeninio vidinio nerimo plaukime pridėjo tai, kad laivas naujai nupirktas ir dokumentai laukiami (2-6savaitės), todėl dėl šios priežasties jokių buriavime įprastų palydovinių gelbėjimo aparačiukų tokių kaip Epirb nėra, plaustui reikalinga patikra, liemenės ne automatinės ir nors parašyta Ocean, bet kaip minimum laivo metų… kadangi laivas neplaukiojo tolimuose vandenyse apie radarus ir  AIS (sistemas, kur tave mato ir tu matai kitus laivus) net nekalbu, racija priekrančių, bet šita bent veikė visą kelią dėl aplink buvusių laivų… Taigi plaukėm tokiu old school’iniu būdų… Sakysite ekstremalai? Veikiau durniai, bet deja ten, kur  buvom mes, nieko iš šios įrangos įsigyti negalėjom, tai vertindami riziką, plamavom orus keitėm maršrutą stengėmės plaukti priekrantėm, arčiau civilizacijos ir po visą laivą apraišiojom saugumo diržus nuo kurių atsisegdavom tik eidami pas nykštukus. Bet tikimės viską greit pagerinti ir sutvarkyti kuo greičiau Romoje ir pakviesti draugus prisijungti į mūsų smagią ir netikėtumų pilną kelionę 🙂

Tai kas kartu su mumis?? 🙂

2019-10-30T22:45:42+00:00

About the Author:

4 Comments

  1. Dovydas K. October 22, 2018 at 4:59 pm - Reply

    Man furleksas kartais nesusuka visos bures kai ji sukama per daug itempta. Pritruksta furleksas virves. Ramiomis salygomis virves galima privynioti daugiau ateiciai. O jusu atveju tai isleisti visa bure ir tik atleidus sota susukineti.

    • Vita October 29, 2018 at 8:51 am - Reply

      Jo, šita priežastis gana logiška, mes ir paskui taip nusprendėm, kad pradžioje dar neatleidus, kol sukome, ji per smarkiai įsitempus buvo, o vėliau nors ir paleista, bet nebeužteko virvės 🙂

  2. Deividas October 29, 2018 at 8:27 am - Reply

    Mielieji,

    padarykite kažkokią įrašų prenumeratą. Labai norisi sekti jūsų nuotykius 🙂

    • Vita October 29, 2018 at 8:52 am - Reply

      Ačiū, bandome, puslapis laisvu metu nuo darbų vis bandomas patoblinti 🙂

Leave A Comment

Share via
Copy link
Powered by Social Snap