Linksmieji kalneliai Palmoje I dalis
Kaip kažkada esu minėjusi, jei socialiniuose tinkluose ramu, vadinasi “reikalai” vyksta. Tai pastarosios savaitės nors ir ne ant bangų, bet audringos kaip reikiant… Kadangi niekas nebežino nei ką veikiam, nei kur randamės tai pabandysiu nupasakoti kėbloką situaciją 🙂
Taigi, planas buvo toks: pabaigus Simui kursus susirasti vienam sezonui darbą ant laivų, kad įgauti daugiau patirties ir aišku papildyti svajonės krepšelį. Tobuliausias planas – abiem gauti darbą ant vieno laivo, kad nereikėtų nuomotis buto, o tuo pačiu būtų visai linksmas nuotykis keletui mėnesiui. Bet laikas ėjo… laikas savaitiniuose apartamentuose seko be galimybės prasitęsti ilgesniam laikui, o pasiūlymų lavina dirbti mums kaip porai, neužgriuvo (nors po vieną gerų variantų netrūko). Tai pirmasis neplanuotas netikėtumas su kuriuo susidūrėme – sudėtingos pastogės paieškos. Tai ne pirmas kartas kai ieškom ploto svetimoje šalyje ir girdėjome gąsdinamus “bus sunku”, bet kažkaip tikėjome savo jėgomis. O bet tačiau… Nėra taip paprasta… Nors tikrai moku naudotis Google ir Facebook , tačiau į šią mažą salytę sezono metu bando sutilpti pusė Europos.. Tai trumpai tariant pasirinkimas ir kainos atitinkamos. Kambario kaina pakraštyje vienam žmogui – 400 eurų, porai – nuo 600 ir tai tokių praktiškai nėra. Taigi ieškojom buto, o su butais situacija tokia – apie 90 procentų butų “globoja” agentūros. Norint gauti butą – agentūrai reikia sumokėti 1-2 mėnesių įmoką, tiesiog kaip procentą (pas mus už pardavimą ne visada tokius gauna…), du mėnesius depozito savininkui ir einamas mėnuo. Tai jei buto kaina 1000 €/men tai nesunku suskaičiuoti, kad vien tam, kad galėtum įsikraustyti reikės pakloti apie 4 kartus tiek. Ir be visų šitų (mūsų akimis “kosminių”) sąlygų pasirinkimo vis tiek beveik nėra. Tai pusę savaitės su šiokia tokia panika, laužyta Google translator ispanų kalba vuolia radom butą! Ir vuolia gavau neblogą pasiūlymą dirbti! Atidavėm pirmą rezervacijos įmoką agentūrai dokumentų tvarkymui ir beveik daužėm vyno taures už besiklostantį planą. Kai jau buvau beveik sunerimus, ką reikės rašyti į blogą, iškart po Simo jubiliejaus prasidėjo tikri linksmieji kalneliai 🙂
Kai jau atrodė, kd žinom kas bus rytoj…
Sutartą buto kontrakto pasirašymo dieną, buto savininkė esanti Australijoje, nusprendžia keisti sąlygas ir “ dar pagalvoti”. Mes pykstam ir skubinam, nes kiekviena jos papildoma “mąstymo” diena mums kainuoja pinigus, bet ką jau paskubinsi su tokiu laiko juostų skirtumu. Atsisakyti sandėrio mes negalime, nes taip atsisveikiname su savo nemažu indėliu, nesutarimo atveju reikia laukti tol, kol savininkė atsisakys. Šitas svarstymas trunka keletą dienų, kas vėl mus grąžina įtampą. O tuomet, netikėtai, gaunam TOBULĄ pasiūlymą! Mums siūlo ant rekonstruoto senovinio laivo dirbti dviese! Simas – kapitonas, aš visa kita įgulos dalis.. tik keletas smulkmenų, butas išnuomotas ir darbas jau pradėtas. Savininkė kviečia kuo skubiau atvykti į Alikantę susipažinti ir per savaitę laiko apsispręsti abiem pusėms (ar laukai sutampa). Taigi dvi dienos plyštančios galvos nuo ryto iki vakaro.. vienoje rankoje butas, mūsų pinigai sukišti į jo nuomą (kurie taptų tiesiog palaidojami) ir mano darbas, antroje rankoje galimybė kurios abu labai norėjom ir siekėm, bet tuo pačiu ir nežinia ar tai turės tęsinį. Žodžiu… visiška kazino ruletė. Dvi dienas savo pinigus ir norus stumdom kaip kazino, nuo vienos pusės į kitą ir svarstom, visas įmanomas blogiausias ir geriausias galimybes. Tikrąją ta žodžio prasme, visi tiesiog mus “užgriuvo” vienu metu.
Nors atrodė, kad išprotėsim besukdami galvas, bet su tokiais vaizdais vistiek geriau galvojasi…
Tačiau nusprendėm priimti riziką ir kaip kažkas sakė “niekada nepaleisk svajonės” per pusdienį susikrovėm kuprines ir jau tylūs sėdėjome oro uoste, per daug niekam ir nepasakę kur ir ko dingstam.
Kartais ant skardžių kyla negerų minčių…:)
Kai priėmėm sprendimą, šiek tiek palengvėjo nes jau nebuvo kur trauktis ir tiesiog, ,,…o bus kaip bus…”. Ir nors buvo neramu, tačiau viduje plojau rankutėmis, kad vėl grįžtam ant denio ir vandens.
Apsisprendus vėl šypsenos, bet gal labiau dėl to, kad vairuoju Spuogą…
Taigi… Maljorka iš tikro nuostabi sala, su laaaabai įspūdingais skardžiais ir kalnais vakarinėje dalyje, autentiškais vynuogynų/apelsinų slėniais centre, gražiausius atvirukus primenančiais paplūdimiais aplink, ir savita bet labai gyva Palma, tačiau gaila, bet praleistą savaitę, tikrai neturėjom tiek laiko, kad tuo pasidžiaugti taip kaip norėjom, bet vis tiek trumpai pristatau privalomų dalykų sąrašą Maljorkoje, pagal mus, net jei ir plyšta galva nuo dvejonių 🙂
- Išsinuomoti juokingą mašiną. Gavom naują mašinuką, iš mano linksmųjų svajonių sąrašo (čia rimtai), kurio vardas buvo Spuogas.
- Pasidaryti pikniką gamtoje (kartu su Spuogu)
- Suvalgyti vieną skaniausių picų ever Il Tamo (rekomenduotina Saverino ar kažkaip pan..).
- Būtinai visur užlipti ant pačio krašto, kad viduje būtų truputį baisu.
- Susitikti visus senus ir rasti naujus draugus… (ne, žmonių nuotraukų nedėsim)
- Suvalgyti, garantuotai skaniausius pasaulio ledus Rivareno (ne aš taip pasakiau), bet pritariu šimtu procentų.
- Išmaišyti senamiestį skersai ir išilgai.
- Naujai atrastiems puikiems lietuviams kaip atžymos tašką palikti savo dar vieną lagaminą pasaugojimui…
- Ir žinoma… išsinuomoti butą senamiesčio centre, kurio gali ir neprireikti 🙂
Po šio sąrąšo galima ramiai sėsti į vietinį mažą lėktuviuką (kur lagaminus paima ir atiduoda prie lėktuvo ratų ant asfalto) ir ramiai skristi į Alikantę!
Laukiam lagaminų…
Kiti įspūdžiai antroje dalyje… 🙂
