Kelionių malonumai
Visi mes labai norime keliauti, kuo daugiau ir kuo toliau, visi svajojam apie vis naujas vietas ir iššūkius, bet ar tikrai esam pasiruošę tiems kelionių nesusipratimams, kurie nebuvo įskaičiuoti į mūsų nuostabias akimirkas? Taigi šis įrašas bus ilgesnis ir kiek kitoks, nes tai bus ne apie kelionių malonumą, bet apie tai kas visada eina kartu. Nes visuomet smagu sulaukti teigiamų atsiliepimų ir susižavėjimo šūksnių, tačiau visuomet noriu visiems priminti, kad yra ir ta kita dalis be gražių spalvingų fotografijų ir kartais ne tokia linksma
Taigi Tarifoje teko susidurti su virusais, kurie galutinai nepaleido net dvi savaites iš trijų. Vaistai, bloga savijauta, baimės kad kosulys netaptų visu uždegimu ir pan. ir žinoma visuomet tave gaubianti šalta drėgmė.
Toliau sekė nauja kelionė, kur mūsų planas buvo labai paprastas – radome vyruką, kuris plaukia su draugais ir jam reikia pagalbos (jis vienintelis su buriavimo patirtimi iš trijų). Taigi mes už prieinamą kainą gauname patirtį ir jūrmyles, o jis pagalbą. Mūsų tikslas tik nusigabenti Tarifa – Sevilija – Gran Kanarija, čia mūsų turėjo laukti mūsų nauji buriavimo draugai, 2017 metų jachta ir dvi savaitės kelionės po neatrastas beveik laukines salas. Kelionės pradžia žadėjo gerą sėkmę, geras laikas Sevilijoje, extra dydžio sėdimos vietos lėktuve už dyką ir štai mes jau čia…
Taigi sutartame uoste atsirandame pirmi ir susirandame “savo” jachtą. Tik apsidžiaugus prisistato charter’io kompanijos atstovai su “Atsiprašau jūsų jachta sugedo, problemos su varikliu prašom jums kita”. ,,Ačiū” džiaugiamės… dar didesnė vadinasi tikrai viskas eina gera kryptimi. Atvažiuoja mūsų įgula susipažįstame pradedame dalintis planu ir pareigomis ir štai vėl charter’io atstovas: “Jūsų jachtą taisysime pirmadienį, užtruks gal valandą, o šita plaukti negalite nes už savaitės ji užsakyta”. Puiku, kad pasitaikė geras vyrukas įtikiname jį, kad pirmadienis yra per vėlai, mes negalime tiek laukti, reikia tvarkyti ryt iš ryto (sekmadienį).. susideriname su ispanais dirbti sekadienį (!?), vadinasi, vėl viskas einasi puikiai… Rytas, mes lekiam į parduotuves užsipirkti maisto dviem savaitėms, Simas su kapitonu pasilieka padėti ir prižiūrėti “tvarkymo darbus”. Žinoma viskas vyksta ispaniškai, vietoje sutartos 9, pasirodo 10, vietoje minėtos valandos pasirodo visos trys. Nesulaukdami pabaigos ir norėdami išnaudoti išnuomotą automobilį išlekiam pasižvalgyti po apylinkes.
Mūsiškė…
O tada ir prasideda linksmybės, grįžtame ir tadadadaam, mūsų jachtą sutaisė, nuleido, patys testavo variklį, užsikirto greičių dėžė ir vos nesudaužė tiesiog uostelyje ir tuomet ji (jų žodžiais) ,,..mirus galutinai…”, detales užsakinėja iš trijų Europos šalių, ir užsimena, kad GAL iki penktadienio pavyktų sutvarkyti, tačiau jokių garantijų… mums siūlo imti esamą didesnę iki penktadienio, tada grįžti ir melstis, kad bus sutaisyta mūsiškė. Šis planas sunkiai įsivaizduojamas, nes pirmiausia, jie – ispanai, jie nemoka laikytis pažadų, o ypač taisyti technikos (įsitikinom). Antra, vandenyne tarp salų 5 dienos yra per mažai kažką aplankyti. Spyriojamės, bet daryti nėra ką, sutinkame ir nusprendę, kad teks dar labiau skubėti planuojam jau atsišvartuoti vakare. Ir tada paaiškėja, kad net ir ta laikinoji šiandien neparuošta, nes ten daug kas neveikia ir ispanai sako “ryt iki vakaro sutaisysim”.
Kantrybė trūksta, nes iš galimų 5 lieka 4 abejotinos dienos. Į kalbas kad mes galim laukti tik su sąlyga kad gaunam jachta ne 5 dienom, o dviem savaitėms jie nesileidžia, nesutinka nieko keisti ar derėtis, jų pasiūlymas “arba laukiat ir imat šitą, arba viešbutis ir jokių jachtų”. Laukia liūdnas vakaras.. visi nusivylę, skridom iš toli ruošėmės tikėjomės, pavargę, jau antra diena kelyje ir nuolatinėje įtampoje ir darbuose, o dabar tai….
Maždaug tokią turėjome gauti
Tačiau galutinai nusivylę jų nenoru bendradarbiauti nusprendžiame rizikuoti ir atsisakyti paslaugų, nes tokia pradžia nieko gero nežada… Kažkokio stebuklo dėka per valandą Simas Gran Kanarijos kitame uostelyje randa kitą jachtą laisvą už tą pačią kainą, tiesa, 10 metų senesnė… Pirmadienis prasideda nuo to, kad derinam naujas charterio detales, gabenimąsi ir t.t. per vieną pusdienį mums reikia iš vieno beveik suruošto laivo 2 savaičių kelionei, persikraustyti ir paruošti visai kitą. Pasitampę su maisto ir vandens atsargomis pasiekiam naują jachtą, kurią tenką iš naujo tvarkyti, plauti, ruošti kelionei. Laukiam naujos charter’io kompanijos atstovų, sulaukiame… viskas žada nebloga pradžia atrodo šioje esminiai dalykai veikia. Tik baigiame tvarkymąsi ir maisto slėpimą visose laivo ertmėse “ups, variklyje laša antifryzas”, didelėms akimis ir išgąsčiui jose nėra net tokio mato įvardyti… bet visa laimė, šios kompanijos atstovai yra iš rytų Europos. Nors labai norėčiau netikėti klišėmis ir nuostatomis, tačiau, kai rusas mechanikas, sako aš sutvarkysiu per valandą, jis tai padaro per pusvalandį ir be priekaištų… ir štai mes išjudam.
Dabartiniai mūsų “namai”
Šioje dalyje istorija baigėsi visai neblogai, tačiau tai kainavo daug fizinių, psichologinių ir emocinių jėgų ir pirmą dieną atsišvartavome labiau pervargę, nei pailsėję ir gerai nusiteikę.
Ši kelionė dar nesibaigė, todėl nežinau kas laukia ateityje, tačiau šiai dienai jau matome, kad dar vienas visiškai prieš mumis nusiteikęs dalykas – orų prognozė. Pastaroji, pradžioje žadėjo gerą orą, todėl turėjome tikslą aplankyti 4 nuostabias salas (išvengiant Tenerifės). Orai ir jų ateities prognozės tokios, kad esame tik Tenerifėje, negalime pasiekti kitų salų ir vienintelis tikslas lieka saugiai pasiekti Gran Kanariją, taigi dar nemažai nuotykiu prieš akis…
Taigi pabaigai, ačiū visiems, kas ištvėrė painumus ir pasiekėt šią istorijos vietą. Labai nenoriu, kad tai skambėtų kai skundas ar dejonės, tačiau labai norėjau plačiau papasakoti, kad pas mus ne tik nuotraukos gražios, pasitaiko ir blogų dienų ir visuomet gyvenime yra pakilimai ir nukritimai. Aš esu tikra, kad tobulos pavykusios kelionės dažniausiai paskęsta per metus atmintyje, bet visi šie nesusipratimai, lieka ilgam, o gal net ir amžinai, todėl, net ir desperatiškiausiomis akimirkomis stengiamės neprarasti optimizmo ir tikėti, kad net jei viskas nebus taip kaip tikėjomės tai bent jau liks gera istorija atmintyje 🙂
