Grįžę į Lietuvą įkritom į tikrą reikalų ir darbų sūkurį ir visiškai nepelnytai Graikijos prisiminimai nuslinko užmarštin. Kol geriu rytinę kavą pabandysiu greitai iš atminties ištraukti mūsų nuotykius Graikijoje, kol jie dar visai nepasimiršo.
Kaip jau pasakojau anksčiau, realybėje kelionė link Graikijos, pasirodė kur kas ilgesnė nei planuojant ją namuose ant sofos. Tas mažytis tarpelis tarp Italijos ir Graikijos (mažytis tik ant žemėlapio), būna pasitaiko ir labai nedraugiškas. Todėl kirsdami šią jūrą labai smarkiai tikrinom orus, liaudiškai tariant neužsirauti bent šį kartą, bet Neptūnas ir Bangpūtys mūsų pasigailėjo ir pagaliau, tai buvo pats patogiausias plaukimas per visas dvi savaites.
Vėjas buvo stiprus, bet neviršijo komforto ribos, todėl leido, sparčiai ir patogiai judėti tikslo link. Taip išplaukę vos švintant, apie pietus, jau galėjome džiaugtis įspūdingų artėjančiu Albanijos kalnų šešėliu. O gerokai popiet, jau praplaukėme pro pirmąsias Graikijos salas. Tądien į Corfu nutarėm dar nelysti ir stoti pirmojoje Ericussa saloje.
Sveika, mieloji Graikija 🙂
Pirmasis įspūdis – sala nedidukė, visa išlenkta, su plačia ir saugia inkaraviete, ir savo kalnais užstojančiais, dažną šiaurės vėją. Laivų inkaravietėje gana protingas kiekis, bet mes kaip visada, išlaikydami šiaurietišką, pagarbų atstumą atsistojome atokiausiame kampe.Vanduo toks skaidrus, kad gal 12 metrų gylyje, tiksliai matau ant dugno gulantį inkarą, grandinę ir aplink jį esančias kriaukles. Išsimaudžius ruošiamės ir puošiamės pirmajam išsilaipinimui, kad pagaliau padėti savo pėdas ant Graikiškos žemės.
Čia reikia šie tiek priešistorės. Prieš tai kažkur Italijoje per didelį vėją, teko pagelbėti negalėjusiam saugiai uostelyje prisiparkuoti vienutininkui – Simas nuo kaimyninio laivo šoko ant jo denio, o aš su marinera gaudėm virves ant pantono. Sklandžiai pavykus parkavimosi operacijai, pastarasis svečias mums labai daug dėkojo, siūlė eiti į barą, bet mes jau ruošėmės išplaukimui, todėl trumpai šnektelėjus, šis pasidalino patarimais apie Erikussa salą. Sakė, ši sala jam labai patinka, labai graži, saugi, pigi ir tieisog būtina aplankyti. Taip ir užsidėjom varnelę.
Grįžtant prie pasakojimo apie mūsų nuotykius šioje saloje – pirmuosius du galim patvirtinti, tačiau tas trečiasis faktas apie stulbinantį graikišką pigumą mums nepasitvirtino. Sugebėjome restorane užsisakyti „dienos laimikio“ (ant griliaus kepta žuvis), kurios kilogramas sukainavo 65 eurus. Vėliau pasirodė, kad šalia buvęs omaras buvo ne ką brangesnis… Bet viskas gerai nelabai sielojomės, nes mes tokias akimirkas visuomet vadiname chek in‘ais. O kiekviena nauja vieta pareikalauja naujo „chekin mokesčio“, kol išmoksti naujos vietos taisykles 🙂 Todėl auksinė žuvis vakaro nesugadino ir pasiekto tikslo džiaugsmo neužtemdė. Kitą rytą įsijungus kasdieniniam vėjui pajudėjom pavėjui link Corfu.
Ar gali būti, kad suvalgėm auksinę žuvelę?
Vienas didžiausių privalumų Graikijoje – tai nedideli atstumai ir salų gausa – net ir dvelkiant silpnam vėjui, variklio praktiškai nereikia – judi lėtai, bet į tikslą (na, žinoma, tikslą reikia gerai suplanuoti). Jau plaukiant pro šiaurinę Corfu dalį stebėjau pakrantes ir galvojau, na tikrai kaip Karibai. Reikėtų paminėti, kad Karibuose dar nebuvom, bet tie mažyčiai, krante nepasiekiami ir beveik privatūs smėlio paplūdimiai, apgaubti ryškiai žalių kalnų ir skalaujami ryškiai žydros spindinčios jūros, tikrai kažkokią asociaciją su Karibais turi.
Karibai ar ne?
Vakaras artėja, reikia ruoštis miegui – pasukam už kampo ir nusitaikę į norimą inkaravietę lėtai braunamės į siaurą ir gilią įlanką. Kadangi įplaukinėjome po pietų, tai dar spėjome giliai ir naglai įsipaišyti įlankos viduje, na, o beveik paskui mus plaukusiam katamaranui ne taip pasisekė. Pasiliko gana gilioje vietoje, ko pasekoje….istorija ne apie mus:
Sėdim naktį ant denio su kompiuteriais, klausomės nuo kranto sklindančių Mama Mia dainų, o nuo įkaitusių kalnų stiprus karštas vėjas pučia mus nuo kranto. Vakaras palyginti ramus, kol mano kompiuterio ekrano fone dingsta švieselės. Užveriu kompiuterį, kad neakintų, sukinėjuosi, dairausi ir sakau Simui: ‚“ o kur tas katamaranas…“. Akims pripratus prie tamsos, pastebiu lėtai į greitaeigių keltų kelią tolstančias inkaravimosi šviesas. Ant katamarano buvusi šeima su vaikais, matėm kaip nuėjo miegoti, tai versija, kad nutarė išplaukti su inkaro šviesomis nelabai įtikina. Abu sunerimstam, jungiam AIS, bandom prisišaukti per raciją, jokių gyvybės ženklų. Mūsų dingio variklis dar nesutaisytas, o jie jau toli, todėl nuplaukti nėra jokios galimybės. Prie gero vėjo tokio dydžio namas tolsta skubiai… Žodžiu pradedam ieškoti vietinių tavernų su laiveliais, kol galiausiai blyksteli ant denio šviesa. Tfu… atsibudo… grįžta. Iš to, kur bando inakaruotis antrąjį kartą, matosi iš klaidų nesimoko. Gal iš penkto karto užsiinkaruoja vėl ant šlaito, kas gero nežada. Nueinam miegoti.
Jei ko laive ir išmoksti, tai į tam tikrus garsus – pavyzdžiui leidžiamo inkaro, regauoti itin jautriai. Jei bortą daužančių bangų ar vantų (metalinių trosų) garsus mano ausys išmoko ignoruoti, tai leidžiamas kito laivo inkaras, mane prikels bet kuriuo paros metu. Taigi iššoku katamaranas labai netinkamoje vietoje deda inkarą. Esu maža, bet pikta, moku rėkti ir garsu, ir ženklais, bet šūkteliu Simą (jo argumentų visi išklauso labiau), atsinešam žibintą, pamosikuojam ir leidžiam suprasti, kad mes jų į svečius nekvietėm ir susijungti laivais neketinam. Išplaukia. Tokiais atvejais, truputį gaila žmonių. Išnuomotas charteris su šeima, galbūt šiek tiek patirties stoka, galbūt tinkamos įrangos nebuvimas ir žmogus visą naktį praleidžia inkaruodamasis ir nuotykiaudamas tamsoje tarp uolų – uf kaip nejauku…
Mes dar spėjom įsispausti 🙂
Štai išaušta naujas rytas ir kol nepakilo dienos vėjas, skubam į pirmą savo uostelį Corfu – Kassiopi. Graikijoje labai daug uostelių žvejams, bet rasti gilesnius uostelius, šiek tiek didesniems laivams, būna gana sudėtinga. Tuo įsitikinam Kassiopi. Vietų jachtoms tik trys, tik po dešine, tik už molo, giliau geriau neplauk nes gali ir sustoti, todėl labai plačiai neužsimosi, o dar gi prie krantinės akmenys kyšo. Nors prisišvartavimas ne iš lengvųjų ( tuo mums “patinkančiu“ būdu su inkaro išmetimu), bet pavyksta be didesnių nuotykių, jei neskaičiuoti to, kad netaip išgirdus, bebandyma įtempti laivo priekį, vos netikėtai neatšvartavau mūsų (o jūs galvojate, prie inakaro gervės, gerai girdisi?) 🙂
Kiek stiebų, tiek ir vietų jachtoms 🙂
Šiame uostelyje mus aplanko mūsų šio sezono vieninteliai svečiai ir draugai, atveždami iš Lietuvos mums taip reikalingą dingio variklio sraigtą. Pasimėgavę Graikiškos virtuvės ypatumais, kitą dieną atsišvartuojam tyrinėti Corfu pakrančių.
Rytą iš uostelio išplaukiam pirmieji ir pusryčiaujame jau praktiškai laukinėje įlankoje be jokių kaimynų. Papusryčiavę ir pasimaudę (gausėjant kaimynams) nutariam leistis pavėjui, palengva į naujas vietas. Nakčiai inkaravietę renkamės, tiesiog palei Google žemėlapį. Taip nelabai planuotai patenkame į vieną gražiausių inkaraviečių – uolų ir tamsiai žalių kiparisų giraičių apsuptyje su taverna (pasirodo viena žymiausių apylinkėse) ant jūros kranto.
Nesirenki žmogus labai, bet būna ir gerai pataikai
Čia pirmą kartą ir išbandome galo pririšimą prie uolos. Vakaras magiškas… žydras vanduo, šokinėjimui tinkamos uolos ir nesibaigiančios maudynės.
Vakarop įlanka ištuštėja, išsimaudę ir pasigražinę ruošiamės į “miestą“ (tą vienintelę be galo žavingą taverną). Visoje milžiniškoje įlankoje, vos trys jachtos. Vakarėja ir romantiškai su dingiu (pagaliau sutaisytu) burzgiam į taverną.
Visiškas neplanuotas perliukas 🙂
Gal tik naktis ne taip puikiai nusisekė, nes naktį pasikeitusi bangos kryptis, smarkokai paplakė mus, dėl ko viduryje nakties, pradėjom pasileidinėti nuo uolos, ko pasekoje, vis ilginome virvę ir laukėm „ar nepablogės ir nepersišvartuosim“.
Nors gal kiek ir nemiegota naktis, bet viską užglaistė merginų rytas. Žodžiu visos laivo moterys, lėkė kavos į miestą – tai čia turima galvoje tą vienintelį restoraną paplūdimyje. Kaip pasakoje – nerealių vaizdų apsuptyje, burzgiam į krantą, mus pamatęs, prie nedidelio medinio tiltelio atbėga pasitikti vyrukas ir padeda visoms damoms, damiškai išlipti į krantą, o šaltą graikišką kavą geriame, sukišusios pėdas į smėlį (na gal labiau žvyrą). Buvo taip smagu, kad lygtais grįžusios ketinom nesigirti, bet nepavyko… vyrai dar ilgokai jautė nuoskaudą.
Žodžiu, pripramogavę civilizuotai nutarėm išbandyti Graikijos pakrantę. Vietą kur plaukėm toliau išsirinkom vėl tiesiog iš Google žemėlapio, iš viršaus pasirodė bus įdomu. Didžiulė, praktiškai uždara lagūna, su sekliu ir siauru įplaukimu. Visa lagūna apsupta žalių uolų ir besiganančių ožkų varpelių. Vanduo gal ir ne pats skaidriausias, bet tokia ramybė, kad net po kelių naktų tai su baro, tai su bangų diskotekomis, pagaliau ir pas mus atėjo šventas ir palaimingas miegas.
Mums visada patinka patikrinti, tokias nesąmoningas vietas. Mūsų ramybės užutekis , kuriai uždėjom Ožkų įlankos vardą
Kita rytą, mūsų tikslas buvo judėti pirmyn ir taip dar pasiekti, vienas iš būtinųjų sąrašo Paxos ir Antipaxos salytes. Paskutinis taškas pakeliui į jas pasirodė ypač patrauklus – Sivota su savo nedidelių salelių archipelagu. Tiesa rekomendacijų programėlėje Navily žmonės, rašė, kad tai užimčiausia vieta, kokioje šiems yra tekę būti (mintyse pagalvojau, gal jūs Ibizoje nebuvę…o dar ta Corona tikrai apretino laivų gretas), todėl tikėjau, kad mums pasiseks.
O atplaukus archipelagas pasirodė tikrai žavingas, bet…įsibrauti beveik nėra vilčių. Nors meluoju, jei norėtumėme tikrai įsibrautumėme, nes nepaisant viso salyno užgrūdimo, begalės laivų iki pat sutemų ten ir toliau talpinosi talpinosi ir talpinosi… na, mums taip nepatinka… mums patinka erdvė, saugumas ir laisvė, todėl pasiliekam priešais miestelį. Akimis žiūrėdami į tą archipelagą, ir beveik uostelio glaustumu susipaudusias jachtas. Esu beveik tikra, kad bortais jie tikrai sugebėjo sujungti salas, ir galiu patvrtinti, tiek laivų vienoje vietoje dar neteko matyti. Vakarop lendam į miestą ir kaip inkaravietė, taip ir visas miestelis šurmuliuoja nuo gausybės žmonių, daug turistų ir nors jaukus, bet kažkuo primena Palangą.
Pažiūrim per Google.. “o koks žavus archipelagas” ir kas čia blogo gali nutikti?
Vakarop, aš kaip mūsų laivo meteorologė apžiūriu orus. Mus rodo žemo slėgio centre – vadinasi gero nelauk. Kaip taisyklė – kai atsiduri žemo slėgio centre, orus (net ir nemelavusios programėlės) rodo labai gražius saulėtus, ramius ir be vėjo, bet jau ką išmokau plaukimo metu, tai kad žemas slėgis NIEKADA nebūna ramus. Tada jau naršau giliau, apžiūrių vėjus, debesų ir lietaus sankaupas, judėjimą ir viską ką įmanoma apžiūrėti ir galiausiai žaibų tikimybių debesėlyje matau, kad kitas rytas žada įdomybių.
Atsikeliam ryte, atrodo prognozės žada tvirtintis, nes dangus toks nelabai aiškus. Svarstom bandyti trauktis ar ne, kol dangus grėsmingai ima temsti. Nusprendžiam trauktis į archipelago vidų, kuris atrodo šiek tiek pratuštėjo. Pagal planuojamą kryptį, ten būtumėme saugesni. Bet kaip tyčia, kaip žemas slėgis visada meluoja orus, taip būna kad ir kryptį gali sumeluoti. Išplaukiam…ant ,,pačios mėsos“, kai bandom įsisukti į archipelagą, mus pasiveja baltos pasišiaušusių bangų keteros ir suvokiam, kad pabėgimas visiškai nepavyko, nes esame pačioje atviriausioje vietoje, o viduje negalim plaukti toliau galim tik suktis. Apsisukam tiesiai į vėją ir bangas ir plaukiam 1-1,5 mazgo greičiu (beveik maksimaliom variklio apsukom). Kol vėjas švilpia kaip pašėlęs ir mus taško dar nelabai didelių bangų purslai, kad dar kartą apsisukti turim plaukti gerokai toliau į jūrą (kad per didelį vėją, per greit prie gretimų uolų nepriplaktų). Galiausiai lėtai lėtai judėdami giliai jūroje apsisukam ir jau su vėjeliu parskuodžiam atgal kur buvom.
Vėjo kryptis dar kartą pasikeičia ir jau beveik būtų galima saugiai stoti ant inkaro toje pačioje vietoje iš kurios išplaukėm, jei ne tas faktas, kad masė laivų suka ratus kuo arčiau kranto, kad negauti bangų ir pralaukti audrą, inkaruotis tokioje nelabai nuspėjamai judančioje košėje nelengva. Prasimalę dar pusvalandį, galiausiai ištaikom gerą kampą ir prie 25 mazgų jau užsiinkaruojam ir einam pagaliau pusryčiauti ir džiovinti rūbus. Kadangi rytas buvo “smagus“, o žemas slėgis nesitraukia, nusprendžiam nejudėti link planuotų salų ir įdienojus sėdim su draugais. Kol idilišką ramybę su rūbu džiovinimu gerame popiečio vėjyje nutraukia nesusipratėlis vokietis. Vieną kartą užsiinkaravęs ir jau išprašytas kaimynų užlipa ant mūsų, aišku atinkaruodamas ir mus. Mes ir kaimynų laivas rėkiam ant jo, rodom ženklus jis žiūri į akis ir linkčioja, vilkdamasis pats atgalios ir kelis kartu timpltelėdamas mus, kol pavojingai artėdamas prie kitų, pagaliau susizgrimba susirinkti savo žaislinį inkarą. Dar stebim tolumoje kaip jis išbando dar kokių 3 žmonių kantrybę, inkaruodamasis tais pačiais ne itin veiksmingais metodais ir pagaliau dingsta tolumoje.
Pabėgom vadinasi…
Artėja vakaras, naktis žadėta rami, bet žaibuota, sekundės bėgyje vėl pasikeičia. Iš vieno kampoilgą laiką artėję žaibai, taip ir nepriartėja, bet mus apsuka į priešingą pusę škvalas ir duoda turbūt gaisrininko žarnos spaudimo vandens tiesiai į veidus. Tamsoje per akis plakantį lietų nieko neįmanoma įžiūrėti, o gale buvusi laivų košė, grėsmingai pradeda krutėti arčiau mūsų (nes mes saugesniajame kampe). Stovim, mirkstam nakties škvale ir kaip svajonių kampelį atsimename ožkų įlanką ir svarstom apie naktinį plaukimą į ramybės užutekį, bet išmokę ryto pamoką, svarstom ar tik vėl nebus blogiau…. svarstom, diskutuojam kol šalia mūsų gana sekliame gylyje tarp keturiu (maždaug 13 – 15 metrų jachtų) atplaukia į tarpą ir savo inkarč išmeta kokių 20 metrų jachta, išleisdama turbūt tris kartus daugiau grandinės negu turime mes. Nežinau, kaip jiems su fizika ir kūno judėjimais ar matematika ir apskritimo brėžimais, bet akivaizdu tas pamokas jie praleido, todėl susižvalgę su Simu, sekundės greičiu apsisprendę, beveik vienu balsu -PLAUKIAM. Ir naktį paliekam jachtų košę su žaibais už nugaros išjudėdami pas savo ožkas. Atplaukiam sėkmingai be nuotykiu, visiškai uždaroje plačioje įlankoje esam vieni ir turim be galės vietos dreifuoti į visas puses, todėl užkandę lūžtam miegoti.
Graikijos vėjai vyrauja Šiaurės, Šiaurės vakarų, tačiau, kažkodėl mums beveik visą savaitę pučia iš pietų ir pasiekti vienu ypu planuotų Paxos ir Antipaxos, viltis mažėja. Keičiam planą vėl.
Netoliese radę nedidelį miestelį su uosteliu ir galimybe užsipilti vandens lėtai judam link jo. Pakeliui stabtelėję išsimaudyti prie nieko gero ar įdomaus nežadančios uolos, gauname turbūt patį gražiausią snorkelinimą, per visus mūsų sezonus. Povandeniniai uolų smailūs pirštai pilni jau Viduržemio jūrai beveik nebebūdingos gyvybės ir augmenijos, kol tarp visų tų ilgų ir aštrių pirštų raitaisi kaip koks sliekas (kad neatsitrenkti į kokį koralą ar nenusibrėžti ko nors), jausmas tikrai magiškas. Pagaliau miestelis, TAVERNA ir graikiškas apsirijimo vakaras.
Kitą dieną dar kartą keičiam planą ir vietoje leidimosi žemyn, kylam aukštyn. Žinoma, dar kartelį stabtelėdami prie to keisto povandeninio Narnijos pasaulio išbandyti mūsų nuolatiniame budėjime esančios nardymo įrangos. Debesys vėl kaupiasi, ilgai neužsibūnam ir judam pirmyn. Aukštyn nors ir netoli, bet vinguriuojam beveik visą dieną, nuolat prasilenkinėdami su lietaus debesimis, kas mano akimis antra diena iš eilės nėra normalu rugpjūčio mėnesį Graikijoje. Kai jau visai vakarėja, o suplanuotas žvejų kampelis pasiekiamas beveik ranka, nuo kalno nusileidžia škvalas ir vėl gaunam gero vėjo į šoną. Kadangi, miestelis skęsta lietuje nusprendžiam dar kartą keisti planus ir plaukti į visiškai dievo užmirštą kampelį esantį ant beveik ant Graikijos ir Albanijos sienos.
Viduryje niekur, su ožkom, karvėm ir šunim 🙂
Kol vėjas gerai škvaluoja netikėtai išpučia mūsų minkštuką ir žaidžiam operacija pagauk minkštuką jūroje, škvale. Viskas vyksta kaip per žmogus už borta pratybose, kad visai nedidelės apimties baltas odinis minkštukas nepasimestų baltų bangelių fone, nuolat seku jį akimis ir rodau kryptį, Simas vairuoja, iš vidaus pasišaukiam draugus prireiks rankų. Vienas lipa į dingį, kitas saugo draugą, aš užkabinu su kabliu ir nuvairuoju jį iki galo. Ir įvykdę sėkmingą minkštuko gelbėjimo operaciją įplaukiam į visiškai uždarą inkaravietę. Apsuptyje žuvies fermų, karvių, ožkų ir jas ganančių šunų, mes vėl mėgaujamės visiška ramybe ir varpelių fonu, kol už kalno škvalas, toliau skalbiasi. O ryt išplaukiam apžiūrėti sostinės Kerkyros.
Paskutinis nuotykis šiam kartui iš trijų uostelių išssirinkti vieną, o pasirinkimai trys: nesaugus, negražus; gražus nesaugus; saugus, brangus ir negražus. Laimi antrasis variantas. Atplaukę, flegmuojančio marineros vadovaujami prisiparkuojame tik iš kelinto karto išsiaiškinę, kad jų povandeninės virvės, turinčios laikyti laivą, gerokai patrūkinėjusios, bet prisišvartuojam ir aplanko dvejopi jausmai. Stovim tiesiai priešais jūrą už molo. Neesu tikra ar ta bordiūrą galima vadinti molu, ik tol dar nebuvau mačius tokio mažo molo, o trečia diena iš eilės vėl ateina škvalas (trečia diena iš eilės lyja Graikijoje WTF?!), todėl pririšam dar atitinkamą kiekį virvių. Iš kitos pusės, centriau stovėti mieste, turbūt neįmanoma. Norint patekti į senamiestį, mums reikia išeiti per pilies vidų į miestą, todėl savaip labai žavu.
Smagiausia vaikščioti tuo bangų taškomu akmenuotu slidžiu bordiūru :))
Ką atrandame Kerkyroje? Skaniausias iki tol valgytas Gyras, didžiulį šurmuliuojantį, bet jaukų miestą, akvariumą primenantį snorkelinimą aplink pilį ir šiek tiek miesto gyvenimo. Išlydim draugus, o į sostinę dar sugrįšim skrisdami namo, todėl neužsisėdim ir pajudam pirmyn.
Ir antroji Graikijos nuotykių dalis visai netrukus 🙂
