Maljorka – Gibraltaras ir vėl namai!

Maljorka – Gibraltaras ir vėl namai!

Po paskutinio posto, kai nubyrėjusią įgulą teko palikti Maljorkoje mūsų tikslas buvo pasiekti Ispanijos žemyną ir kuo greičiau pasiekti laikiną stotelę Gibraltarą. Kadangi visam likusiam etapui likome tik tryse nusprendėme Ibizoje nestoti, nes ir taip praleidus ten visą vasarą nemanome, kad ta sala verta dėmesio (nebent mėgstate silikoną ir narkotikus).
Kadangi ruduo dūkstančių ciklonų metas, tai prognozės retokai bepataiko atspėti orus, o ypač aplink nedideles salas viduryje jūros, todėl visų programėlių prognozuotas 10-15 mazgų palankus vėjas nuo Maljorkos iki Calpes (Ispanijos žemyne) sumenko iki absoliutaus nulio, todėl beveik 20 valandų teko praburgzti su motoru.
Na, tiesa, prieš saulei leidžiantis, kai dar turėjom 5  mazgus vėjo nusprendėm išbandyti savo ryškųjį genakerį (didelę pavėjinę burę). Pirmą kartą visų atliekamas genakerio pakėlimas praėjo daugiau nei puikiai, su išmaniąja kojine tai yra lengviau negu lengva, tik deja dėl per silpno vėjo džiaugtis šia bure ilgai neteko.

Pirmas blynas puikiai pavykęs!

Taigi ryte pagaliau ramiai daburzgę iki Calpes ir ten prisišvartavę išmiegojom, apsipirkom ir judėjom žemyn.

Labas rytas, Calpe!

Taigi, Calpe – Almeria (Ispanijos pietrytinė pakrantė) 180 jūrmylių, plaukimo apie 28 valandas. Pagaliau vėjo prognozės pataikė, ir prognozuotas palankus vėjas leido mus patogiai ir greitai skirsti  tikslo link 🙂  Kadangi plaukėme jau palei žemyną, tai bangos buvo visai nedidelės, o naujai nupirktas vobleris per pirmas 5 minutes jau pagavo naują tuną. Taigi, žvejyba, pašnekesiai ir pietūs po ryškiaspalve bure. Prieš naktį vėjas pradėjo kilti, todėl nusileidom genakerį ir jau puikiam pavėjiniam bangų skrodimui užteko tik priekinės burės – genujos.

Vietiniai sakė jį vadina killer’iu, atsipirko greit 🙂

Naktį prabudėjus pakaitom, išaušo  dar viena puiki pavėjinė diena ir tik patikrinus prognozes paaiškėjo, kad pagal planą vos vos spėjame įlysti į  uostelį prieš ateinantį 40 mazgų škvaliuką (na svarbu tik, kad prie tokio nereikėtų parkuotis). Įsidienojus vėjas po truputį kilo, kol iš galo atsivydavo jau  rimtesnės bangos, o tai leido pasiekti mūsų  pirmąjį su Windarella mini rekordėlį 9,5 mazgo  (woop woop). Žodžiu, skrendam į tikslą.
Šioks toks lyrinis nukrypimas…
Mūsų draugas, kuris apiplaukė pasaulį 2 kartus, mums patarė, kad jūrose žvejyba vyksta tik nuo 6-7 mazgų, antraip tavo puošnūs masalai žuvim atrodo kažkokie lėtapėdžiai nesveikuoliai. Taigi su vienu vobleriu, nerenčiu gilyn ir valu, be jokių meškerių, per visą kelionę be vargo ir persistengimo ištraukėm kokius 6-7 tunus, o kibimų buvo tai ojojoj… Taip, kad jei norėsit pagauti vakariene Viduržemio jūroje, nepersistenkit su įranga, geriau spauskit gazą. Kad ši teorija tikėtina galima teigti ir todėl, kad niekada nieko neištraukėm jei greitis buvo iki 6 mazgų.
Taigi,  pasileidus didesniu greičiu žuvys kibo kaip pamišusios, tik spėji išmesti ir kimba, deja viena, nukando voblerį (taip, DAR VIENĄ, jaučiu kokį 4…) tada kitos kibo ant kalmariuko, nors atrodė, kad iš principo užtektų ir kabliuko, bet dėl plaukimo su burėmis ir didelio greičio buvo sudėtinga jas įtraukti… Net maksimaliai sumažinus vienintelę burę vistiek nuo bangų slydom 5 mazgais… Tada bernai nutarė, kad dzin burės svarbu žuvis.. Po šio mėginimo (mhm, bangos, vėjas, burės ir staigūs pasisukimai priešinga kryptimi atrodo įdomiai) paskelbiau protestą (taip, aš jaučiau atsakomybę už kurso ir greičio išlaikymą, kad spėtumėm įlysti į uostelį laiku): “žuvys palauks…” Vyrai nebuvo patenkinti, nes ant greičio deja pavyko išlupti tik vieną žuvį ir vieną jos lūpą, kitos matomai galėjo švęsti savo antrąjį gimtadienį, nes per dideliam greičiui esant tiesiog nutrūkdavo.

Vienas greičiausių laimikių

Taigi kai iki uostelio liko pora valandų kaip visada vėjas ėmė šiek tiek nedraugiškai kilti iš kitos pusės (iki 24 mazgų), taip stabdymas mus, bet į uostelį spėjom įsprukti laiku… Labai nepalankios prognozės šiame mieste mus nutupdė net trim paroms… Bet palyginti su likusia mažyte atkarpėle, buvo jau visai ramu.

Jei trūksta spalvų gyvenime pasivaikščiok po Almerios senamiestį

Na, ir štai rytas išjudam į taip lauktą Gibraltarą.
Vėl prognozės žadėjusios tinkamą vėją, neplanuotai jo pagaili ir eiti tik su burėmis nebepavyksta, burzgiam varikliu.
Čia, kad nekiltų klausimų, kodėl su varikliu gi neskubam ir galim teliuškuotis po truputį, tai paaiškinimas: skubėti reikėjo, todėl kad po paros smarkus vėjas sukosi mums tiesiai į nosį ir (pasak prognozių) grąsino tokiu laikytis labai ilgam, taigi iki jo pasisukimo reikėjo pasiekti tokį tašką, kad pasukus galėtumėme pataikyti į Gibraltarą, kitu atveju būtumėm pataikę tik į Afriką. Visą naktį tik padvelkus vėjui bandėm pakinkyti ir bures, bet tie pakinkymai buvo pakankamai trumpi.
Šioje naktyje vienas didžiausių nuotykių, visą naktį ramybės nedavusi radija su pan pan pranešimais, kurių esmė buvo: iš nežinomo taško Maroke plaukia guminė valtis su nežinomu kiekiu žmonių į Ispaniją, būkit atsargūs. Kadangi, naktis buvo labai rami ir be bangų, su pilnatim atrodo Marokas pervežimą darė urmu… Nes paryčiais jau skelbė, kad tokių valtelių ne viena ir net ne dvi.

Greičiausiai ne veltui valtelėsnusprendė rinktis tokią šviesią naktį

Kadangi nuotykiai mus randa tai manome, kad su vienais prasilenkėm. Taigi viduryje nakties (matomai, tik pamačius mūsų šviesas) tolumoje pradeda mirksėti neaiškių šviesų prožektoriukas, kuris skuba tiesiai į Ispaniją (be navigacinių šviesų), daiktas tikrai ne didesnis už valtį ir taiko į nelabai apšviestus krantus. Kadangi viduryje jūros, gerokai po vidurnakčio, intesyviuose judėjimo keliuose,  tokie atsidavę žvejai ispanai su gumeškomis labai menkai tikėtini, tai koordinates perdavėm pakrančių apsaugai. Patys patikrinti nelėkėm 🙂
Bet pakrančių apsaugos atrodo ir taip laukė intesyvi naktis, nes tokių valtelių atrodo išvyko daaaaug. Per žinias sakė, kad tą naktį Ispanija sulaikė daugiau nei 500 valteliuotojų, nežinia kiek nesulaikė.
Mano vachta baigės prieš paryčius ir tas visiškas paradoksas, kad kuo labiau leidžiamės į pietus tuo labiau šalu. Miego laiką praleidau nusirenginėdama ir apsirenginėdama naujus sluoksnius, nes negalėjau užmigti nuo šalčio. Bet negaliu skųstis, vyrukai praleido kokias 3 valandas ant visiško lietaus, ačiū dievui paryčiais liovėsi. Na, iš to pliusas buvo tas, kad pagaliau lietuje mus atrado ir nusprendė palydėti ilgai laukti delfinai. Taigi rytas, jau matomas iškyšulys ir ta mūsų vadinama “finišo karma”, kai likus 20 jūrmyliu kaip ir rodyta prognozėse vėjas atsistoja priešais mus ir kreipia mus tolyn nuo tikslo. Bet, kadangi suplanutai buvome beveik pasiekę reikiamą tašką, tai pritrūko tik keletos valandų plaukimo į bangas ir jau pagaliau galėjom suktis taip, kad finale išlipti Europoje.

Kairėjė matyti Afrikos krantai, dešinėje Gibraltaras, pagaliau pasisukom ir judam tikslo link

O Gibraltaro sąsiauris gana intensyvi vieta…

Na, štai 150 jūrmylių su pilnatim, akylai stebinti horizontus dėl klaidžiojančių valtelių, lietum, delfinais, be vėjo, su daug vėjo ir pasiekėm taip lauktą Gibraltarą iki kurio dar prieš tris savaites atrodė neįmanomas kelias…. Čia prisišvartuojam mini atostogoms, kur galim atsiplaiduoti net savaitę. Pagaliau lekiam į Tarifą, suserankam ežiukus (kodinis pavadinimas mūsų begalybei įrangos) pakaituojam, lankom draugus, valgom, juokiamės ir po truputį nusiteikimėjam paskutiniam etapui.

Dar viena pati geriausia vieta Europoje – Tarifa…

 

Nors liko nebedaug kelio, bet liko rimčiausia atkarpa  Atlante, kuriai po truputį ruošiamės ir laukiam atvykstančios naujos įgulos.

Tiek ir truputį daugiau jau įveikta (trūksta Sicilija – Roma etapo)

Šiek tiek laivinio “buiteko”, kaip tvarkomės ruošiamės, puošiamės…

O pabaigai, kaip visada šiek tiek ne į tema iš naktinių vachtų pafilosofavimų… Žodžiu, anksčiau labai norėjau keliauti, važiuoti bet kur… Skaičiau įvairiausias žmonių istorijas ir svajojau kuo daugiau apkeliauti pasaulio nesvarbu autostopais, pėsčiomis ar ant arklio, kad tik kuo daugiau pamatyti naujų vietų. Paskutiniais metais keliaujam nemažai (pagaliau!) ir galiu garsiai teigti, kad dalis svajonės išsipildė, bet neseniai supratau, kad mūsų geriausi atsiminimai  susideda ne iš naujų vietų kiekio ir grožio, o iš sutiktų žmonių, maisto, kaitavimo ir nardymo galimybių; ne ten, kur mes atrandame jau sukurtą istoriją, o ten, kur sukuriame savo pačių istoriją ir prisiminimus. Ir manau, kad  mums labai pasisekė, kad mes abu esam taip išprotėję, kad viską darome, kartu, nes iš principo net ir nykiausios vietos dviese nusidažo gražesnėm spalvom (pvz kai per lietų vidury gatvės valgai skaniausią pasaulį kruasaną). Ne,troškimas keliauti nedingo, bet  peraugo į troškimą sukurti naujus atsiminimus ir gerą laiką su mylimu žmogumi. Taip pat dėl tos pačios priežasties, manau nebegalima pasikliauti mūsų patarimais apie geriausias pasaulyje vietas ir keliones, todėl geriau net neklauskite, mes labai šališki… Šiai dienai mūsų numylėčiausios vietos (be Lietuvos) liko Maljorkos Palma ir Tarifa, čia kur pasakojimai virsta juoko ašaromis, draugų namai tavo namais ir glėbiai, glėbiai, glėbiai…

Nežinau kas ir kada atrado/pastatė/nugriovė šiuos miestus ir jų katedras, bet visuomet atvykdama čia, žinau, kad bus laaaabai gerai, net sunku ištart sudie… 🙂

Šiek tiek liūdna atsisveikinti, bet jau ir nekrantraujame pamatyti naujus namus