Ir dar kartelį Kanarai…

Ir dar kartelį Kanarai…

Kanaruose kažkada prasidėjo mūsų pirmas planas ir nuotykis, kuris tuo metu, gal ir nesigavo toks kaip planuota, bet padėjo gerus pamatus mūsų tolimesniuose gyvenimo pasirinkimuose ir, žinoma, paliko gerus atsiminimus. Iš principo Kanarai tikrai graži vieta – viduryje vandenyno susiformavusios vulkaninės salos. Vienas geriausių dalykų čia – klimatas, tiek žiema, tiek vasara labai panašus apie 25 laipsnių šilumos (tobula – nei per karšta, nei per šalta), drėgnas šiaurinėse salų dalyse ir sausas, šiltas pietinėse. Dėl tokio klimato gamtai čia tobula vieta žaliuoti, plėstis ir žydėti. Kalnai ir slėniai pilni labai skirtingos augmenijos ir gyvių, vandenyne visko dar daugiau, nuo mažiausių spalvotų žuvyčių iki delfinų, milžiniškų vėžlių ir banginių. Taigi, jei planuojate čia apsilankyti, tai nuostabi vieta leistis  į keliones pėsčiomis/mašina po kalnus ir slėnius, plaukti nardyti ir kitaip savarankiškai atradinėti salas, ypač tam tinkamos salos Gran Kanarija, La Gomera, La Palma , El Hiero (šios labiau laukinės), nors pasistengus tai galima surasti ir Tenerifėje.

Kelionės tikslas pradžioje buvo aplankyti visas salas išvengiant Tenerifės, nes ji populiariausia turistų tarpe, tačiau, matomai, kažkas iš aukščiau norėjo skaniai pasijuokti ir pasijuokė (jaučiu juokasi iki šiol)… orai buvo tokie, kad turėjom gan ekstremalų buriavimą ir planuotų salų arba nepasiekėm (arba nepajėgėm jose prisišvartuoti). Taigi iš naujo atradinėjom Tenerifę, o pasirodo (mano nuostabai) čia dar yra ką atrasti.

Viena gražiausių vietų pietuose miestelis Los Gigantes 

Šituos baltus namelius su mediniais balkonėliais, galima būtų pavadinti kanarietiška architektūra, nes juos rasite visuose senamiesčiuose

Tos spalvos…

Tenerifę galima skirstyti į dvi atskiras: šiaurinę ir pietinę. Šiaurinė man asocijuojasi su ryškiomis spalvomis, ispanų kalba, lokaliais barais ir parduotuvėmis ir mažais miesteliais paskendusiais žalumoje; pietūs –su viešbučių resort’ais, anglų ir vokiečių kalba, mažytėmiss parduotuvės turistams ir restoranais.

Dėl ko man pirmąjį kartą nepatiko Tenerifė, tos nuomonės ši kelionė labai iš esmės ir nepakeitė, mano akimis didžiausias minusas čia tai turistų gausa (ypač pietuose). Taigi, puikus klimatas ir aplinka žinoma sutraukė begales turistų, kurių nemaža dalis (ypač iš Skandinavijos, Vokietijos, Anglijos) nusprendė čia ir apsigyventi. Turistai nėra blogai, nes mes visi lygiai tokie patys turistai, tačiau liūdna būna tada, kai tokios specifinės vietos, (žinoma bandydamos išgyventi, užsidirbti ir “patikti” turistams) viską pritaiko tik jiems  taip netekdami savo identiteto. Taigi gražiausiose miesteliuose, norint pamatyti unikalų grožį iš horizonto, tenka įsivaizduojamai “pašalinti” gausybę gultų, ištrinti iš ausų ir akių už rankos gaudančius kavinių darbuotojus, kartais net “atgirdėti” seno rusiško popso motyvus ir pan. Todėl, kartais man šiek tiek liūdna tokiose vietose, bet žvelgiam į gerąją pusę žiūrim į gamtą, į kanarietiškus mažus miestelius ir dalinamės su jumis, nesitikėjome sugrįžti į tas pačias vietas, bet vaikštome ir kažkaip gera širdyje 🙂

Prieš 5 metus Las Galletas miestelyje valgėm skaniausią gyvenime picą. Po vienos sudėtingiausių naktų, nemiegoję nusprendėm surasti  ją ir  radom…niekas nepasikeitė

  Las Galletas uostelio spalvos (fone žvejų valtelės)

Tiesa, šį kartą žinodami kur ką galima nuveikti ir pamatyti labai puikiai prasisukom išvengdami turistinių miestelių ir aplankydami tas vietas, kurių kažkada neradom, todėl širdis atleido visai Tenerifei  🙂

Los Gigantes spalvos

Pakeliui per kalnus miestelio bažnyčios įėjimas

Besiritant per kalnus link šiaurės, Teidė ir jos spalvos (vietiniai sako, kad tiek sniego jau seniai nematė)

Tik persiritus į šiaurinę pusę pasitinka naujos spalvos

Ir kas sakė, kad gražiausios nuotraukos tik saulės apšvietime… (Giurichino)

Mano Šiaurinės Tenerifės  meilė – Giurichino

Čia aš žiūriu į ateitį, o gal bandau susitarti su vėju ir vandenynu

Giurichino…

Parkas Giurichno senamiestyje, nors man kažkodėl tai rimena džiungles (geraja prasme)

Giurichino senamiesčio centras su bažnyčios elementais

Persiritame per  kalnų viršūne atgal į pietūs ir mes debesyse

Nors nufotkinau “jau geresniąją” kelio dalį, bet.. esu keliavus serpantinais, bet man tai buvo baisiausias kelias ever… nežinau ar dėl kalnų aukščio, ar dėl bortų nebuvimo, ar dėl vėjo kuris atrodė nupūs automobilį.

Kalnų kaimelis Masca, dėl šių vaizdų mano širdis atleido Tenerifei galutinai…

Tas momentas, kai atsimerki ir nežinai ar tai tikra, ar tai National geography žurnalo vršelis…

Masca. Tenerifei atleista.

Ir keletas momentų iš Puerto de Mogan (Gran Kanarija). Sala kita, spalvos ir vaizdai kažkuo panašūs.

O pabaigai, po gražių nuotraukų tarsi pati galvoju, tai ko čia kabinėtis prie tų kanarų dėl turistų… ir tada randu šią foto, kurią padariau tam, kad parodyti, kas man kartais užkliūna…

Jei pakeli akis į gamtą vaizdai užburiantys, bet kartais tai pamatyti labai trukdo plastikinių kėdžių miškas, bet mokykimės pakelti akis tik į tai kas geriausia.

Svarbiausia ne rezultatas, o kelionė į jį, mokomės, džiaugiamės ir augam! Mes toliau judam ir siunčiam vėjuotus likėjimus iš Santa Cruzo. Hasta luego, amigos!